Kviečiame skaityti prancūzų filosofo, eseisto Pascalio Brucknerio tekstą iš „Bernardinai.lt“ archyvų. Jame teigiama, kad Europa mano nebeturinti priešų – tik dialogo ir diskusijų partnerius. Šiandien Vilniuje viešintis P. Bruckneris Prancūzų institute skaitys paskaitą apie du, jo požiūriu, didžiausius Europos priešus – Putino Rusiją ir radikalųjį islamą. 

Europa negrakščiai sensta. Praėjus daugiau nei pusei amžiaus po to, kai buvo paklotas pamatas dabartinei Europos Sąjungai, ji geriausiu atveju tėra milžiniška rinka be autentiško karinio ir politinio veido, jos reikšmė pasaulio politikoje kaskart mažėja. Senas Henry’io Kissingerio sąmojis apie tai, jog Europa neturi savo telefono numerio, šiandien yra svarbesnis nei bet kada. Kas gi atsitiko? Galima paminėti keletą veiksnių: nacionalistinio egoizmo gajumas; pernelyg didelė Prancūzijos ir Vokietijos, dviejų didžiųjų ES įkūrėjų, svarba; Didžiosios Britanijos abejingumas ir pasiryžimas vykdyti Vašingtono instrukcijas; disbalansas, kurį nulėmė buvusių sovietinių šalių priėmimas. Tačiau svarbesnė už visas šias priežastis yra ta, jog nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europą kamuoja prievolė atgailauti.

Galvodama apie savo praeities nusikaltimus (vergovę, imperializmą, fašizmą, komunizmą), Europa savo istoriją regi kaip žudynių ir niokojimų seką, kurios apogėjus – du pasauliniai karai. Vidutinis europietis – vyras ar moteris – yra ypač jautrus, visuomet pasiruošęs apgailestauti dėl pasaulio nelaimių ir prisiimti už jas atsakomybę, visuomet klausiantis, ką Šiaurė galinti padaryti dėl Pietų, užuot klausęs, ką Pietūs gali padaryti dėl savęs. Gimusieji po Antrojo pasaulinio karo yra šventai įsitikinę, jog jie priklauso žmonijos atmatoms, bjauriai civilizacijai, kuri šimtmečius valdė bei grobstė didžiąją dalį pasaulio, nes buvo įtikėjusi baltojo žmogaus pranašumu. Po Rugsėjo 11-osios dauguma europiečių, nepaisydami mūsų užuojautos aukoms, pagalvojo, kad amerikiečiai gavo tai, ko nusipelnė.

Panašūs samprotavimai vyravo svarstant apie teroristų atakas Madride 2004-aisiais bei Londone 2005-aisiais, kai nemažai gerų žmonių – tiek dešinėje, tiek kairėje – įvardijo užpuolikus kaip nelaimingus žmones, protestuojančius prieš užgaulią Europos gerovę, jos agresiją Irake ar Afganistane, ar prieš jos gyvenimo būdą.

Europa iš tikrųjų pagimdė monstrų. Tačiau kartu ji pagimdė idėjų, kurios padėjo šiuos monstrus sunaikinti. Europos istorija yra paradoksų seka: despotiška feodalinė galia atvėrė kelią demokratijai; bažnytinė priespauda – sąžinės laisvei; nacionaliniai konfliktai – supranacionalinės bendruomenės svajonei; užjūrio užkariavimai – antikolonializmui; o revoliucinės ideologijos – antitotalitariniam judėjimui. Europa siuntė armijas, misionierius ir pirklius į tolimas žemes, bet taip pat išrado antropologiją, kuri yra būdas pažvelgti kito akimis, leidžiantis sukurti distanciją nuo savęs ir suprasti svetimšalį. Kolonijinė avantiūra ir žlugo dėl šios fundamentalios prieštaros: žemynų pajungimas motininės valstybės įstatymams, kurie tuo pat metu savo subjektus mokė idėjos, jog tautos turi teisę laisvai save valdyti. Reikalaudamos nepriklausomybės, kolonijos savo valdovams taikė tas pačias taisykles, kurių iš jų išmoko.

Nuo konkistadorų laikų Europa išvystė gebėjimą jungti pažangą su žiaurumu. Tačiau civilizacija, atsakinga už baisiausius žiaurumus ir tauriausius pasiekimus, negali savęs suvokti vien kaltės kontekste. Įtarumas, kuriuo nuspalvintos didžiausios mūsų sėkmės, nuolat rizikuoja virsti savinieka ir išankstiniu pralaimėjimo pripažinimu. Šiandien mes gyvename smerkdami save, tarytum amžinai įsiskolinę vargšams, skurdžiams ir imigrantams, tarytum vienintelė mūsų pareiga būtų atpirkimas, begalinis kaltės atpirkimas, beribis atkūrimas to, ką nuo pat pradžių išplėšėme iš žmonijos. Ši atgailos banga plinta mūsų vertybėse ir mūsų vyriausybėse tarsi epidemija. Be abejonės, aktyvi sąžinė yra puikus ir sveikas dalykas. Tačiau atgailavimas neturėtų apsiriboti konkrečiomis grupėmis, kai nekaltumas priskiriamas kiekvienam, kuris teigia esąs persekiojamas.

Jungtinės Amerikos Valstijos, nepaisydamos savų nesėkmių, išlaiko gebėjimą jungti savikritiką su pasitikėjimu, demonstruodamos pasididžiavimą, kurio mums trūksta. Vis dėlto didžiausias Europos priešas yra pati Europa su jos atgailaujamuoju požiūriu į savo praeitį, ją graužiančia kalte ir paralyžiuojančiu skrupulingumu. Kaip mes galime tikėtis būti gerbiami, jei patys savęs negerbiame, jei mūsų žiniasklaida ir literatūra mus apibūdina iškeldama juodžiausias savybes? Tiesa yra ta, jog europiečiai patys savęs nemėgsta, ar bent jau nemėgsta savęs tiek, kad galėtų įveikti savo antipatiją ir parodyti kažką panašaus į kvazireliginę aistrą savajai kultūrai, kuo išsiskiria amerikiečiai.

Mes per dažnai pamirštame, jog modernioji Europa gimė ne pakylėtu naujos istorijos pradžios metu kaip JAV, bet iš žudymo nuovargio. Prireikė absoliučios XX a. katastrofos, kurią simbolizuoja Verdenas ir Aušvicas, kad Senasis Pasaulis atrastų dorybę, panašiai kaip senstanti prostitutė, kuri nuo ištvirkavimo tiesiogiai pereina prie karšto religinio jausmo. Be dviejų pasaulinių karų ir jų siaubingo žygio mes niekada nebūtume pažinę šio taikos siekio, iš esmės reiškiančio norą pailsėti. Veikiausiai mes tapome išmintingesni, tačiau tai buvo išmintis žmonių, kurie sugyvulėjo per skerdynes, o po jų atsidėjo kukliems projektams. Vienintelė mus dar jaudinanti ambicija – pabėgti nuo šio amžiaus siautulių ir apsiriboti ekonominių bei socialinių reikalų administravimu.

Amerika yra projektas, o Europa yra sielvartas. Netrukus ji tebus pamirštų svajonių liekana. Mes svajojome apie plačią įvairovę, kurioje galėsime sklandžiai sugyventi, siekti asmeninio tobulėjimo, ir, jei įmanoma, tapti turtingi – ir visa tai didžiųjų kultūros kūrinių akivaizdoje. Tai buvo tikrai prasmingas projektas, ir šitoks ramus būvis būtų tobulai tikęs tam didžiosios ramybės laikotarpiui, pasauliui, kuris pagaliau pasiekė kantiškąją „amžinąją taiką“. Tačiau esti stulbinamas kontrastas tarp to, ką mes, europiečiai, pasakojame sau apie teises, toleranciją, daugiašališkumą, ir tragedijų, kurios vyksta mus supančiame pasaulyje – autokratinėje Rusijoje, agresyviame Irane, arogantiškoje Kinijoje, susiskaldžiusiuose Artimuosiuose Rytuose. Mes jas regime ir mūsų didžiųjų miestų šerdyse, dvigubame islamistinio terorizmo ir fundamentalistinių grupuočių puolime, kuriuo siekiama kolonizuoti europiečių protus ir širdis bei islamizuoti Europą.

Nėra nieko klastingesnio už kolektyvinę kaltę, perduodamą iš kartos į kartą, nudažančią žmones ilgalaike dėme. Atgaila negali tapti politinės tvarkos pamatu. Kaip nėra paveldimo aukos statuso perdavimo, taip nėra ir engėjo statuso perdavimo. Pareiga prisiminti neimplikuoja nei automatiško anūkų bei proanūkių tyrumo, nei automatiško jų supuvimo. Istorija padalyta ne tarp nuodėmingųjų ir šventųjų tautų, o tarp demokratijų, kurios pripažįsta savo kaltes, ir diktatūrų, kurios apsigaubia kankinių širma. Per pastarąjį pusšimtį metų mes pamatėme, jog kiekviena valstybė sukuriama remiantis nusikaltimais ir prievarta, įskaitant ir tas, kurios tik neseniai pasirodė istorijos scenoje. Tačiau yra valstybių, sugebančių tai pripažinti ir pažvelgti barbarizmui į akis, o yra ir tokių, kurios nūdienos nusikaltimus teisina remdamosi vakarykšte priespauda.

Atsiminkime vieną paprastą faktą: Europa įveikė savo baisiausius monstrus. Vergija buvo panaikinta, kolonializmas baigtas, fašizmas nugalėtas, komunizmas parklupdytas. Kuris kitas žemynas gali tuo pasigirti? Galiausiai gėris nugalėjo bjaurastį. Europa yra holokaustas, bet kartu ir nacizmo sunaikinimas; ji yra gulagas, bet kartu ir Berlyno sienos griūtis; imperializmas, bet ir dekolonizacija; vergija, bet ir jos panaikinimas. Kiekvienu atveju tam tikra smurto forma ne tik įveikiama ir paliekama užnugaryje, bet ir delegitimizuojama, įvyksta dvejopa  civilizacijos ir teisės pažanga. Tad galiausiai laisvė nugalėjo priespaudą, štai kodėl gyventi Europoje yra geriau nei daugelyje kitų žemynų, o žmonės iš viso pasaulio beldžiasi į Europos duris, kol ji pati tuo metu skendi kaltėje.

Europa daugiau nebetiki blogiu, tik nesusipratimais, kuriuos galima išspręsti dialogu ir diskusija. Ji nebeturi priešų, tik partnerius. Ji galvoja, kad jei bus maloni ekstremistams, šie jai atsidėkos tuo pačiu, kad tokiu būdu pavyks nuslopinti jų agresiją ir juos sušvelninti. Europa nebemėgsta Istorijos, nes Istorija yra košmaras, minų laukas, iš kurio ji ištrūko sumokėjusi milžinišką kainą, pirmiausia 1945-aisiais, o paskui 1989-aisiais. O kadangi Istorija nuo to laiko vystosi be mūsų, ir visos aplinkui kylančios šalys atgauna savo orumą, savo galią ir agresiją, Europa palieka  galimybę amerikiečiams būti atsakingiems, pasilikdama teisę juos griežtai kritikuoti, vos tik anie padaro klaidą. Verta pažymėti, jog Europa yra vienintelis pasaulio regionas, kuriame kariniai biudžetai mažinami kasmet; mes neturime kariuomenių, kurios galėtų apginti mūsų sienas užpuolimo atveju; po Haičio krizės Briuselis nesugebėjo išsiųsti nė kelių tūkstančių vyrų, kurie padėtų katastrofos aukoms. Mes gerai mokame sutikrinti bananų dydžius ar sūrių sudėtį, tačiau nesugebame sukurti padorios karinės galios.

Sunkiausiomis akimirkomis Europa bet kuria kaina siekia taikos, tokios, kurią dar šv. Tomas Akvinietis yra pavadinęs bloga taika – tai tokia taika, kuri pašventina neteisingumą, despotišką valdžią ir terorą, bjauri taika, pilna nuodėmingų pasekmių. Europa postuluoja laisvę visiems, bet yra patenkinta tik savo pačios laisve. Ji turi istoriją, tuo tarpu Amerika dar tik kuria istoriją, įkvėptą į ateitį nukreiptos eschatologinės įtampos. Amerika kartais pridaro didelių klaidų, o Europa klaidų nedaro, nes ji apskritai nieko nesiekia. Europai, skirtingai nei antikos žmonėms, atsargumas nebėra menas surasti savąjį kelią neaiškioje istorijoje. Mes nekenčiame Amerikos, nes ji kažką keičia. Mes renkamės Europą, nes ji nėra grėsmė. Mūsų pasibjaurėjimas reiškia tam tikrą pagarbą, o mūsų užuojauta – tam tikrą neapykantą.

Kokia yra mūsų nusikaltusios sąžinės prasmė? Atsikratyti kaltės ir išvengti senų klaidų pakartojimo? Galbūt. Bet ji iš esmės pasitarnauja kaip įrankis pateisinti politinį neveiksnumą. Jeigu Senasis Pasaulis nuolat teikia pirmenybę kaltei, o ne atsakomybei, tai tik todėl, kad pirmoji nėra tokia sunki; šitaip taikstomasi su nusikaltusia sąžine. Mūsų tingi neviltis neskatina kovoti su neteisingumu, ji mus verčia su juo sugyventi. Mes mėgaujamės ramia impotencija ir apsigyvename taikiame pragare. Mes leidžiamės triuškinami priekaištų, šį vaidmenį mes noriai prisiimame, idant nebūtume atsakingi niekam ir išvengtume bet kokio dalyvavimo pasaulio reikaluose. Sąžinės graužatis yra geros valios ir nesąžiningumo mišinys: nuoširdus troškimas užverti senas žaizdas ir slaptas troškimas būti paliktam vienam. Galiausiai įsiskolinimas mirusiems užgožia pareigą gyviesiems. Atgaila iš mūsų padaro žmones, kurie atsiprašinėja už senus nusikaltimus, idant galėtų ignoruoti dabartinius.

Europa išvystė tikrą kuklumo fanatizmą, bet jei ji negali vadovauti viso pasaulio likimams, ji privalo bent jau dalyvauti, išlaikyti savo ypatingą balsą dėl teisingumo ir teisės, imtis politinių bei karinių priemonių savo balsui išreikšti. Atgailavimas galų gale yra politinis pasirinkimas; tai reiškia rinktis atsisakymą, kuris mūsų jokiu būdu neapsaugo nuo galimų klaidų. Baimė pakartoti vakarykštes klaidas daro mus pernelyg atlaidžius nūdienos smurto protrūkiams. Rinkdamasis neteisingumą vietoj netvarkos, Senasis Pasaulis rizikuoja būti nušluotas chaoso, tapti auka atsisakymo, kuris klaidingai laikytas išmintimi.

Mes ilgai manėme, jog Europa yra Šveicarijos ateitis. Bet kas, jeigu iš tikrųjų yra priešingai? Kas, jei Šveicarija yra Europos ateitis – kas, jei mums gresia helvetizacija? Tokiu atveju mūsų žemynas, senstantis ir mažėjantis, būtų sumažintas iki pirmos klasės sanatorijos – pasiruošęs būti padalytas dalimis visų plėšrūnų ir atsisakyti savo laisvės dėl didesnės ramybės ir patogumo.

Pagal City-journal.org parengė Simas Čelutka