Šv. Jonas Nepomukas į Latavos kraštą žvelgia nuo Bareišių senkapio. T. Kontrimavičiaus nuotr.

Kovo 20 d. minime šv. Joną Nepomuką (Jan Hasyl z Pomuku; 1340 – 1393), kankinį.

1380 m. jis buvo įšvęstas kunigu, studijavo kanonų teisę Prahoje, vėliau Paduvoje, kur gavo „doctor decretorum“ laipsnį. Dar anksčiau jis tarnavo Prahos arkivyskupo kanceliarijoje notaru, o nuo 1377 m. – kancleriu. Popiežiaus dekretu jam 1380 m. buvo pavesta Prahos Šv. Galiaus parapija, skirta aptarnauti Prahos vokiečiams katalikams.

Tapęs arkivyskupo Jono Jenšteino generaliniu vikaru, Jonas 1389 m. persikėlė iš parapijos į Saazo arkidiakoniją. Kilus ginčui tarp arkivyskupo ir karaliaus Vaclovo IV, kuris užsispyrė Kladruby abatiją padaryti vyskupija ir į ten įstatyti savo favoritą V. Kraliką, Jonas karaliaus planui pasipriešino ir gynė arkivyskupo jurisdikciją. Už tai jis buvo suimtas ir po kankinimų bei tardymo 1393 m. kovo 19 ar 20 –osios naktį nustumtas nuo Karolio tilto į Moldavos upę.

Šitokias mirties priežastis savo skunde popiežiui Bonifacui IX 1393 m. pateikia arkivyskupas Jenšteinas. Tas skundas surastas tik 1752 m., t. y. jau po Jono kanonizacijos. Tačiau paprastai sakoma, kad Jonas žuvęs todėl, kad nenorėjo išduoti išpažinties paslapties, kai Vaclovas pareikalavęs jį pasakyti karalienės meilužio pavardę, kurią ji esą išpažinusi Jonui.

Kai 1693 m. Jono garbei ant tilto, nuo kurio jis buvo nustumtas, buvo pastatytas paminklas, jis pradėtas laikyti tiltų globėju ir saugotoju nuo potvynių, taip pat neteisingai kaltinamų asmenų užtarėju. Lietuvoje Jono kultą išplatino jėzuitai.

Jis liaudies vadinamas Joneliu, yra didžiai gerbiamas. Liaudies mene Nepomukas visur vaizduojamas kunigo rūbais, su kamža, stula ir birete, knyga ar kryžiumi rankose.

„Šventųjų gyvenimai“