Mokiniai mokykloje visada manęs klausdavo, kodėl gi reikia mokytis apie mirusius žmones. Vienas iš atsakymų – kad niekada nekartotume jų klaidų ir, spręsdami šiandienos problemas, kas kartą ne stengtumėmės išradinėti dviratį, o pasiremtume buvusiųjų prieš mus patirtimi.

Istorikas, Jeilio universiteto profesorius Timothy Snyderis savo knygoje „Apie tironiją“ kalba apie tai, kaip buvusių kartų istorinė patirtis galėtų amerikiečiams padėti apsisaugoti nuo tironijos šiandien. Nors knygos atsiradimo pretekstas ir yra Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, ji yra aktuali ir mums. Štai kelios svarbios pamokos, kurių turėtume nepamiršti eroje, kai vis garsiau kalbama apie liberaliosios demokratijos pabaigą. 

Atsisakyti teleologinio mąstymo apie istoriją

T. Snyderis pažymi, kad Vakarai po komunizmo žlugimo padarė esminę klaidą patikėdami mitu apie istorijos pabaigą. „Taip pasielgdami mes susilpninome savo gynybą, apribojome savo vaizduotę ir atvėrėme kelią būtent tokio pobūdžio režimams, kurie, kaip patys sau teigėme, niekada nebegalėtų sugrįžti“, – rašo T. Snyderis.

Jis akcentuoja, kad marksistinė istorija vadovaujasi determinizmu, teleologiniu mąstymu, reiškiančiu neišvengiamą judėjimą tam tikro, dažniausiai trokštamo tikslo link. Esminė problema, kad su komunizmo žlugimu tokia teleologinė istorijos samprata ne buvo padėta į archyvą, bet tik modifikuota. Istorijos pabaigos stojus liberalios demokratijos epochai mitas yra tokia pati mąstymo apie istoriją klaida. Ši klaida paskatino užmigti ant pasiekimų ir užmerkti akis prieš faktą, kad tai, kas iškovota, lygiai taip pat gali būti prarasta. Demokratija gali išsigimti į tironiją, laisvė – į vergiją. T. Snyderis cituoja Wendelio Phillipso žodžius, kad „amžinas budrumas yra laisvės kaina, o liaudies laisvės mana privalo būti renkama kasdien, nes priešingu atveju suges.“ Kitaip tariant, už laisvę ir teises reikia kautis kasdien, nes toli gražu nepasiekėme istorijos pabaigos – tik tarpinę stotelę, kurioje sprendžiamas tolesnis mūsų maršrutas.

Be to, istorikas perspėja ir dėl dar vieno pavojingo antiistorinio mąstymo, kurį pavadina „amžinybės politika“. Toks mąstymas remiasi nuolatiniu praeities mitologizavimu, kapstymusi po ją ieškant kaltųjų dėl žlugusio „aukso amžiaus“, kurio tikrovėje nebuvo ir kurį turime tik savo vaizduotėje. Toks mąstymas ne tik skatina kaltųjų paiešką išorėje, tačiau ir, kaip rašo T. Snyderis, „gundydamas mitologizuota praeitimi užkerta kelią galimos ateities apmąstymams.“ Kitaip tariant, mes dirbame ne dėl ateities, o dėl tariamos praeities didybės atstatymo. Tačiau negalime atkurti to, ko iš tiesų nebuvo.

Skatinti asmeninę atsakomybę

T. Snyderis akcentuoja, kad dažnai patys piliečiai savanoriškai atiduoda potencialiems tironams savo laisvę. Nuo pat pradžių jie siekia numatyti valdžios veiksmus ir išreikšti savo paklusnumą, taip be jokios refleksijos apie padarinius prisitaikydami prie besikeičiančios situacijos. Jis primena žymųjį Milgramo eksperimentą elektrošoku, kuris atskleidė, kad „žmonės naujame kontekste yra itin receptyvūs naujoms taisyklėms ir stebinamai noriai žaloja ar net žudo kitus tarnaudami naujam tikslui.“

Dažniausiai tokiu atveju girdime pasiteisinimus, kad konkretus žmogus tik vykdė valdžios nurodymus, neprieštaraujančius tuo metu galiojančioms taisyklėms. Taip žmogus išsižada savo atsakomybės, atsisako apsisprendimo laisvės, tampa režimo įrankiu, nusikaltimo bendrininku.

T. Snyderis akcentuoja, kad vienintelis atsakas tam yra ryžtas kiekvienam iš mūsų prisiimti atsakomybę už pasaulio veidą. Jis kalba apie kasdienybės politiką, kurioje net smulkiausi mūsų pasirinkimai ar jų nebuvimas turi didžiulę reikšmę. Nacistinėje Vokietijoje holokaustas neprasidėjo nuo dujų kamerų ar kulkų, jis prasidėjo nuo propagandinio siekio nužmoginti žydus. Tad visi, kurie dalyvavo žymėdami parduotuves užrašais, kad jos priklauso žydams, taip prisidėjo prie proceso, kurio gale žydai buvo išžudyti. „Susitaikymas su ženklinimu kaip natūralia urbanistinio kraštovaizdžio dalimi jau buvo kompromisas su žudikiška ateitimi“, – knygoje pabrėžia Jeilio profesorius.

Anot jo, labai svarbu kasdienybėje laikytis tokių, rodos, akivaizdžių dalykų kaip kad profesinė etika. „Jei teisininkai būtų laikęsi normos, kad egzekucija negalima be nuosprendžio, jei gydytojai būtų priėmę taisyklę, kad jokia operacija neatliekama be sutikimo, jei verslininkai būtų pritarę vergovės draudimui, jei biurokratai būtų atsisakę atlikti dokumentų, susijusių su žudynėmis, tvarkymą, tai nacių režimui būtų buvę kur kas sunkiau įvykdyti visus nusikaltimus, dėl kurių jį dabar ir prisimename“, – byloja T. Snyderis ir akcentuoja, kad tironija susideda už gausybės piliečių kolaboravimo paminant tiek asmeninę, tiek profesinę etiką.

Vienas totalitarinės sąmonės imperatyvų yra neišsiskirti, būti tokiam kaip visi. Pats ne kartą girdėjau tokius raginimus. Prisitaikyk, nes nukentėsi. Tai yra klaida. T. Snyderis ragina priešingai – išdrįsk išsiskirti. Šiandien mes atmename ir žavimės tais, kurie savo laiku buvo išskirtiniai, ekscentriški ar net bepročiai, nenorėjo keistis prisitaikydami prie aplinkui sparčiai besikeičiančio, deja, į bloga, pasaulio. 

Būti politiškai aktyviam

„Valdžia nori, kad jūsų kūnas suminkštėtų krėsle, o emocijos būtų išlietos ant ekrano“, – rašo T. Snyderis. Tironiškai valdžiai nepatinka politiškai aktyvūs piliečiai. Be to, ji nori ne tik nuslėpti tiesą, tačiau ir apskritai paneigti jos egzistavimą. Tironiškai valdžiai svarbūs yra ne faktai, ne įrodymai, o kvazireliginis tikėjimas lyderiu, kuris ir yra „tiesos“ šaltinis.

T. Snyderis ragina neatsisakyti tiesos ir būti aktyviems jos paieškose perskrodžiant visus melagingų naujienų šydus: „Mūsų gebėjimas atskirti faktus padaro mus individais, o mūsų kolektyvinis pasitikėjimas bendromis žiniomis padaro mus visuomene. Individas, kuris tiria, taip pat yra kuriantis pilietis. Lyderis, kuris nemėgsta tyrėjų, yra potencialus tironas“, – konstatuoja istorikas.

Priešintis esamiems ar potencialiems tironams jis siūlo ne tik ieškant ir skelbiant tiesą, tačiau ir realiai, fiziškai dalyvaujant rezistencijoje: „Niekas, kas nesibaigia gatvėje, nėra tikra.“ Anot T. Snyderio, idėjos apie pokytį turi suvienyti skirtingus žmones, kurie nebūtinai dėl visko sutaria. Kitaip tariant, turime gebėti ieškoti sąlyčio taškų ir bendro veikimo strategijų dėl bendro tikslo, o ne teisintis neveiksnumu ieškodami menkų nesutarimų.

Be to, akcentuoja jis, pasirinkimas būti viešumoje visada yra priklausomas nuo gebėjimo išsaugoti privačią gyvenimo sferą. Esame laisvi tik tada, kai patys gebame nubrėžti ribą tarp to, kas yra vieša, ir to, kas yra privatu. T. Snyderis primena filosofės Hannos Arendt žodžius, kad totalitarizmą apibūdina ne tiek valdžios visagalybė, kiek ribos tarp viešumo ir privatumo sunaikinimas viskam tampant valstybės reguliavimo objektu. Tad į viešumą mes ne kartą buvome priversti eiti tik tam, kad apsaugotume ir apgintume savo privatumą, t. y. savo laisvę. 

Būti atidžiam kalbai

Tironiška valdžia, regėdama pilietinį aktyvumą, gali pasirinkti ne jį slopinti, o tiesiog nukreipti sau palankia kryptimi. Tam labai puikiai gali pasitarnauti ir režimui palanki žiniasklaida. „Kai mes imame aktyviai domėtis abejotinos reikšmės reikalais tomis akimirkomis, kurios yra specialiai parinktos tironų, mes prisidedame prie mūsų politinės tvarkos griovimo. Tiesą sakant, mes galime jaustis tiesiog darantys tai, ką daro visi kiti. Tai yra tiesa, ir visa tai H. Arendt apibūdino kaip visuomenės virtimą minia“, – rašo T. Snyderis. Kitaip tariant, visada yra svarbu būti atidžiam ir, užuot iš karto stačia galvą nėrus į debatus konkrečiu klausimu, svarstymus dėl konkretaus skandalo, paklausti, kodėl būtent dabar šis klausimas yra iškeltas ar kodėl šis skandalas būtent šią akimirką reikalauja tokio plataus dėmesio. Galbūt tai tėra masalas nukreipti nuo rimtesnių problemų ir nešvarių darbų?

„Būkite itin atidūs girdėdami vartojant žodžius „ekstremizmas“ ir „terorizmas“. Būkite budrūs, kai kalbama apie ypatingosios padėties ir išskirtinės situacijos skelbimą. Būkite pikti, kai išdavikiškai pasitelkiamas patriotinis žodynas“, – ragina T. Snyderis. Anot jo, tironams labai paranku bandyti įtikinti, kad konkreti akimirka reikalauja skelbti nepaprastąją padėtį, sustabdyti įprastinį teisės veikimą ir suteikti daugiau galių valdžiai. Reikia baimintis ir kovoti, kad ta akimirka, tas esą trumpas laikotarpis, kuriam reikalinga skelbti nepaprastąją padėtį, netaptų nuolatine būsena, su kuria anksčiau ar vėliau susigyvensime savu noru ar prievarta.

Galiausiai, priduria istorikas, tokie žodžiai kaip „ekstremizmas“ dažnai yra pasitelkiami režimui norint susidoroti su oponentais. Rusijoje ar Turkijoje dabar vyksta būtent tai, ir ekstremizmo sąvoka ima reikšti praktiškai viską, išskyrus tai, kas iš tikrųjų yra tikrasis ekstremizmas – tironiją. Tikrieji ekstremistai šiandien yra Putinas, Erdoganas ir panašūs į juos. 

Ginti institucijas ir pliuralizmą

Patriotas, kaip rašo T. Snyderis, siekia, kad jo valstybė priaugtų iki išpažįstamų idealų, jis yra susirūpinęs ne prarastuoju aukso amžiumi ar nacionalistine mitologija, o realiu pasauliu, kuris yra vienintelė vieta, kur jo valstybė gali būti mylima ir puoselėjama. Patriotas išpažįsta universalias vertybes, standartus, pagal kuriuos vertina ir savo valstybę. Trumpai tariant, T. Snyderis ragina piliečius būti savo valstybių patriotais.

Į patriotizmo sąvoką įeina ir rūpestis institucijomis, kurios leidžia užtikrinti demokratijos veikimą, teisės viršenybės puoselėjimą ir žmogaus teisių pirmumą. T. Snyderis rašo, kad klaida yra manyti, jog institucijos yra tarsi savaime veikiantis mechanizmas, tad joms galbūt galima neskirti per daug dėmesio. Istorija regėjo ne vieną pavyzdį, kai demokratinėmis institucijomis pasinaudoję politikai atėjo į valdžią ir vėliau jas sunaikino arba neatpažįstamai pakeitė. Liberalios demokratijos funkcionavimas yra neįsivaizduojamas be tai užtikrinančių institucijų. Jis pabrėžia amerikietišką patriotizmo modelį, labiau skatinantį ne džiūgauti dėl tariamų tobulumų, o kovoti su realiais netobulumais, kitaip tariant – nuolat budėti, kad potencialūs tironai nepasinaudotų esančiomis politinės sistemos spragomis savo naudai.

Jeilio profesorius akcentuoja rūpestį ne tik valstybės institucijomis, palaikančiomis demokratijos veikimą, tačiau ir nevyriausybiniu sektoriumi, pilietinėmis organizacijomis, kurios yra tarsi tarpinė grandis tarp valstybės ir piliečio. Priešintis tironijai, akcentuoja T. Snyderis, reiškia ir paramą kuriai nors iš gausybės labdaros organizacijų, kurias vienas JAV prezidentų pavadino „tūkstančiu šviesos taškelių“.

Rūpintis pliuralizmu yra viena iš pareigų siekiant puoselėti gyvybingą demokratiją. Juk, kaip sako gerai žinoma citata, pirma jie atėjo socialistų, tačiau, kadangi aš ne socialistas, tai man tai nerūpėjo, tada jie atėjo profsąjungų aktyvistų, tačiau, kadangi aš ne toks, nesikišau, tada jie atėjo žydų, o kadangi aš ne žydas, tai man tai nerūpėjo, galiausiai jie atėjo manęs, tačiau jau nebebuvo tų, kurie galėtų už mane pakovoti.