jotdown.es nuotr.

Baigiame publikuoti interviu, pasirodžiusį ispanų žurnale „Jotdown“ 2017 m. sausį. Šioje dalyje teologas ir katalikiško judėjimo Comunione e Liberazione (CL) vadovas dalijasi mintimis apie savo patirtį judėjime. Už teksto vertimą dėkojame Lietuvos CL bendruomenei. 

Papasakok, kas yra Comunione e Liberazione ir kuo jis skiriasi nuo kitų judėjimų.

Comunione e Liberazione judėjimas susikūrė Milane, 6-ajame dešimtmetyje, kai krikščionybė buvo visų pripažįstama ir visos didžiosios krikščionių organizacijos bei asociacijos buvo pilnos tikinčiųjų. Luigi Giussani, įkūrėjas, pradėjo veiklą pastebėjęs, kad licėjaus mokiniai iš krikščioniškų šeimų, kurie buvo priėmę Komuniją, kurie dalyvaudavo parapijų veiklose ir kurie buvo gavę Sutvirtinimo sakramentą, ateidavo į mokyklą dažniausiai netikintys. Tuomet jis suprato, kad nebuvo galima kaltinti vien nesidomėjimo tikėjimu; tai lėmė faktas, kad šiems jaunuoliams nebuvo atskleistas tikėjimo ir gyvenimiškų interesų ryšys. Nuo pat pradžių jis troško parodyti, kad tikėjimas atsako į gyvenimo poreikius, į konkrečias gyvenimo problemas. Atsitiko taip, kad daugelis jo mokinių ėmė iš naujo domėtis tikėjimu, net jei jau buvo nusprendę, kad tai jų nedomina. Nuo tada viskas, kuo Giussani užsiėmė judėjime – tai visoms kartoms, su kuriomis metams bėgant susidūrėme, siūlyti galimybę patirti žmogišką tikėjimo vertingumą sprendžiant gyvenimo problemas, kurių turime visi. Tai paprasčiausiai ir yra krikščionybė: Kristus neatėjo mums apsunkinti gyvenimo, bet padėti spręsti problemas ir gyventi tokioje draugijoje, be kurios viskas tampa sudėtingiau.

Kaip nuo Navaconcejo ateiti iki ten, kur esi dabar?

Tai – slėpinys, tikrai nesitikėjau, kad man taip galėtų atsitikti. Kai Giussani ėmė kalbėti, kad judėjimą vesti turėtų italų-ispanų draugystė, niekas nemanė, kad įvyks kažkas panašaus, net ir mes patys. Atrodė taip neproporcinga, mes tokie maži Ispanijoje, palyginus su judėjimo Italijoje mastu, kad nieko panašaus nešovė į galvą. Mums susipažinus, jis primygtinai prašė jam padėti, ir aš, žinoma, visada sutikdavau. Kol galiausiai jis mane pakvietė į Milaną.

Ar tavo susidomėjimas, susižavėjimas Comunione e Liberazione gimė tavo žinių dėka, nes buvai Šventųjų Raštų ekspertas, ar apskritai tai buvo tavo asmeninė patirtis?

Tai buvo asmeninė patirtis. Kai buvau įšventintas kunigu, mane nusiuntė į miestelį netoli Madrido. Ten mačiau, kaip augo dideli gyvenamieji rajonai miesto pakraštyje, ir visas to sukeltas problemas: vietinę migraciją, pokyčius, sunkumus ir pan. Mačiau, kad tam tikrų dalykų, kuriuos buvau gavęs ir kurių nuoširdžiai laikiausi seminarijos laikotarpiu, nepakako tam, kad pasitikčiau tuos iššūkius, kurie manęs laukė. Tai man leido susidomėti judėjimu. Jis siūlė taip gyventi krikščionybe, kad nereikėjo cenzūruoti nieko, kas vyksta gyvenime; norėjau dalintis tokiu būdu išgyventi tikrovę. Pirmasis pasikeitimo ženklas buvo kitoks būdas vesti pamokas, būti su savo mokiniais mokykloje tikybos pamokų metu. Tai, kas man atsitiko susitikus judėjimą, man leido pamažu juos provokuoti. Supratau, kad tai, kas atsitiko man, galėtų sudominti ir kitus.

Kuria prasme judėjime išgyvenamas krikščioniško tikėjimo aktualizavimas?

Pasak Giussani, tikėjimas yra Kristaus buvimo čia ir dabar atpažinimas, pripažinimas, kad Jis yra žmogiškajame ženkle. Giussani savo siūlomą kelią iš esmės vadino tikėjimo suasmeninimu. Vienintelė galimybė tikėjimą suvokti kaip vertingą kyla iš to, kad kiekvienas jį turi patikrinti gyvenime, kitaip tariant, patikrinti, ar gyvenimą, sunkumus ir aplinkybes, kurių niekam netrūksta, galima išgyventi su orumu, dėkingumu ir šviesa, su kuriais iki tol nesame susidūrę. Mes stengiamės vieni kitus lydėti tokiame tikėjimo brandos kelyje, kad žmonės, kurie mus susitinka įvairiose aplinkose, darbe, šeimoje, su draugais ar visuomeninėse veiklose, kuriomis užsiimame, suvoktų, ką šiandien reiškia krikščioniškas tikėjimas, išgyvenamas „gryname ore“.

Žmogaus Vakarų visuomenėje progresą žymi individas ir jo savirealizacija. Kokiu būdu progresas suderinamas su bendryste ir ištikimybe katalikų Bažnyčiai bei jos ganytojams?

Prieš kelias dienas buvau susitikęs su gausia italų studentų grupe ir vienas iš jų man uždavė panašų klausimą: „Ar tvirtinimas, kad Kristus yra svarbiausias dalykas, nesumenkina tikrovės, neatima iš jos įdomumo?“. Man pakako jam atsakyti klausimu: „Ar kada buvai įsimylėjęs?“. „Taip“, atsakė. Tuomet aš paklausiau: „Ir kai buvai įsimylėjęs, tikrovė įgavo įdomumo ar jį prarado?“. Jis iškart atsakė: „Viskas tapo dar gražiau“. Krikščionybė į gyvenimą atneša tokią esatį, kurios patrauklumas visus dalykus padaro įdomesnius, net ir progresą. Juk pastebi, kai įsimyli. Bet koks faktas ar aplinkybė, net ir patys banaliausi, pavyzdžiui, gaminti valgį žmogui, kurį myli, tampa įvykiu. Giussani dažnai kartodavo R. Guardini žodžius: „Didelės meilės patirtyje viskas tampa įvykiu“. Todėl didelės meilės, krikščionybės, istorijoje viskas įgauna reikšmę, kokios antraip neturėtų. Tai matome iš žmogiškosios meilės patirties; kai žmonių gyvenime meilė išblėsta, tai, kas iki tol buvo proga ištarti „kaip tave myliu“ per maisto gaminimą, tampa prievole, sunkumu, dėl kurio galima skųstis: „Tu išeini į darbą, o aš čia turiu tau gaminti...“. Taip šis gestas praranda savo intensyvumą.

Kaip judėjimas suvokia troškimą neatitoldamas nuo tradicijos?

jotdown.es nuotr.

Visai neseniai vedžiau Rekolekcijas, kuriose dalyvavo 4.000 studentų ir kurių pavadinimas buvo „Į tave krypsta visas mano troškimas“. Kam galime ištarti šiuos žodžius? Į ką nukrypsta visas mūsų troškimas? Daugumai žmonių troškimas yra kažkas, ką reikia sutramdyti ar kontroliuoti. Ir ne tik šiandien, dar prieš krikščionybę, klasikiniame pasaulyje, „hybris“, perdėjimas, buvo kažkas pavojinga, nes peržengti savo ribas sekant troškimu galėjo vesti į beprotybę. Taigi esminis dalykas buvo prijaukinti troškimą, kad jį susiaurintume ir išlaikytume tam tikrose ribose. Santūrumas buvo vertybė. Vis dėlto vienintelis, kas nebijo žvelgti į žmogaus troškimą visoje jo galybėje, yra krikščionis. Susitikimo su Kristumi dėka krikščionis nebijo žmogiškojo troškimo didingumo, priešingai nei senovės laikais. Kodėl? Todėl, kad Kristus apglėbia mano troškimą. Tik tokio apkabinimo dėka mūsų troškimas atskleidžia savo jėgą ir gelmę. Vienas iš Evangelijos sakinių, kuriuos Giussani nuolat kartodavo, buvo šis: „Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų?“. Dažnai mes šiems žodžiams priskirdavome moralistinę prasmę, tarsi Jėzus nurodytų savo didžiausią reikalavimą, tačiau iš tiesų tai – labiausiai jaudinantis Kristaus gestas, kuris žvelgia į žmogaus troškimo gelmę ir jį apkabina: „Tavo širdis yra tokia didelė, kad tik Paslaptis, tapusi kūnu, jai prilygsta“.

Girdėdamas tave kalbant apie įsimylėjimą, apie meilę, imu abejoti, ar tu pats kartais nebuvai įsimylėjęs.

Net jei į seminariją įstojau dar būdamas vaikas, buvau įsimylėjęs. Tačiau suvokdamas savo troškimą ir patyręs Kristų, kuriame radau savo jausmų išsipildymą, kurio joks kitas dalykas man nesuteikė, sugebėjau pažvelgti į savo troškimą ir jį nukreipti, visiškai neaukštindamas ir necenzūruodamas, bet mesdamas iššūkį. Jei nebūčiau to asmeniškai patyręs, negalėčiau taip kalbėti studentams, paruošęs paskaitas apie troškimą visam savaitgaliui, kviesdamas juos nesusiaurinti savo troškimų, nepasitenkinti tais trupiniais, kurie jiems siūlomi. Nes štai problema: kaip visuomenė atsako į paauglio troškimą? Dažniausiai jam pasiūlo tai, kas nesudomins ilgam laikui. Normalu, kad būdami vaikais tikime, jog tai, ką mums siūlo Karaliai, yra visa tai, ko trokštame. Tačiau laikui bėgant suvokiame, kad namai pilni lėlių ir žaislų, kurie mūsų nebedomina. Tuomet galime iškeisti žaislus į telefoną ar kitokius aparatus, vėliau į žmones... tačiau klausimas, ar egzistuoja tai, kas atitinka troškimo prigimtį. Su tokiu iššūkiu susiduria visuomenė. Taip buvo dar prieš Kristų, taip yra po Kristaus ir bus ateityje.

CL save vadina krikščionišku, ne katalikišku judėjimu. Taip yra ne vien su CL, nes visame pasaulyje, kai kalbama apie gryną religijos pusę, kalbama apie krikščionis, ne apie katalikus. Kas lėmė, kad vartojamas terminas „krikščionis“, o ne „katalikas“?

Mes tikrai nenorime atsiskirti nuo katalikybės, nes tai, ką judėjimas atskleidė savo egzistavimu, yra gilus ir visapusiškas ryšys su Popiežiumi ir Bažnyčia. Dėl to nėra jokių abejonių. Kai kalbame ir pabrėžiame krikščionybę, nesistengiame jos atskirti nuo katalikybės, norime sugrįžti prie krikščionybės ištakų, kurios iš esmės yra „katalikiškos“, kitaip tariant, universalios, visiems.

Ar Comunione e Liberazione pavadinime minimas išsilaisvinimas yra tas pats, apie kurį kalba išsilaisvinimo teologija?

Esmė yra tai, koks išsilaisvinimas visiškai atitinka žmogaus viltį. Akivaizdu, jog išsilaisvinimo poreikis yra daug platesnis ir gilesnis nei vien materiali ir ekonominė laisvė, jis susijęs su žmogaus gyvenimu kaip visuma. Šis faktas atsiskleidžia patirtyje, todėl norint jį suprasti, reikia nuo jos ir pradėti, nuo to, kada jautiesi laisvas. Jautiesi laisvas tada, kai tavo turimas troškimas išsipildo. Jei turi vaiką, kuris nori eiti į šventę, o tu jam sakai „ne“, jis jausis pažemintas. Jei jam pasakysi „taip“, jis bus laimingas, nes jo troškimas išsipildys. Laisvės problema yra tai, kad žmogus netrokšta vien nueiti į šventę, jis trokšta būti laisvas, nori išvysti, kaip išpildomas begalinis jo troškimas, kurį jis jaučia kiekvieną savo gyvenimo akimirką, kasdienybėje, gyvenime, kurį kamuoja rutina. Kas padaro įmanomą tokį išsilaisvinimą, kad „gyvendami neprarastume gyvenimo“, kaip sako T.S. Elliotas? Kai kas mano, kad kalbama apie išsilaisvinimą iš nepritekliaus. Akivaizdu, jog tai dalis atsakymo. Tačiau to negana. Kiek pažįstame žmonių, kurie patenkino savo esminius poreikius ir vis tiek nėra laimingi? Esminis dalykas yra gyvenime susitikti tai, kas išpildo tavo troškimą taip, kad tave išlaisvina nuo viso kito. Išsilaisvinimas yra bendrystė su Kristumi, kurią galima patirti per santykį su Juo, esančiu krikščioniškoje draugijoje, kuri, jei išgyvenama autentiškai, tampa tikro žmogiškumo sklaidos pasaulyje veiksniu.

Ar galima pasiekti laisvę per ryšių nebuvimą?

Ne. Net jei tam tikromis akimirkomis mums taip atrodė, laikui bėgant supratome, kad nepakanka nebūti prisirišusiems, kad būtume laisvi. Šiandien esame atsikratę bet kokių apribojimų, tačiau dėl to žmonės netapo laimingesni. Žmonės ima suprasti, jog norint būti laisviems, neužtenka tiesiog neturėti ryšių. Reikia kažko, dėl ko būtų verta panaudoti laisvę. Kalbu apie tai, kad reikia rasti priežastį, dėl kurios būtų verta veikti, prisišlieti prie kažkokio žmogaus ar dalyko. Jei jos neranda, žmonės ima bijoti laisvės. Įdomu, kad tai yra pasakęs ir toks žmogus kaip Kafka: „Bijome laisvės ir atsakomybės, todėl verčiau dūstame už užtvarų, kurias patys pasistatėme“. Ir Baumanas yra pasakęs, kad tokia laisvės baimė šiandien apibrėžia mūsų visuomenę, imigrantų situacija tai patvirtina. Kodėl? Nes praradome tarpasmeninius santykius, ir tai žmogų padaro visiškai beginklį. O tai kelia baimę. Kaip tuomet įmanoma grįžti atgal ir atkurti tą pasitikėjimą santykiais, kuris leistų iš naujo pradėti žmogiškesnį gyvenimą? Su šiuo iššūkiu šiandien ir susiduriame.

Enciklikoje „Evangelii gaudium“ popiežius Pranciškus sako, kad esame pasinėrę į ekonomiką, kuri žudo ir atmeta. Ar reikia socialinės ir solidarios ekonomikos modelių?

Žinoma. Mums reikia žmogiškesnės ekonomikos, kuri tinkamiau atsakytų į bendrojo gėrio problemą. Kodėl bendrasis gėris, ekologija ir solidarumas yra svarbūs? Nes visi šie dalykai prisideda prie mūsų žmogiškumo ir trokštamos visuomenės kūrimo. Metų metus ignoravome Trečiojo pasaulio šalis. Dabar, kai jos mums ima kelti problemų, o mes imame pastebėti, kuo rizikuojame, pamažu suvokiame, kad būtų buvę daug vertingiau ir būtų kainavę daug mažiau gyvybių, jei su jomis būtume pasidalinę savo gyvenimu ir tose vietose sukūrę gerovę, o ne vien naudojęsi jų ištekliais. Jei būtume prisidėję prie jų vystymosi ir sudarę sąlygas tvariai visuomenei, šiandien nesistengtume apsistatyti sienomis.

Popiežiaus Pranciškaus pasiūlymai susilaukė aršaus pasipriešinimo, ir aš skaitydamas knygą („La bellezza disarmata“) pagalvojau, kad gal ir tu savo judėjime susilaukei pasipriešinimo. Ar tai tiesa?

Žinoma, tam tikrais atvejais taip. Popiežius pradėjo ir žymi revoliuciją. Tokioje didelėje tikrovėje kaip mūsų ne visi sureagavo vienu metu, lygiai taip kaip matome vykstant Bažnyčios gyvenime. Mes niekuo neišsiskiriame. Mano nuomone, viskas priklauso nuo to, apie ką kalbėjome pradžioje: reikia suprasti, kas tai per iššūkis. Popiežių Pranciškų galima suprasti tik tuo atveju, jei suvokiame, su kokiu iššūkiu dabar tenka susidurti. Antraip galvojame, kad tai akcentų sudėjimo klausimas, nes Popiežius yra iš Lotynų Amerikos, tačiau taip liekame paviršiuje.

Kokie popiežiaus Pranciškaus ir CL santykiai?

Labai geri. Visai neseniai turėjome galimybę su juo susitikti. Jis mums ką tik parašė laišką.

Kokia šio laiško reikšmė?

Tai Popiežiaus švelnumo gestas, kuris parodo, kaip atidžiai jis seka mūsų žingsnius. Visų akivaizdoje Popiežius man pasakė, kad jam dar esant Buenos Airių vyskupu, Giussani tekstų skaitymas jam buvo gėris. Mums bendras būdas išgyventi krikščionybę kaip susitikimą, įvykį. Dar daugiau, mus vienija būtent dėmesys ištakoms, tam tikras būdas suvokti tikrovę. Iš kitos pusės, Popiežius mus lydi kelyje, kurį turime nueiti, kviesdamas nuolat grįžti prie ištakų, kad judėjimas duotų tų vaisių, dėl kurių Šventoji Dvasia žadina šią charizmą Bažnyčioje.