Evangelija (Mt 1, 16. 18–21. 24a)

    Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju. 
    Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. 
    Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. 
    Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta.

ARBA

Lk 2, 41–51a

    Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. 
    Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę. 
    Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. 
    O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių. 
    Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.

2 Sam 7, 4–5a. 12–14a. 16: Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą

Ps 89, 2–3. 4–5. 27. 29. P.: Gyvuos jojo ainiai per amžius.

Rom 4, 13. 16–18. 22: Nesant jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi


 

Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Šiandienos Evangelijos ištraukoje paliečiama svarbi tema – apsisprendimas ir pasirinkimas įtemptose situacijose. Juozapas iš vienos pusės yra teisus visuose dalykuose ir stengiasi priimti visus sprendimus teisiai ir tuo labiau taip elgtis. Tai ne koks didelis vargas, bet Dievo pagarbinimas ir palaiminimo šaltinis.

Iš kitos pusės Juozapas greičiausiai žinojo faktą apie Marijos nėštumą, ir turėdamas realistinį žvilgsnį, kaip visa tai vyksta, buvo spaudžiamas vienokiai interpretacijai. Bet kartu pasitikėjo ir Marijos dorybingumu, ir greičiausiai žinojo ir jos liudijimą apie angelą ir Šventąją Dvasią ir tą kuris ateis toks didis.

Tai kas vyksta, atrodo Juozapui nesuprantama, todėl kelia daug abejonių: iš vienos pusės atrodo logiška, kad reikėtų įduoti Mariją užmėtyti akmenimis, iš kitos pusės, jaučia, kad vyksta dideli nesuprantami Dievo darbai, kurių Juozapas nesijaučia vertas priimti. Todėl jis, tikriausiai, meldžiasi, klausia Dievo, ką daryti ir, būdamas teisus vyras, nelieka neapsisprendęs, bet ryžtingai priima sprendimą tylomis apleisti Mariją.

Ir šis ryžtas atveria jį galimybei priimti Dievo dovaną: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios!“

Koks mūsų daromų sprendimų pagrindas? Kuo remiamės, kai turime daryti sprendimus keistose ir įtemtose situacijose: logika, abejonėmis, pykčiu, ar pasitikėjimu, kad Dievas daro savo didelius darbus, nors dar nesuprantame kaip? Kas geriau: drastiškai pasielgti, net nuskriaudžiant kitus žmones, ar verčiau – meldžiantis ir pasitikint Dievu, išlaukiant Jo atsakymo, tikint, kad iš savo išminties leidžia viskam įvykti – vis dėl to ryžtingai eiti teisumo keliu, kas benutiktų?

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai