Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

„Šiomis dienomis buvo ištartas pirmasis „NE“ dar vienai okupacijai – savižudiškos mirties okupacijai“, – pirmadienio vakarą knygos be pavadinimo pristatyme sakė Elvyra Kučinskaitė, užrašiusi 19 istorijų apie išsiskyrimus su artimaisiais, kurių gyvenimas nutrūko dėl savižudybės.

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

„Aš mačiau, kaip žmonėms buvo nelengva kalbėti apie netektį, bet tai jie darė dėl kitų, ne dėl savęs, kad taptų populiarūs, žinomi ar išsikalbėtų. Jie labai aiškiai suvokė, kad toliau taip tęstis nebegali. Dėkoju kalbėjusiems. Man pačiai tai buvo neabejotina garbė ir didelė atsakomybė. Kad ir kokie darbai būtų nudirbti iki šiol, šis man atrodo prasmingiausias“, – sakė knygos sudarytoja.

Politikui Mykolui Majauskui kilusi idėja jo ir bendraminčių buvo įgyvendinta per pusantrų metų. Ir nors knygų pardavimus planuota pradėti šią savaitę, žmonės nelaukė, kol jos bus iškeltos į lentynas, prašė jų, pirko prieš pristatymą ir gyvai dalijosi įspūdžiais socialiniuose tinkluose. Knygos sudarytojai tai ženklas, kad mes galim ir mokam susitelkti.

„Net jeigu tik vienam žmogui ši knyga išgelbėtų gyvybę, kaip kartojo kalbėjusieji, o aš dar pridėčiau – net jeigu vienam ar keliems žmonėms nors truputį palengvėtų, nors keli žmonės pajustų, kad jie šitoje savo nelaimėje nėra vieniši – mums visiems buvo verta patirti tiek sunkumų, kiek patyrėme ir gal net iškęsti tiek skausmo, kiek iškentėme. Labai norėčiau, kad tai būtų taip prasminga, kaip tikisi žmonės, kurie šitai knygai kalbėjo, ir dar daugiau“, – sakė E. Kučinskaitė.

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Po tėčio savižudybės – nepatogi tyla

Viena iš 19 istorijų yra Justino šeimos, prieš 12 metų netekusios tėčio. „Kristaus amžius yra tas, kai vyras ypač ilgisi tėtės. Brolis tuo metu buvo tokio amžiaus, su juo susiskambinau, pasikalbėjom apie šitą projektą ir pasiūliau sudalyvauti, papasakoti savo istoriją. Pradėjome kalbėtis, kodėl verta tai daryti. Visų pirma todėl, kad ištikus netekčiai atsiranda nepatogios tylos: tėvelių, brolių, seserų draugai, kurie anksčiau nuolatos buvo drauge, supo, kreipėsi pagalbos, norėjo bendrauti, po savižudybės jautė nepatogumą paklausti, kaip laikotės. Galbūt todėl, kad baisu išgirsti skausmą. Todėl mes su broliu pasikalbėję nutarėme pasakyti, kad mums buvo ilgu dėmesio, draugysčių, o kai to sulaukdavome, labai tai vertinome, tai mus stiprino. Taigi, pirmas dalykas – noras padrąsinti: jei jūsų aplinkoje nutiko tokia nelaimė, labai svarbu skimbtelt, klustelt, kaip laikotės, kaip gyvuojat. Turbūt atsakymas aiškus – tragiškai, labai blogai, gyvenimas griūna ir tai natūralu. Išsiskyrimai skaudūs, bet kiekvienas mūsų galime būti tas, kuris palaikysim, padėsim, gal buityje kažką, o gal tiesiog išklausydami, pabūdami“, – sakė Justinas.

Diena, kai gyvenimas dužo į šipulius

Iš 288 knygos puslapių 16 – Simonos. Prieš trejus su puse metų buvo vasara, saulėta liepos 9-oji. Važiuojant į darbo susitikimą jai paskambino mama paklausti, ar kalbėjo su Arnu. Mamos balse išgirdusi nerimo, ji suprato, kad kažkas negerai. Sustojo aikštelėje. Mama pasakė, jog spaudoje pamatė pranešimą apie vyriškį, nušokusį nuo sporto rūmų stogo ir kad nuotraukoje – Arno dviratis. Jis buvo pusantrų metų jaunesnis už Simoną. Ir taip saulėtą dieną Savanorių prospekte prie neaiškių pastatų ji sužinojo kad gyvenimas sudužo į šipulius.

„Kai šitaip nutinka, artimieji jaučiasi labai vieniši, nesuprasti, dažniausiai užsisklendžia, jiems būna gėda, nedrąsu apie tai kalbėti. Visuomenėje atskirtis nepalengvina ir taip sudėtingos situacijos. Todėl aš taip drąsiai esu pasiryžusi apie tai kalbėti. Kai pamačiau žinutę apie ruošiamą knygą, supratau, kad jau beveik pavėlavau – tiek daug atsirado norinčių pasidalinti sava istorija. Galvojau, jei pasirodys knyga be mano istorijos, bus labai blogai. Šiandien sunku man čia stovėti, bet tuo pačiu esu ir labai laiminga, nes žinau, kad tai, ką darome kartu, kažkam gali padėti išgelbėti gyvybę“, – sakė Simona.

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Nebuvo šalia, nes nemokėjo padėti

Keli draugai, spėję perskaityti šią knygą, jai parašė atsiprašymo žinutes, kad nebuvo šalia, kad nemokėjo, nežinojo, kaip jai padėti. „Aš supratau, kad jie tuo metu elgėsi taip, kaip mokėjo geriausiai. Bet tuo pačiu suprantu, kad mes labai labai toli. Šioje knygoje pasidalindama savo išgyvenimais norėjau sumažinti tą atskirtį ir padėti mums geriau suprasti vieniems kitus. Kad žmogus sergantis depresija, norintis nusižudyti ar netekęs savo artimo – lygiai toks pat, kaip tu, tik gal kol kas tu nesi paliestas šios temos“, – sakė Simona.

M. Majauskas dėkojo psichologams, psichoterapeutams, psichiatrams, kurie rengiant knygą padėjo nepasiklysti, kai buvo tamsu ir sunku. Vienas jų – savižudybių prevencijos srityje dirbantis psichologas psichoterapeutas Paulius Skruibis pirmą kartą knygą skaitė kompiuterio ekrane, vienu prisėdimu.

„Knyga be pavadinimo. Joje tiek skausmo, kad jį sunku išreikšti žodžiais. Tačiau perskaičius visą ištisai ne tai buvo pirmame plane, o tai, kiek daug stiprybės, vilties, atsparumo – nepaisant visko, mes laikomės ir yra daug šviesos“, – sakė P. Skruibis.

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Savos istorijos. Išjaustos ir tikros

„Po artimojo savižudybės susiduriame su sunkiomis emocijomis, mums nėra lengva išsakyti kaip jaučiamės, tačiau nereiškia, kad to nenorime, ar mums to nereikia”, – liudija nusižudžiusių artimųjų savigalbos grupes „Artimiems“ lankantys žmonės.

Yra skirtingų būdų, kaip sau padėti išgyventi tokią netektį. Vieni nori su kažkuo pasikalbėti, kiti pasineria į darbinę ar kūrybinę veiklą, domisi tam skirta literatūra.

Savitarpio pagalbos grupių susitikimuose artimieji dažnai pamini, kad svarbu atrasti panašių kitų žmonių istorijų. Ne visi turi su kuo galėtų pasikalbėti ir pasidalinti savo išgyvenimais, todėl panašumų ieško knygose.

Didelis privalumas, kad knygoje be pavadinimo atvirai papasakotos ir užrašytos lietuviškos istorijos. Išjaustos ir tikros. Autorinės lėšos, gautos platinant šią knygą, skiriamos savižudybių prevencijai Lietuvoje.