Kadras iš Abbaso Kiarostami filmo „Vyšnios skonis“ („Ta'm e guilass“, 1997, Iranas, Prancūzija, 98 min.).

Prasidėjus tarptautiniam Vilniaus festivaliui „Kino pavasaris“ išsirinkti tai, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, yra sunku. Visi pasirinkimai subjektyvūs. Šie – irgi, tačiau galbūt padės „Bernardinai.lt“ skaitytojams nepasiklysti filmų jūroje, kurią siūlo didžiausias Lietuvoje kino festivalis.

Šie 9 filmai, sudėlioti atsitiktine tvarka, pasakoja apie politiką ir šiandienos įvykius, o tai turbūt nėra išvengiama, nes nekurti apie tai, kas mus supa ir kas mums kelia nerimą, turbūt yra neįgyvendinamas uždavinys.

Andreas Daalsgard, Obaidah Zytoon „Karo šou“ („Baltijos žvilgsnis“)

Andreasas Daalsgaardas „Kino pavasario“ auditorijai pažįstamas iš dviejų filmų apie politiką, filosofą, buvusį Kolumbijos sostinės Bogotos merą Antaną Mockų. Abu filmus rodė „Kino pavasaris“. Abu susilaukė didžiulio susidomėjimo – Lietuvoje lankėsi ir pats Antanas Mockus. Dabar A. Daalsgardas imasi kiek kitokio objekto – Sirijos revoliucijos ir karo: nuo revoliucijos euforijos iki stingdančios nevilties. Apie Siriją, matyt, bus sukurta daugybė dokumentinių filmų, nes dabar tai – viena jautriausių temų pasaulyje: kas dieną žinių kanaluose matome reportažus apie mirštančius žmones ir nesuvokiamas jų gyvenimo sąlygas. Kartą, klausydamasi BBC radijo, išgirdau pokalbį su vienu siru. Jis sakė, kad mirtis dabar – vienintelis jo išsigelbėjimas. Skaudu, bet taip toli.

Prancūzų filosofas Jacques’as Ranciere’as yra rašęs, kad mes atbunkame smurtui ne dėl to, kad nuolatos matome jį per televiziją, bet dėl to, kad jį matome kaip anoniminį aktą: kūnai, mirštantieji ar kančios mums rodosi kaip abstrakcijos, kurios nesukelia jokių reakcijų. Kažkur ten, kažkas – todėl šis filmas, pasakojantis individualias istorijas, turėtų priartinti prie Sirijos konflikto. Tiesa, karo ir žiaurumų vaizdavimas pats savaime yra sudėtinga tema dėl etinių priežasčių. Jo žiūrėjimas – irgi. Saugi terpė čia, Lietuvoje, ir karas kažkur ten brėžia distanciją tarp žiūrovų ir filmo temos, žiūrovai sėdi patogiuose krėsluose, jų gyvenimas irgi patogus. Ir, žinoma, distanciją brėžia vaizdų pabaiga stebinčiajam, t. y. filmas baigsis, o karas – dar nežinia. Matyt, nebūdami ten ir negalėdami fiziškai prisidėti prie pagalbos žmonėms, galime nors truputį savo kasdienio laiko skirti bent jau mąstymui apie šiuos įvykius.

Barry Jenkins „Mėnesiena“ („Festivalių favoritai“)

Šiais metais Barry Jenkinso „Mėnesiena“ netikėtinai ir gana kurioziškai laimėjo pagrindinę statulėlę „Oskarų“ dalybose – tapo geriausiu filmu. Tai buvo įdomus posūkis, nes daugelis tikėjosi, kad viską nušluos Amerikos numylėtinis Damieno Chazelle’io filmas „Kalifornijos svajos“ („La La Land“). Jeigu žvelgtume į šį įvykį per politinį prizmę, tai neišvengiamai jį redukuotume į mažiau nei tai, kas jis iš tiesų yra – neįtikimo paveikumo meno kūrinys.

Taip, filmas „Mėnesiena“ pasakoja apie savo seksualinę tapatybę atrandantį juodaodį berniuką Chironą, kuris gyvena narkotikų ir vyriškumo stereotipų valdomoje juodaodžių pasaulio kasdienybėje. Atrodytų, šių metų „Mėnesienos“ pergalė yra didžiulis politinis laimėjimas. Lygiai taip pat galėtume džiaugtis mažų filmų pergale prieš didžiūnus. Visa tai būtų tiesa, bet taip pat būtų filmo redukcija į politinį įrankį, žinutę ar įvykį. Šis filmas yra labiau apie žvilgsnius, tylą, pauzes, subtilią vaizdo ir garso vienovę, režisūrinę ir aktorinę meistrystę, gebėjimą kino kalba pasakoti istorijas. Rekomenduojama visiems, kuriems bent truputį patiko Toddo Haynes’o „Kerol“ („Carol“, 2015) arba Wongo Kar Wai „Laikas meilei“ („In the Mood for Love“, 2000).

Ulrich Seidl „Safaris“ („Meistrai“)

Ulrichas Seidlis yra gerai žinomas Austrijos režisierius, kuris nuolat pasirenka nagrinėti nelabai patogias žiūrovui temas. Prieš keletą metų „Kino pavasaryje“ buvo parodyta „Rojaus“ trilogija, kurioje U. Seidlis kalbėjo apie meilę, tikėjimą ir viltį, tačiau šiek tiek kitokiomis formomis, negu įsivaizduojame išgirdę šiuos žodžius. Vėliau buvo rodytas kitas U. Seidlio filmas – „Rūsyje“, kuris pasakoja apie austrų rūsius ir juose giliai bei saugiai paslėptus nelabai malonius dalykus.

„Safaris“ keliauja į Afriką, kurioje pasiturintys austrai savo malonumui medžioja gyvūnus. Šis filmas, kaip ir daugelis U. Seidlio darbų, nebus patogus, malonus, įkvepiantis, lengvas ar šviesus. Tačiau U. Seidlis dažnai kalba ne tik apie tuos, kuriuos filmuoja, bet ir apie tuos, kurie yra stebėtojai: apie jų kantrybės ribas, įsitikinimų tvirtumą ir norą įsileisti tam tikras mintis į savo sąmonę.

Abbas Kiarostami „Vyšnios skonis“, arba visi A. Kiarostamio filmai (Abbaso Kiarostamio retrospektyva)

Pusamžis vyras važinėja po Teheraną ir ieško žmogaus, kuris galėtų jį palaidoti po to, kai šis nusižudys. Į jo automobilį per visą filmo trukmę įlipa trys žmonės: visi vienais ar kitais būdais, skirtingais argumentais bando pagrindinį veikėją įtikinti vėl iš naujo pamilti gyvenimą. Todėl filmas, matyt, yra apie pasirinkimus, klausimus ir jų trapumą.

A. Kiarostami filmai dažnai yra vadinami humanistiniais, tačiau nebūtinai tik viena mums visiems įprasta prasme, t. y. kaip kalbantys apie žmogaus teises. A. Kiarostami kinas pasižymi stebėtina pagarba žiūrovui, jis leidžia jam pačiam mąstyti, suvokti filmą be pernelyg įkyriai brukamų režisieriaus idėjų. A. Kiarostami retai kada pasitelkia įvairius įrankius, įžūliai bandančius sukelti vienas ar kitas emocijas, didaktiškai įrodyti kokią nors tiesą ar priversti mąstyti vienaip ar kitaip pasitelkiant akivaizdžią naratyvinę liniją. Matyt, dėl to jis renkasi tokią sunkią dilemą, kurią išspręsti nelabai įmanoma. Vieno vienintelio atsakymo nėra. Nepateikia jo ir A. Kiarostami.

Kirill Serebrennikov „Mokinys“ („Baltijos žvilgsnis“)

Kadaise paaugliai ir vaikai bandydavo maištauti prieš savo tėvus nusigręždami nuo tėvų gyvenimą formavusio faktoriaus – religijos. Natūralu, kad tada, kai teisingos mąstymo gijos nėra išmoktos, ieškoma įvairių kitokių būdų gyventi ar mąstyti. Religijos prasmės klausimas buvo vienas iš kelių. Tačiau K. Serebrennikovo filmas „Mokinys“ yra apie kitokį maištą. Paauglys Venia skaito Bibliją ir viską, kas joje parašyta, priima tiesiogiai. Po truputį savo atrastus atsakymus jis ima skleisti, tačiau tai yra ne švelnus įtikinėjimas, pasiūlymas, klausimai, o radikalus žinojimas. Žinojimas, kaip iš tiesų yra ir turėtų būti. Religinis ekstremizmas – kad ir su kokia religija būtų susijęs – šiuo metu yra viena svarbiausių temų, su kuriomis susiduriame. Režisierius klausia: o kaip ekstremizmas atsiranda ir kaip jis veikia?

Andrea Arnold „Amerikos mylimoji“ („Kritikų pasirinkimas“)

Prieš daugiau kaip metus vienas žymiausių pasaulio politikos mokslininkų Robertas D. Putnamas (geriausiai visiems pažįstamas iš socialinio kapitalo teorijų) išleido knygą „Mūsų vaikai: amerikietiškos svajonės krizė“ („Our Kids: The American Dream In Crisis“), pasakojančią apie tai, kaip radikaliai pasikeitė JAV socialinis audinys per pastaruosius 60 metų. Socialinis mobilumas, t. y. galimybė dėl savo gebėjimų ir sunkaus darbo peršokti į kitą socialinę klasę, jeigu joje nesi gimęs, drastiškai sumažėjo. R. D. Putnamas kalba apie Amerikos vaikus – vienišus, uždarytus, pamirštus, nepasitikinčius niekuo, bet labai norinčius gyventi, patirti, pasitikėti ir mylėti. Visuomenė ir aplinka jiems nepadeda. Dar labiau – trukdo.

„Amerikos mylimoji“ nėra R. D. Putnamo knygos ekranizacija – tai veikiau iliustracija, pasakojanti apie jauną merginą Star, kuri pabėga iš namų, nes kitokio sprendimo savo gyvenime daugiau nebemato. Ji prisideda prie keistos gaujos, besibeldžiančios į namus ir prekiaujančios žurnalais. Filmas, matyt – apie uždarus ratus, iš kurių tokie žmonės kaip Star jau nebegali išsiveržti. O amerikietiška svajonė kadaise reiškė būtent tai – galimybę visiems perlaužti likimo ratus.

Sergei Loznitsa „Austerlicas“ („Baltijos žvilgsnis“)

S. Loznitsa, man regis, yra vienas tiksliausių ir taikliausių šių dienų režisierių. Naujausi du jo filmai – „Maidanas“ ir „Įvykis“ – buvo neatskiriami vienas nuo kito. Vienas pasakojo apie Ukrainoje vykusią revoliuciją (beveik iškart po jos), kitas – apie seniai vykusį pučą Rusijoje. Antrąjį S. Loznitsa lipdė iš archyvinių kadrų. Neišvengiamai buvo sunku nebrėžti jungties tarp šiųdviejų filmų, kaip iš esmės kalbančių apie vieną ir tą patį – revoliuciją.

„Įvykis“ jau seniai baigėsi, o dabar Rusiją turime tokią, kokia ji yra – agresyvią, nuskurdusią, besiilginčią geresnių laikų. Kurdamas „Įvykį“ iškart po „Maidano“ S. Loznitsa stengiasi parodyti, koks trapus yra laisvės troškulys, kokia ji neapibrėžta, kaip sunku sukurti teisingumą tvyrant euforijai, chaosui ir gražioms idėjoms. Ir kaip apgaulinga tikėtis, kad tai taip lengvai pavyks. Naujausiame filme „Austerlicas“ šis režisierius imasi kitokių, bet ne mažiau svarbių temų, t. y. istorinės atminties, o veikiau to, kaip mes ją matome ir ko joje ieškome. S. Loznitsa filmuoja holokausto memorialų lankytojus. Lieka tik pasižiūrėti, kokius šįkart jis mus pamatė.

Vitalijus Manskis „Giminaičiai“ („Baltijos žvilgsnis“)

Pernai „Kino pavasaryje“ rodytas filmas „Čia visad šviečia saulė“ apie Šiaurės Korėjos gyvenimą sulaukė daug reakcijų. Vitalijaus Manskio gyvenimo istorija įdomi: gimė Lvove, bet jam bestudijuojant Maksvoje griuvo Sovietų Sąjunga. Taip jis tapo Rusijos piliečiu, bet tik todėl, kad tuomet gyveno Maskvoje. Kitaip tariant, V. Manskis turbūt pats yra tarpinės būsenos. Jo visa giminė – išsibarsčiusi po visą Ukrainą. Kartu su pasidalijimu erdvėje atsiranda ir pasidalijimas politikoje. Tą pasidalijimą fiksuoja ir V. Manskis keliaudamas ir kalbėdamasis su savo giminaičiais, klausydamas jų požiūrio į Ukrainą, Rusiją bei politiką. Jis kartu fiksuoja sudėtingą ir prieštaringą Ukrainos situaciją, jos santykius su Rusija ir žmonių, atsidūrusių politikos ir didžių idėjų vėtrungėje, likimus.

Cristianas Mungiu „Baigiamieji egzaminai“ („Meistrai“)

Cristiano Mungiu kino atodūsių laukia visi. Tamsus, niūrus ir sukrečiantis. Tokį pasaulį randame Ch. Mungiu kine. 2007-aisiais jis sukūrė Kanų kino festivalio Auksinę palmės šakelę laimėjusį „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, nagrinėjantį abortų temą. Vėliau – religinio fanatizmo studiją „Už kalvų“. Tais metais, kai pasirodė „Už kalvų“, Kanuose šakelę laimėjo Michaelio Haneke „Meilė“. Sunku buvo su tokiu filmu kovoti, bet Ch. Mungiu mažai kur nusileido M. Haneke. Jis preciziškas, jautrus, tikslus, nepraleidžiantis nė vienos detalės pro akis, o svarbiausia – nagrinėjantis iš tiesų ypač svarbias temas.

„Baigiamieji egzaminai“ pasakoja apie jauną merginą, kuri gauna galimybę išvažiuoti į Jungtinę Karalystę mokytis, tačiau pirmiausia jai reikia gerai išlaikyti paskutinius egzaminus. Jungtinė Karalystė – savotiškas rojus. Bet kiek ir kuo už tą rojų esi pasiryžęs sumokėti?