jotdown.es nuotr.

Tai pirmoji dalis interviu, pasirodžiusio ispanų žurnale „Jotdown“ 2017 m. sausį. Žymus teologas ir katalikiško judėjimo Comunione e Liberazione (CL) vadovas dalijasi mintimis dabartinį kontekstą ir krikščionybės situaciją jame. Už teksto vertimą dėkojame Lietuvos CL bendruomenei.

Julián Carrón (gimęs Navaconcejo, 1950 m.) baigė teologijos studijas Madrido seminarijoje, studijavo Jeruzalės École Biblique et Archéologique Française. 1975 m. tapo kunigu, po metų baigė teologijos studijas Comillas Popiežiškajame universitete, specializavosi Šventųjų Raštų srityje. 1984 m. baigė teologijos doktorantūros studijas šiaurės Ispanijos Teologijos fakultete Burgos mieste. Buvo San Dámaso Teologijos, religijos ir katekizmo mokslų instituto docentu ir Naujojo Testamento dėstytoju Madrido San Dámaso Teologijos fakultete.

Nuo 2005 metų yra Comunione e Liberazione Brolijos, svarbiausio katalikų judėjimo Italijoje, prezidentu.

Susitinkame su Julián Madrido „Hotel de las Letras“ kavinėje, pasinaudodami vienu iš trumpų jo vizitų Ispanijoje. Kalbamės apie politiką, protą ir mokslą, jis mums nurodo, kokios yra pokyčių, šiuo metu vykstančių Vakarų visuomenėje, šaknys, kurių esminis elementas yra Šviečiamasis amžius. Taip pat papasakoja apie tai, kaip gyvenama tikėjimu Comunione e Liberazione bendruomenėje, ir kaip jis gali tapti esminiu mūsų ateities veiksniu. Julián yra paprastas, malonus, kalba aiškiai, turi gebėjimą įtikinti net ir užsispyrusį ateistą, koks ir yra tas, kuris iš jo ima interviu.

Ką reiškia tai, kad Vakarų visuomenei tenka susidurti su antropologine krize?

Matome, kad tai vyksta tiesiog priešais mūsų akis, griūva tam tikros kolonos, kurias manėme esant nepajudinamomis. Pagalvokime apie imigrantus, apie daugybės žmonių reakciją į pabėgėlių reiškinį. Kas vos prieš kelias dešimtis metų būtų pagalvojęs, kad imsime statyti sienas Europoje po to, kai daugybę metų svajojome apie Berlyno sienos nugriovimą? Pagalvokime apie tuštumos jausmą, užvaldžiusį visuomenę, kuris, kaip matome, galiausiai gali virsti terorizmu ir žiaurumu. Taip pat matome, kaip Jungtinės Valstijos arba Europa reaguoja į didžiuosius mūsų laikų iššūkius. Ši situacija, pasak Z. Baumano, kuria netikrumą ir baimę.

Ar tai reiškia, kad žlugo vertybės? Ar faktas, kad tos vertybės žlugo, yra negatyvus?

Kas yra vertybės? Tai savybės, kurios mus padaro geresniais žmonėmis. Laisvė, dosnumas arba solidarumas yra labai vertingi, pamatiniai mūsų visuomenėje dalykai. Vertybės mums leidžia apkabinti kito žmogaus skirtingumą, leidžia lengviau užmegzti santykį su tais, kurie skiriasi nuo mūsų, ir išeiti iš savo nustatytų schemų, trumpai tariant, jos gyvenimą padaro žmogiškesnį, ne tokį sunkų.

Nuo ko reikėtų pradėti, norint viską atkurti?

Norint kurti iš naujo, reikia suprasti, kas atsitiko, kas vyksta. Šios krizės neįmanoma palyginti su kitomis, kurios buvo ištikusios Europą praėjusiais šimtmečiais; susiduriame su krize, kurią popiežius Pranciškus apibrėžia kaip „epochos pokytį“. Kuo šis momentas skiriasi nuo kitų? Tai pokytis, kuris apima visus žmogiškojo gyvenimo lygmenis, pradedant nuo tėvų ir vaikų santykio, baigiant santykiu tarp mokytojų ir mokinių, mūsų ryšių su migrantais, tarptautinių santykių. Mano nuomone, esame pasaulio, gimusio su Švietimo amžiumi, pabaigoje. Trumpai peržvelgiant istoriją, Europa gyveno religinėje vienybėje, kuri buvo krikščionių buvimo pasekmė; ši religinė vienybė buvo sunaikinta protestantizmo reformos. Kai europiečiai pavargo kovoti tarpusavyje dėl religinių priežasčių, taip vadinamuosiuose „religijų karuose“, reikėjo sukurti visuomenę ant naujų pamatų. Jei nebeturime bendros religijos, kas mus vienija ir leidžia gyventi kartu?

Savaime suprantama, tai – protas. Taigi, ką sugalvojo švietėjai? Sukurkime „religiją proto ribose“, kaip vėliau pasakė Kantas. Popiežius emeritas Benediktas XVI labai glaustai paaiškino tokią genialią Švietimo amžiaus nuojautą. Švietimo amžiuje, epochoje, kurią pažymėjo „konfesijų supriešinimas“, buvo stengiamasi išgelbėti esmines vertybes (gyvenimo vertybes: asmenį, laisvę, protą), paremiant jas „akivaizdybe, kuri jas padarytų nepriklausomas nuo įvairių filosofinių krypčių ar konfesijų“. Tokiu būdu buvo norima užtikrinti „sugyvenimo pamatus ir, bendriau kalbant, žmogiškumo pamatus“. Toje epochoje tai atrodė įmanoma, nes „gilieji įsitikinimai, kuriuos sukūrė krikščionybė, iš esmės išliko ir atrodė nepaneigiami“. Visuotinis šių vertybių pripažinimas leido nugalėti pasidalijimus ir susipriešinimą, kurie buvo kilę iš religijų susidūrimo.

Kas atsitiko vėliau, nuo Švietimo amžiaus iki šiandien?

Tai ir yra problema. Ar šie įsitikinimai atlaikė istorijos pokyčius? Popiežius Benediktas, kuris nėra skeptikas, teigia: „Paguodžiančio tikrumo, kuris išliktų nepaliestas, nepaisant visų skirtumų, paieškos žlugo“. Jei nesuprasime, kad šios pastangos žlugo, nesuprasime krizės esmės ir sunkumo. Tai, kas žlunga priešais mūsų akis, yra tai, kas palaikė mūsų sugyvenimą pastaruosius šimtmečius, nepaisant visų iššūkių.

jotdown.es nuotr.

Mane labai palietė faktas, kad kitą dieną po Trumpo išrinkimo buvęs laikraščio „la Repubblica“, vieno iš svarbiausių Italijos dienraščių, direktorius E. Mauro parašė: „Manėme, kad demokratija įsitvirtins kaip vienintelė išlikusi religija. Iš pradžių – arabų pavasario atmetimas, vėliau – islamo džihadistų žmogžudiški išpuoliai mums parodė, kad tai, kam priskiriame universalią vertę [demokratija], priklauso išskirtinai vakarų pasauliui“. Tokį patį dalyką paskutiniu metu teigė išskirtinė mūsų laikų figūra, Z. Baumanas: „Manau, kad stebime kruopštų „demokratijos“ principų, kuriuos laikėme neliečiamais, nuvertimą“. Ką tai reiškia? Kad žlugo pastangos išgelbėti žmogiškojo gyvenimo vertybes, kurias visi pripažįstame, nepriklausomai nuo to, kokios jų šaknys. Todėl dabartinė krizė skiriasi nuo kitų. Pergyvenome du Pasaulinius karus, pramonės perversmą, technologijų perversmą, ir tokio švietėjiško sugyvenimo suvokimo pamatai atlaikė visas šias permainas. Šiandien matome, kaip jie griūna. Iššūkis, su kuriuo dabar visi susiduriame, tai atrasti naujus pamatus sugyvenimui.

Ar arabams ir kitoms kultūroms taip pat būtų reikėję pereiti šią švietimo fazę, kad suprastų demokratiją taip, kaip ją suprantame mes, ir kad ją tinkamai įvertintų?

Man didelį įspūdį daro ištikimybė, su kuria popiežius emeritas Benediktas XVI pripažino, kad krikščionybei tapus valstybine religija, kas prieštarauja jos prigimčiai, būtent Švietimo amžius iš naujo iškėlė autentiškas krikščionybės vertybes ir sugrąžino protui tinkamą vaidmenį. Tokį kelią, nueitą krikščionybės ir Vakarų kultūros, kviečiamos nueiti ir kitos religijos bei kultūros tais būdais, kuriais įmanoma tai įgyvendinti. Įtampa, kurią išgyvena dauguma arabiškų šalių, parodo, kaip tai sudėtinga.

Savo knygoje „La bellezza disarmata“ (Beginklis grožis) susieji terorizmą Europoje ir didžiulę tuštumą, užvaldžiusią daugybę jaunimo. Kaip šie du dalykai tarpusavyje susiję?

Man tai buvo didelis atradimas, perskaičius kelių svarbių prancūzų intelektualų tekstus, kurie tai paaiškina. Iš išorės gali atrodyti, kad tai, kas įvyko, yra paprasčiausiai užsienio kraštų religinio fundamentalizmo problema. Tačiau didžioji dalis jaunuolių, kurie įvykdė išpuolius Prancūzijoje, buvo gimę toje šalyje, antros ar trečios kartos prancūzai; jie buvo gavę tokį patį prancūzišką išsilavinimą kaip ir Respublikos piliečiai. Ir vis dėlto pateko į tokią situaciją, kuomet prancūziškoje visuomenėje nepatyrė nieko, kas juos domintų labiau nei žiaurumas.

Privalome savęs kai ko paklausti. Ką jie išgyveno, kad puoselėtų tokį žiaurumą? Ir priešingai nei dalis analitikų karštligiškai teigia, taip neįvyko vien tik su musulmonais; kai kurie smurtautojai yra prancūzų, ar italų, ar ispanų vaikai, kurie palieka namus ir prisijungia prie Islamo Valstybės. Musulmonai tėvai turėjo tokių pat problemų su savo vaikais kaip ir dauguma krikščionių vaikų ir tėvų, tiksliau tariant, jie nepajėgė perduoti savo religijos taip, kad ji sužavėtų. Tai ne vien jų problema. Sekuliarizacija yra Vakarų krikščionių nesugebėjimo žavinčiai perduoti krikščioniškąjį tikėjimą rezultatas. Taip atsitiko mums ir jiems, ir iš tokios pat tuštumos, tiek vienų, tiek kitų, gali gimti trauka terorizmui. Arba žmonės susitinka kažką, dėl ko verta gyventi, arba, priešingu atveju, gali prisišlieti prie ekstremistų.

Ką apibrėžia „beginklis grožis“ (be to, kad tai puikus pavadinimas knygai)?

Knygos pavadinimas atsirado būtent kaip atsakymas terorizmo aktams. Kai juos suvokiame taip giliai, kaip dabar šnekame, tokie aktai tampa iššūkiu visai Vakarų visuomenei. Aš savęs paklausiau, ar mes, krikščionys, turime ką pasiūlyti šiems žmonėms, pasiekusiems Europą, kur teoriškai jie turėtų susidurti su krikščioniška kultūra ir esatimi? Fraze „beginklis grožis“ norėjau pasakyti: „Ar mes, krikščionys, vis dar tikime tuo žavesiu, kuris atskleidžia beginklį tikėjimo grožį?“. „Beginklis grožis“ yra mano būdas pasiūlyti tokią krikščioniškąją esatį, kuri būtų tokia patraukli, kad visų gyvenimas taptų įdomesnis.

Ar Comunione e Liberazione patyrė šio „beginklio grožio“ galią?

Taip. Iš tiesų mūsų judėjimas gimė kaip siekis atsakyti abejingumui tikėjimo atžvilgiu. L. Giussani tai pajuto Milano licėjaus mokinių dėka 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Dauguma jaunuolių, kurie buvo apleidę tikėjimą, jautėsi patraukti jo gebėjimo perteikti krikščionybę kaip pasiūlymą jų protui ir laisvei. Nuo tada daug žmonių liko sužavėti. Lygiai tokiu pat būdu matome, kaip šis grožis patraukia per šių dienų aplinkybes. Galvoju apie daugybę žmonių, kurie mus susitinka universitetuose ar įvairiose darbo aplinkose, kai susiduria su kitokiu žmogiškumu, kylančiu iš tikėjimo. Galvoju apie įvairias socialines veiklas, kuriomis stengiamės rasti atsakymus problemoms, susijusioms su jaunuolių, patiriančių sunkumus mokykloje, ugdymu, pasiūlydami jiems pagalbą po pietų ir bendradarbiaudami su daugybe mokytojų, kurie neatlygintinai skiria savo laiką. Kai jaučiasi lydimi, dauguma jų, neišskiriant musulmonų, turi galimybę atrasti vietą, kuri pakeičia jų gyvenimą. Jų gyvenimo nepakeisi etiniais raginimais. Jie turi pamatyti, kad kažkas jiems padeda, jais rūpinasi, neatlygintinai siūlo galimybę išmokti. Tuomet jie gali integruotis, sukurti ryšius. Taip tampa įmanoma tai, kas atrodytų neįmanoma, nes šie jaunuoliai yra iš tos pačios kartos kaip ir tie, kurie vykdo išpuolius. Problema yra tai, ką jie sutinka, kai įsikuria pas mus.

Ar manai, kad tikėjimas gali sukelti susižavėjimą jaunimui, kuris neberanda gyvenimo prasmės?

Taip, tik svarbu, kad krikščionybė būtų perteikta tikrąja savo prigimtimi, nes tai yra antrasis esminis klausimas: kas yra krikščionybė? Dažnai tai, ką laikome krikščionybe, yra ne kas kita, kaip moralinių taisyklių arba jausminių aspektų, arba religinių formalizmų rinkinys, kuris nesugeba sužavėti ar patraukti niekieno gyvenimo. Pažįstu žmonių, kurie šeimoje ar aplinkoje, kurioje gyveno, nėra turėję jokio santykio su tikėjimu, tačiau susidūrę su gyva krikščionybe per žmones, ar šeimas, ar socialines veiklas, kuriuose pamatė, kaip gali pasikeisti gyvenimas, visiškai nesunkiai atsivėrė tikėjimui, sekdami gimusiu troškimu neprarasti tą akimirką išgyvenamo grožio.

Mūsų karta Ispanijoje viešą Bažnyčios veiklą pajuto tik tais atvejais, kai tai buvo susiję su seksualinės moralės ar ugdymo mokyklose klausimais. Kodėl šitaip susiaurinta tai, kas turėtų tapti universalia žinia? Ko reikia Bažnyčiai, kad įgautų kitokį veidą?

Tokį klausimą prieš daug metų sau uždavė poetas T.S. Eliotas: „Ar tai Bažnyčia apleido žmoniją, ar žmonija apleido Bažnyčią?“. Kad pasikeistų Bažnyčios esatis, reikia vienintelio dalyko: kad mes, krikščionys, išmoktume pasinaudoti šiomis aplinkybėmis (ir būtent ši krizė yra viena iš progų), kad atrastume, kokia yra tikroji krikščionybės esmė. Krikščionybė visų pirma yra vieta, kurioje įvyksta Dievo, tapusio žmogumi ir pasiliekančio istorijoje per pasikeitusius Juo sekančiųjų gyvenimus, įvykis.

Kaip tai perteikti?

jotdown.es nuotr.

Tai ir yra esmė. Tie, kas susitikdavo Jėzų, likdavo taip nustebinti to, kas atsitikdavo būnant su Juo, kad sušukdavo: „Nesame matę nieko panašaus“. Jie patirdavo tokį žavesį, kad Juo sekdavo. Vienuolė man papasakojo, kad jai būnant ligoninėje, viena slaugė skyrėsi nuo kitų. Ėmė jos klausinėti ir atpažino išgyvenamą krikščionišką patirtį. Po savaitės įvyko tas pats dalykas su gydytoju, kuris patraukė jos dėmesį. Toks atradimas ją paskatino paprašyti jų pagalbos vadovauti ligoninei, kurią ji kūrė Etiopijoje. Tokį savo prašymą ji pagrindė sakydama, kad troško, jog etiopai susitiktų žmones, kurie savo darbu paliudytų gyvenimo naujumą, gimstantį iš tikėjimo. Jei taip nėra, jei neatsitinka kaip pradžioje, krikščionybė nieko nedomina.

Krikščionybė kaip patirtis, ne kaip ideologija...

Žinoma. Šiandien įmanoma perteikti krikščionybę tik kaip patirtį. Mūsų judėjimo įkūrėjas kun. L. Giussani ypač pabrėžė tai, kad krikščionybė yra įvykis. Kantas sutiko, jog „galima ramiai pripažinti, kad jei Evangelija nemokytų universalių, absoliučiai integralių moralės normų (vertybių, apie kurias kalbame), protas negalėtų pažinti jų pilnatvės. Tačiau joms egzistuojant, kiekvienas gali įsitikinti jų tikrumu tik pasitelkęs protą“. Kaip ir kiti švietėjai, Kantas pripažįsta pedagoginį, ugdomąjį Bažnyčios atliekamą darbą šioms vertybėms perduoti. Tačiau visiems jas pripažinus, žmonėms nebereikia priklausyti Bažnyčiai, kad jas išlaikytų gyvas. Proto pakanka jų tikrumui pripažinti. Kas šiandien vyksta priešais mūsų akis? Matome, kad neužtenka vien proto, kad išlaikytume gyvas vertybes. Kai vertybės, kurios buvo priimtos tam tikro istorinio fakto jėga, atskiriamos nuo savo ištakų, pavirsta ideologija. Būtent tokį žlugimą dabar ir stebime. Išjungus šildymą, kurį laiką šiluma išlieka. Tačiau visiškai ją atjungus nuo energijos šaltinio, šiluma netrunka, ir anksčiau ar vėliau šaltis apima visus namus.

Laukite tęsinio.