Anastasios Zheninos (www.unsplash.com) nuotr.

Kovo 8-oji. Merkinė. Gimnazija. Aplink zuja mergaitės, praeina viena kita mokytoja su tulpelėmis. Pražysta tulpės tądien ypač. O aš bėgu į aktų salę su šūsniu poezijos knygelių, iš paskos atskuba dvi gimnazistės – padės knygeles sudėliot scenoje, kur vos už kelių minučių vyks „Slemerių varžytuvės“. Puiku, kompiuteris veikia. Internetas yra. Skaidrės irgi atsidaro. Kėdės dar liko. Jie sėdės po keturis – trys mergaičių grupės ir trys berniukų, tiksliau, spygliuotų, kampuotų ir visokių kitokių „-uotų“ aštuntokų. Dar keturios kėdės – pavaduotojai, gal ir socialinei (kaip dabar be jos, kai klasėje keli –aužados?), svečiams...

Slemas. Eksperimentinė poezija, improvizuotas eilėraštis, kuriuo tiesiog siekiama išgauti efektą. Pirmoji mokytojos provokacija: skaidrėje Dariaus Jurevičiaus sudarytos rinktinės „Slemas Lietuvoje“ viršelis – karvė, ant kurios grietinėle improvizuotai rašo džinsuotas dėdė. Nežinau, kaip reiktų skaityti / Slemišką tekstą, / Kaip įveikti žiūrovus, / Nes susidūrimas su jais yra kova. Perskaito pirmąją slemerės Gabrielės Labanauskaitės, pseudonimu Gal Gala Gal, citatą mokytoja, pakomentuodama, kad bet kuris susidūrimas su aštuntokais jau yra amžina kova, iššūkis. O kam jai slapyvardis? Klusteli amžinasis klaustukas. O kaipgi kitaip nuo tokių kaip jūs pasislėpsi? Atsako mokytoja.

Kas yra poezija? Dabar jau mokytoja mėtosi klausimais, jos aštuntokai po truputį svaidosi strėlėmis – atsakymais. „Poezija – tai sielos muzika“, – anot mokytojos, taip apie kūrybą mano poetai mėgėjai, kad ir tūla draudimo agentė X.

„Poezija – tai paprastas tiesos kalbėjimas“, – tokia mintis nuskamba forume banga.tv3.lt. Poezija yra / Žolės dygimas / Ir obels žydėjimas, / Ir paukščio pastanga / Susukti lizdą medyje... / ...Ir geležinis traktoriaus dainavimas... Poeto žodžiai – Antano Jonyno. „Ir šokantis kadrilį kadilakas?“ Kieno tai žodžiai? Paklausia mokytoja. Binkio! – sušunka pastabioji Agnė. Taip, mieloji, panašu į Binkį, tik aš pati šiek tiek juos pakeičiau. Pasiskolinau iš Binkio. Ar šitie tekstai gali būti slemas? Ką pasakys mums Daiva Čepauskaitė, irgi poetė. Kaip Binkis? Klaustukas klausia. Ne, kaip Čepauskaitė. Esu karvė, vardu poezija, / duodu šiek tiek pieno... Mokytoja, kiek galima, juk čia eilėraščių pamoka, ne biologija. Gerai, sakau, gerai. Klausykit, rodau ir skaitau. Skelbimą:

Kas tekstą padaro eilėraščiu? Paklausiu savo aštuntokų. Skaitymas! – ir vėl sušunka iš salės galo šmaikščioji ir stropioji Agnė. Šaunuolė. Pagiria mokytoja. Sakau, net parduotuvės čekis, kurį ištraukusi iš piniginės raiškiai perskaityčiau, taptų eilėraščiu. Tai aš galiu dabar jau išsitraukti ir skaityt?! Nekantriai traukdamas iš kišenės telef... ironizuoja amžinasis retorinis sušukimas su klausimo prieskoniu Rokas. Kai tu ištrauksi, aš paimsiu. Ramiai skelia mokytoja, prisiminusi auklėtojo perspėjimą ir susitarimą dėl telefono. Piniginę iš manęs paimsit? Atseit nustemba Rokas. Ramindama garsokai besikuždančius aštuntokus progiesmiu prašnabždu kai kur sušukdama ir Donaldo Apanavičiaus vertikaliai užrašytuosius žodžius „tylos“, kaitaliodama ritmą sužaidžiu su Manto Gimžausko (Šamano) Afrikos ir Lietuvos horizontais – raudona – žalia – geltona. Ir ką? Čia vis eilėraščiai? Taip. Juk įdomu klausyt.

Žiūrim filmą. Panevėžio gimnazistų sukurtą „Slemas. Eilėraščio spalvos“. Žinoma, eilėraščiai ir meilė – kaipgi be jų – tai alfa ir omega, beta ir gama... Du vaikinai netikėtai užsuka į kavinę, kur vyksta slemo varžytuvės. Pats finalas. Dvi merginos skaito apie kanalus ir spuoguotas problemėles. Kuri iš jų laimės? Gal net nesvarbu, kaip nesvarbu ir vaikinams, tik jau vienam iš jų kirba mintis, kaip jis savo sukurtu eilėraščiu patrauks patinkančios merginos dėmesį mokykloje visiems girdint perskaitęs meilės eilėraštį. Jam, žinoma, pavyko. Repuojanti mergina užkibo ant kabliuko. Draugystė tęsiasi.

Į pamokos sceną kviečiami svečiai – buvęs mokyklos mokinys tapytojas Algimantas Černiauskas ir jo draugė būsimoji scenografė Liudvika Toleišytė. Algimantas – tarsi čia amžius buvęs: ramiu balsu pakomentuoja filmą, perskaito savąjį eilėraštį ir pradeda pasakoti apie tai, kaip jis dirbdamas Vilniuje bare barmenu kartkartėmis organizuoja poezijos skaitymo vakarus, kuriuose ir slemeriai, ir šiaip poetai tiesiog skaito savąją kūrybą. Įdomiausia, ką pastebi svečias, kad pasibaigus kviestinių skaitymui scena ir mikrofonas užleidžiami visiems, kurie nori pasidalinti savaisiais kūriniais. Taip jau ten visi ir veržiasi. Šaiposi klaustukas. Tu klysti, ramiu tonu, atsirėmęs tribūnos, atsako svečias. Daugelis lipa ant scenos, nes labai smagu paskaityti savo eilėraštį, kai yra, kas tavęs klauso. Liudvika nuoširdžiai papasakoja apie savo asmeninę pažintį su slemeriu Mariumi Martynenko, su kuriuo jai tiesiog irgi teko dirbti viename bare ir kuris, pasirodo, būdamas gana keistokas vyrukas, savo poezija sugeba taip užmegzti kontaktus su visais aplinkiniais, kad jam tiesiog nėra svetimų žmonių. Beje, pasak Liudvikos, Marius sėkmingai dalyvauja Europos slemerių čempionatuose. Taip baigiasi pirmoji pamoka, po pertraukos audros ir žaismės ištroškusių aštuntokų laukia tikrosios slemo kūrimo varžybos.

Po pertraukos komandoms tenka pirmoji užduotis – pseudonimo kūrimas. Taip gimsta „10 akių“, „El Diablo“, „Anoniminė mafija“, „Mėlynieji smurfai“, „Alfos“ ir „Juodieji delfinai“. Skelbiama užduotis: per dešimt minučių sukurti tekstą laisvai pasirinkta tema. Būtina pasinaudoti aliteracija, asonansu, onomatopėja arba pakartojimu, kurių pavyzdžiai ir aprašymai iškart atsiranda grupių rankose – tai puiki Stasės Matulaitienės knyga „Poezijos gramatika“! Dar papildomas tris minutes mokytoja skiria išsirinkti komandos atstovą, kuris turės surepetuoti ir raiškiai perskaityti tekstą. Juk čia varžytuvės! Mokytoja pristato ir komisiją, kuri vertins eilėraščius: tai abu svečiai – Liudvika ir Algimantas – ir, žinoma, socialinė pedagogė Birutė, o kaipgi be jos!

Ką gi, užverda darbas. Grupių laikrodininkai akylai stebi laikmačius, komandų galvos suka smegenis, spalvoti lapai išmarginami flomasteriais. Trylika minučių prabėga akimirksniu. Tiesa, per tą laiką viena iš aršiųjų komandų užsidirba ne vieną pastabą dėl aštroko darbo, trukdančio kitiems. Pagaliau eilėraščiai sukurti. Belieka užlipti į sceną.

Pirmoji lipa „10 akių“ atstovė: eilėraštis apie raudonai, melsvai, gelsvai pražydusias gėles ir vaikų alergiją. Kiek primena binkiškas utas. Neblogai. Namų darbai suvirškinti. Salė audringais plojimais palydi skaitovę. Užlipa į sceną „Mėlynoji smurfė“ ir savotiškai tęsia spalvų temą, tik atsiranda keturvėjiškai slemiškas mišinys – eilėraštis apie „teliką“, kuris mėlynuodamas išmeta lentelę „Telemundo presenta“, o kalbančiajai belieka jam ištart: „Vsio. Poka.“ Na, intertekstualumas, įsiterptų mano dvyliktokai, tele-vizioniškumas, atsakytų kandžioji aštuntokė Miglė. Plojimais palydima skaičiusioji, o ją keičia „Juodųjų delfinų“ skaitovė. Apie ką rašė? Spėkit – „Telefonas“. Palyginimai, pakartojimai, netikėti begemotiški ir chemiški sugretinimai nuskamba grakščiai ir elegantiškai. Žavu. Ją keičia vaikinų grupės „El Diablo“ narys. Grupė tokiu provokatyviu pavadinimu skaito giliamintį tekstą apie laiko pulsą „Tuk tuk“. Čia ir laiko ritmas, ir dienos tėkmė, ir širdies plakimas, lyjantis lietus iki gyvenimo trūkio... Oi, kokia hamletiška aštuntokų dilema... Įspūdingas skaitymas, tekstas gilus, ovacijos galingos – juk auditorijoje berniukų net dviem daugiau nei mergaičių. O kaipgi. Pagaliau atėjo eilė ir „Anoniminei mafijai“. Mokytoja, patikėkit, kurti eilėraštį – tai buvo nuolatinis kompromiso ieškojimas. Tai bent – užsigimę slemeriai: eilėraštis apie kebabą:

Kebabai – tai dievo bananai,

Kebabai – tai uždraustas vaisius.

Norint gauti kebabą, reikia

Dirbti, dirbti ir užsidirbti.

Štai taip – nei daug, nei mažai – eilėraščio gale moralas. Turi užsidirbti... kebabą. Paskutiniai išlingavo „Alfos“ ir tyliai ramiai perskaitė tekstuką apie tai, kaip jie, susibūrę komandon, kūrė poemėlę.

Štai ir visi dalyviai. Eilėraščiai išklausyti. Beliko komisijos verdiktas. Vaje, vaje... Po 10 taškų surinko „Juodieji delfinai“ ir „Anoniminė mafija“! Ką gi – kebabai ir telefonas – vėl scenoje. Žiūrovų ovacijos atitenka kebabams, o štai komisija balsuoja už „Delfinus“. Nugalėtojų komanda gauna daugiausia prizų, o likusių grupių skaičiusieji atstovai apdovanoti individualiomis mokytojos dovanėlėmis.

Na ką, ne visi laimingi, ne visi dėkingi, bet... Mokytojai dar negana. Vaikai, o namų darbai? Mokytoja, jūs ką? Taip taip. Skaidrėje – prašymas – sukurti po eilėraštį ir atnešti jį mokytojai dovanų. Tai bent. Ar galėsi išsisukti?

Rytojaus dieną aštuntoji b ir aštuntoji a dirba vėl atskirai. Pirmoji pamoka b klasėje – eilėraščio, deja, nė vienas nesukūrė, ką gi, lauksime penktadienio, o visą pamoką po pramuštgalviškai praleistos kovo 8-osios mokėmės padalyvio: mokytojai vaikštant tarp suolų ir dėmesingai mėtant akis į užrašus, jos kūdikiai gauruoti tykiai ramiai darbavosi... Trečia pamoka – aštuntoje a. Mokytoja, koks dar padalyvis? Apsiraminkit. Mes gi jums eilėraščių dovanų atnešėm. Leisit paskaityt? Justai? Parašei? Nu. Pats? Nu. Nieko sau... Tai paskaityk. Ne, skaitykit jūs, mokytoja. „Vaiduoklis“. Nu, įdomus tavo tekstas. Surink kompiuteriu. Edvinai, ir tu paskaitysi. Iš telefono? Gerai. Paskui tik atsiųsk. Pavasariškas. Agne – parašei? Smagu. Šaunuolė. Slemiškas. Diana? Nenori skaityt? O aš galiu? Na, eilėraštis – proza apie nelaimingą meilę. Būna ir taip. Lukai, o tu dabar rašai? Jau baigiau, mokytoja, galiu paskaityt. Skaityk. „Mokykla – tai dilema...“ Oho, Lukai. Smagu.

Mokytoja, o jūs kuriat? Kristinos provokacija. Kuriu. Paskaitykit. „Pažadinai many poetę, / Galėčiau kepti kotletus...“ Jūs slemerė, mokytoja. Gal. Vaikai, ar vakar jums patiko. Labai. O kodėl? Mes visi buvome kartu. Abi klasės. Tai nebuvo tradicinė pamoka suoluose. Mes varžėmės ir iš tikrųjų buvo įdomu, ir azartas pagavo. Mums labai patiko. Vaikai, mes buvom tikri suomiai. Kodėl? Todėl, kad jų mokyklose svarbiausia, jog vaikas jaustųsi laimingas. Net matematikos pamokoje.

Štai tokia netradicinė pamoka su mano (ne)tradiciniais, kūrybingais, numylėtais aštuntokais. Nesimokėm tądien su a klase padalyvio, palikom jį namų darbams, net du pratimus. Nesimokėm, o šnekėjom apie poeziją, apie kūrybą, apie... Vytautą Mačernį. Apie jauną žmogų su didelėm svajonėm, didelėm viltim ir vizijom, apie meilę senolei ir senolės meilę jam, apie vaikystės potyrį, nugulusį į „Ketvirtosios vizijos“ epicentrą. Apie mano asmeninės močiutės prisiminimą, apie sapnuose sugrįžtančius mūsų mirusius artimuosius, apie... Ašaras, riedančias Kamilės veidu, apie suvirpintą Miglės širdelę, apie liūdnas Edvino akis, apie... Apie daug ką galiu kalbėti su savo aštuntokais. Apie daug ką galiu žaisti. Ir net dainuoti galiu. Ir jie su manimi dainuoja. Net liaudies dainas. Net liūdnas... 

Literatūros citavimo šaltiniai:

Slemo poezijos pavyzdžiai iš http://www.šaltiniai.info/index/details/1549

Jonyno ir D. Čepauskaitės tekstai iš www.tekstai.lt

Filmas „Slemas. Eilėraščio spalvos“, kuriame vaidina Panevėžio J. Miltinio gimnazijos mokiniai, imtas iš svetainės http://lietuviu7-8.mkp.emokykla.lt