2017 m. vasario 14 d. LR Seimas neeilinėje sesijoje vienbalsiai pritarė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms, apibrėžusioms smurtą prieš vaikus, tačiau mažai kas tiki, kad vien tokio įstatymo priėmimas sustabdys smurto laviną Lietuvoje. Skaitytojų dėmesiui teikiame interviu su Kristina Paulike, Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja, viena aktyviausių darbo grupės, besirengiančios iš pagrindų pakeisti dabar galiojančią vaiko teisių apsaugos sistemą, narių.  

Neseniai priimtos įstatymo pataisos yra tik abėcėlė, kurios pagalba sieksime auginti vaikus saugioje ir jų vystymuisi palankioje aplinkoje. Kokie turėtų būti tolimesni žingsniai, kad visos pastangos neliktų tik popieriuje ir kad niekam nekiltų į galvą skriausti pačius silpniausius ir mažiausius mūsų visuomenės narius?

Visos tos skaudžios istorijos, parodžiusios realybę, apnuogino bendrą valstybės problemą. Turime įstatyminę bazę, daug tvarkų, krizinių situacijų valdymo darbo grupių, komisijų ir pan. Turime bendro darbo su šeimomis tvarkos aprašą – lyg ir rekomendacinio pobūdžio enciklopediją, kurioje aprašyta socialinės rizikos prevencija: kas ir kaip gali veikti – specialistai, pareigūnai, kaip seniūnai ir seniūnaičiai gali telkti bendruomenę, organizuoti saugią kaimynystę, pamatyti šalia gyvenančią šeimą, jos problemas, sutelkti kaimynus ir draugus, pasiūlyti pagalbą. Iš visų pastarojo meto skaudžių įvykių ataskaitų matau, kad sąžiningai būtų naudojamasi esamais teisės aktais ir įvairiomis tvarkomis, nelaimių būtų išvengta.

Tai kas trukdė jomis naudotis?

Išskirčiau kelis dalykus. Dirbdama socialine pedagoge galėjau tik dirbti mokykloje ir su niekuo nebendradarbiauti, tačiau toks darbas manęs netenkino, nes mačiau taip vadinamųjų socialinės rizikos šeimų problemas. Toks terminas nėra priimtinas ir tikiuosi, kad jis bus pakeistas, tokias šeimas pavadinant sunkumus patiriančiomis šeimomis ar tiesiog šeimomis, kurioms reikalingas tam tikras paslaugų paketas. Jei vaikas iš tokios šeimos neateina į mokyklą ir nėra galimybės susisiekti su tėvais, skambini  socialiniam darbuotojui ir domiesi, kokia šioje šeimoje situacija. Reikalui esant pasikviesdavome nepilnamečių reikalų inspektorių (šios pareigybės nuo 2012 m. nebeliko) ir vyksti nieko nelaukęs į šeimą. Svarbus komandinis darbas, operatyvi reakcija ir... savanorystė, kas gali ne visiems patikti. Man ne kartą teko lankytis šeimose ne darbo metu. Kodėl? Todėl, kad rūpėjo...

Dirbdama nevyriausybiniame sektoriuje mačiau, kad dirbant su tokiomis šeimomis svarbiausia yra prevencija: įtraukimas į bendruomenių veiklas, tėvystės įgūdžių ugdymas, užimtumas. Valstybės požiūris turi būti toks, kad vaiko ugdymas turi būti keičiamas į šeimos ugdymą. Turime suprasti, kad padėdami šeimai, padėsime vaikui. Ką matome dabar? Pedagogai verčiasi per galvą, vykdo visokios patyčių prevencines programas, tačiau vaikas grįžta į šeimą, kurioje mato kitokį pavyzdį. Kai dėmesys skiriamas tik vaikui, prevencinis darbas tampa neefektyvus. Taigi turi būti dirbama su visa šeima. Ypatingai čia gali nuveikti švietimo sistema, tačiau daugelį metų švietime darbas su tėvais yra silpna grandis.

Kurdami valstybę pamiršome jos žmones. Dabar kalbame apie bendruomenes, bet ar jos viską išspręs be valstybės paramos?

Tiek bendruomenės, tiek mūsų mentalitetas turi užaugti. Stiprėjant bendruomenėms, rizikos faktorius mažėja. Mes esame sukūrę daugybę gerų programų, tvarkų, įstatymų, apie kuriuos estai yra pasakę: „Jūs mokate kurti dokumentus, o mes mokame juos įgyvendinti…” Kai reikia teoriją susieti su praktika, viskas subyra. Kita bėda - tarpinstitucinis ir tarpžinybinis bendradarbiavimas. Mane kviesdavosi kaip socialinį advokatą ar „vertėją”, kad padėčiau susikalbėti skirtingų sričių valdininkams, specialistams. Klausdavau, ar jie turi schemą, ką daryti, kai yra pranešimas apie smurtą artimoje aplinkoje. Jie sakydavo, kad neturi. Aš stebėdavausi, nesuprasdama, kaip galima veikti, jei neturi schemos, kur vežti smurtautoją, kur vežti vaiką, ką daryti su mama ir pan. Visų sričių atstovai turi susėsti ir galvoti, ką kiekvienas gali padaryti. Ką gali seniūnai, seniūnaičiai, kaimynai.

Kitas dalykas- šeimų saugumas. Pirmiausia turi būti patenkinti baziniai poreikiai. Jų nepatenkinus gresia bedarbystė, smurtas, priklausomybės. Valstybė turi rūpintis bedarbystės mažinimu. Prisiminkime savo Konstituciją, kurioje parašyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, valstybė saugoja ir globoja šeimą, tėvystę, motinystę ir vaikystę. Atrodo, kad tai yra labai aiški užduotis tiems, kas atsakingi už sprendimų priėmimą ir finansų paskirstymą. Turime sugrįžti prie pagrindinių prioritetų. Kas iš to, kad skirsime išmokas vaikų gimstamumui, o vėliau, jas nutraukus, užaugę vaikai emigruos. Būtinas nuoseklumas ir toliaregiškas strateginis požiūris.  

Esu mačiusi reportažą apie tai, kaip maži vaikai lankosi senelių namuose ir labai gražiai su jais bendrauja. Mūsų visuomenėje senjorai yra didžiulis potencialas. Jie labai energingi, dažnai norintys būti naudingi aplinkiniams. Ką manote apie tai?

Su vyru auginome septynis vaikus, lankiusius įvairias ugdymo įstaigas. Kiekviena mokykla organizuoja įvairias sociokultūrines, prevencines veiklas. Vienoje jų vaikams pasiūliau padaryti prieš Kalėdas atvirukus ir aplankyti slaugos ligoninę, pabendrauti su joje gulinčiais senukais. Vaikai labai šiltai pabendravo, visi buvo labai laimingi. Čia tikras visų kartų bendruomeniškumas. Skatinti reikia ir mokyklų bendruomenes, stengiantis įtraukti tėvus į ugdymo įstaigų veiklą. Reikia atrasti patrauklių būdų su jais bendrauti. Liūdna, kai tėvai metų metais renkasi į tėvų susirinkimus ir nepažįsta vieni kitų.  

Ar tai pedagogų darbo spragos?

Mokytojai apkrauti darbais, tačiau yra daugybė socialinių pedagogų, galinčių tapti klasių kuratoriais. Šiuo metu mokyklose jų yra vienas ar du, tačiau laukia pokyčiai, tad jų daugės. Tokie kuratoriai dirbtų pagal planą su ne tik su vaikais, bet ir jų tėvais, organizuotų pozityvios tėvystės kursus, mokymus, bendras veiklas, renginius ir t.t. Man patiko Danijos modelis: kiekvieną savaitę klasė renkasi pas kurio nors mokinio tėvus ir bendrauja. Pažindami vieni kitus mažina patyčių galimybes, lavina savo emocinį intelektą. Kodėl to negali būti Lietuvoje? Socialiniai pedagogai-klasių kuratoriai galėtų nuimti didelę naštą nuo mokytojų dalykininkų ir ženkliai prisidėti pagalbos šeimoms, kai jos dar nėra rizikoje.

Reikalingas labai glaudus  Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ir mokslo ministerijų bendradarbiavimas. Kaip jis vyksta šiuo metu?

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme matome labai daug spragų ir teikiame siūlymus. Šiuo metu intensyviai vyksta trijų ministerijų – Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo bei Sveikatos apsaugos ministerijų specialistų bendri susitikimai. Norėdami išvengti dubliavimų žiūrime, kur kiekvienas save matome bendradarbiavimo schemoje. Svarbu, kurioje vietoje atsiras tarpžinybinio bendradarbiavimo koordinatorius, kurio pareigybė jau įtvirtinta LR Švietimo įstatyme. Svarbu numatyti, ką veiks atvejo vadybininkas, kiti specialistai. Svarbu,  kad šios pareigybės nesidubliuotų ir justųsi sinergija, papildymas, sustiprinimas. Ketiname rekomendacinio pobūdžio dokumentus paversti privalomais. Socialinių darbuotojų atlyginimai nedideli, kai tuo tarpu Latvijoje dirbantys su šeimomis specialistai yra labai aukštos kvalifikacijos, pagal poreikį jie gali būti baigę teisę, stiprių kompetencijų specialistai, kuriems mokami dideli atlyginimai, vyksta dideli konkursai į šias pareigybes. Svarbu  kuo mažiau kaltinti, o stengtis aiškintis, kur matome problemas ir imtis skubiai jas spręsti.

Šiuo metu mus pasiekia daugybė naujienų apie smurto atvejus. Visuomenė turi suprasti, kas vyksta, valstybė padėti šeimoms. Ką jūs galite pasiūlyti tėvams, dažnai nebežinantiems, kaip susikalbėti su paaugliais vaikais?

Auga skaičius tėvų, kurie kreipiasi pagalbos ir patarimų, kaip susikalbėti su vaikais. Kadangi turime didžiulį psichologų poreikį, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau numatė įkurti „Tėvų liniją”, kuria  telefonu, el. būdu bus teikiamos psichologų konsultacijos vaikų priežiūros, auklėjimo klausimais.  Šiuo metu jau pradedama įgyvendinti puiki Europos Sąjungos priemonė „Kompleksinės paslaugos šeimai”, skirta visoms šeimoms. Savivaldybėse pradedamos teikti vaikų priežiūros paslaugos,  pozityvios tėvystės kursai,  meditacijos paslaugos,  vaikų pavėžėjimo iki ugdymo įstaigų ar įvairių būrelių paslaugos ir t.t.

Artimiausiu metu pajudės Bendruomenių programa, kurios prioritetai bus  šeimų, bendruomenių stiprinimas, socialinės atskirties mažinimas ir kt. Valstybė turi veikti kaip pagalbininkas, kaip partneris, o ne policininkas. Valstybės požiūris pirmiausia turi būti šeimocentrinis ir tik išskirtiniais atvejais - vaikocentrinis.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.