Prieš gerą savaitę knygynus pasiekė neeilinė knyga. „Be pavadinimo“. Brūkšnys ant viršelio – kvietimas skaitytojui savais žodžiais įvardinti ten perteiktą ir skaitant išgyvenamą patirtį. Devyniolika istorijų – savotiškų pasakų – perkelia skaitytoją į „kitą“ pasaulį. Artimojo savižudybę patyrusio žmogaus skausmo šventovę.

Kaip gimė ši knyga ir kokia jos misija Lietuvoje, pasakoja Seimo narys ir vienas Savižudybių prevencijos Lietuvoje iniciatorių – Mykolas Majauskas bei istorijų autorė, Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ viena iš įkūrėjų bei bendradarbė, publicistė – Elvyra Kučinskaitė.

Kas Jus paskatino liestis prie tokių sunkių ir skaudžių temų kaip artimojo savižudybė?

Mykolas Majauskas. Prieš porą metų netekau tėčio. Su juo buvome labai artimi, daug bendravome, kartu leisdavome laiką. Nuo vaikystės jis mane ir brolį visada imdavo kartu į savo pobūvius su draugais, vakarėlius ar viešus renginius. Vėliau tai peraugo į draugų santykį: kartu keliaudavome motociklais, eidavome į naktinius klubus – mums kartu buvo tikrai labai smagu.

Mykolas Majauskas

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Laikui bėgant, dėl įvairių gyvenimo išbandymų, mačiau, kad tėtis tapo vis liūdnesnis. Bendraudamas jausdavau, kad tėtis neša didelį krūvį, kurį jaučiau ir pats: kaltės jausmas dėl to, kas įvyko, man nėra svetimas. Nesugebėjau apsaugoti, suteikti pagalbos, nesugebėjau apglėbti, suteikti pakankamai artimo meilės. Tėtis nusižudė. Pasitraukė iš gyvenimo savo valia. Po to, aišku, kyla daug įvairių klausimų, pamąstymų, ieškai atramos. Klausi, kaip-kodėl-kaip pakeisti pasaulį, kad jis būtų geresnis, kad kitiems netektų išgyventi to, ką teko man išgyventi? Kaip čia sulaužyti tą tylą?

Žmonės serga depresija, bet bijo kreiptis pagalbos. Tėtis man sakydavo: „Žinai, esu viešas asmuo, kreipsiuos pagalbos, kaip čia visuomenė reaguos, kaip jie žiūrės į tave – tėtis nesveikas“ ir t.t. ir pan. Specialistai, su kuriais kalbėjau, man patarė palikti jiems rūpintis Lietuvos ir pasaulio „gelbėjimu“, o geriau pasirūpinti pirmiausia savimi. Man rekomendavo danų autorės Inger Anneberg knygą „Sielvartas po savižudybės“. Nuostabi, labai rimta ir profesionaliai parašyta knyga. Išleista ji maždaug prieš 15 metų, aprašo dar ankstesnius įvykius, tačiau iš visai kitokios socialinės aplinkos. Pasiūlė man dar keletą kitų knygų. Atsiverčiau vieną jų kartą vakare atsidaręs vyno butelį ir pradėjau skaityti, tačiau manęs neužkabino: tie išgyvenimai ir pasakojimai neatrodė tokie aktualūs, artimi. Taip kilo mintis, jog reikia lietuviškų istorijų.

Dažnai galvojame, kad savižudybės vyksta kažkur už uždarų durų ir, kol tavęs tiesiogiai nepaliečia, tol jų nėra. Tačiau Lietuvoje nusižudo labai daug žmonių. Norėjau savo pavyzdžiu sulaužyti tą tylą, kalbant apie nelaimes, apie sveikatos apsaugos sistemos spragas ir artimųjų skausmą.

Prieš daugiau nei metus laiko paskelbiau socialiniuose tinkluose, jog ieškau tokių istorijų. Geriausi Lietuvos suicidologai sakė: „Nuostabu, Mykolai, fantastinė idėja – daryk, bet niekas nesutiks kalbėti neanonimiškai, juk stigma – didelė, bet tu vis tiek rink tas istorijas.“

Įvyko priešingai. Kai paskelbiau žinutę feisbuke, sulaukiau šimtus laiškų – visokių – bet labai daug tokių, kur žmonės sakė: „Aš noriu kalbėti, esu pasiruošęs kalbėti garsiai ir drąsiai, nes man skauda ir aš noriu atsiverti.“

Pajutau, kad vyksta visuomenės lūžis tame susikaupusiame skausme, kurį laikome uždarę viduje ir kuris spaudžia krūtinę ir širdį. Buvau labai laimingas sutikęs Elvyrą, kuri dar nežinojo, kas jos laukia, bet pasakė, jog yra pasiruošusi išklausyti tuos žmones ir padėti užrašyti jų istorijas.

Stengėmės istorijas parinkti taip, kad jau būtų susigulėjusios, atskleistų visą paveikslą: liestų tėtės, mamos, sūnaus, sesės, draugės ir t.t. netektis. Pasakotų apie įvykius mieste, rajone, kaime...

Mykolui – tai asmeninė patirtis. O Jūs, Elvyra, savo noru įžengėte į vietą, erdvę, nuo kurios visi spontaniškai nusgręžiame: nuo didelio skausmo. Kaip tai nutiko?

Elvyra Kučinskaitė. Kartais tiesiog taip atsitinka. Išoriškai galvojant, gali sakyti, kad palankiai susiklostė aplinkybės: kitu laiku tiesiog nebūčiau galėjusi fiziškai imtis šio darbo. Dabar galėjau. Pasvarsčiau, kad mano patirtis gali leisti man šį darbą padaryti. Geriau ar blogiau, bet negaliu sakyti, negaliu: ne vienus metus dirbau su krizės ištiktais žmonėmis, kita vertus, visą gyvenimą rašau.

Kai prašiau Mykolo atskleisti savo viziją, man rūpėjo ją išgirsti ir ja pasikliauti, nes jis buvo žmogus, kuris tai išgyveno. Jis buvo pirmasis, kurį turėjau išklausyti ir išgirsti, ne tiek jo asmenišką istoriją, o kaip ta istorija transformuojasi į knygos viziją. Galiausiai man atrodė, kad mes tarsi susišnekam, tarsi jaučiu, kaip tai turėtų atrodyti. Kartais galvodavau, kad daryčiau kitaip, tačiau kaskart sau pasakydavau: „Elvyra, tu šito neišgyvenai, tad klausyk to, kuris eina priekyje.“

M. Majauskas. Pirmasis knygos tikslas – tai sulaužyti tylą, kad žmonės prabiltų pirmiausia apie psichikos sveikatos problemas. Jei susergi gripu, peršali, kolegos tave siunčia namo išgerti arbatos su medum. Jei sergi cukriniu diabetu, onkologine liga, sulauki daug empatijos, visi apkabina, užjaučia. Bet jei sergi depresija, niekas nesuprana, sako: „Kas tau yra? Su galva negerai? Nueik į kokį gerą koncertą!“ O juk depresija yra lygiai tokia pati biologinė liga, kaip ir cukrinis diabetas, ji labai rimta ir daug žmonių ja serga, bet neišdrįsta kreiptis pagalbos.

Antras dalykas, žmonės, kurie išgyvena tą skausmą ir neranda krikščioniškos artimo meilės, ima žaloti save. Mėgina žudytis. Tikimės, jog ši knyga galbūt paskatins tuos žmones susimąstyti dar kartą, matant, kokį gilų skausmą suteikia artimiesiems jų pasitraukimas.

Trečias motyvas – kad artimieji, kurie netenka artimojo po savižudybės, matytų, jog nėra vieniši, yra daugiau žmonių ir jų gvenimo detalės jiems yra tikrai artimos. Istorijose išryškėja tarsi viena siejanti gija: palikti artimieji iš pradžių užsisklendžia, o vėliau pradėdami pro truputį kalbėtis su savo artimaisiais, kolegomis, atsiveria ir jiems pasidaro lengviau. Tas atsivėrimas yra savotiškas gijimo kelias.

Ar istorijų pasakojimas yra geriausias būdas sulaužyti tabu, išsprogdinti tylą? Ką jums reiškė atsigręžti į šį skausmo rezervuarą? Kaip išbuvote jame?

Elvyra Kučinskaitė

Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

E. Kučinskaitė. Įsiminė Mykolo pasakymas: „Elvyra, tu rašyk tarsi sektum pasaką.“ Man tai suteikė vilčių: neragino rašyti dokumentiškai kaip žurnalistei, atspindėti objektyviai ir t.t. Į šią temą ėjau tikėdamasi daug ko, bet suradau daug to, ko visiškai nesitikėjau. Maniau, kad skausmo gylį esu išbraidžiojusi, patyrusi ir pan., nes šios temos visada būdavo greta krizinėse grupėse – išsakomos ar daug dažniau neišsakomos. Bet kai klausiau tų žmonių istorijų, supratau, kad tai yra skausmo dugnas. Kad vis dėlto ten, kur įsikiša mirtis ir savavalė mirtis, ji yra kaip žvėris. Neturi jokios taikos – neneša jos nei išėjusiam, nei tam, kurie lieka. Kad širdgėla yra daugialypė: kaip išduoto žmogaus, palikto, bijančio ir t. t.

Dabar, kai knyga jau išėjusi, per šias porą dienų supratau, kad klausydama tų istorijų, suvokiau problemos gylį, kiek tai įmanoma suprasti pačiam to neišgyvenusiam. O dabar aš suprantu ir jos plotį, mastą. Žinote, kodėl? Papasakosiu jums pusantros dienos įvykius: vakar tarpuvartėje sutinku jaunus žmones, kurie man sako: „Darėme stovyklą ir spėkit: tarp paauglių viską nunešė tema apie savižudybes: kaip padėti draugams, kurie nori žudytis arba kaip pačiam nenusižudyti.“ Šiandien sutinku moterį, kuri man sako, jog vaikams ši tema yra tapusi norma: „Mano devynmetis sūnus nuolat kartoja, jeigu turėčiau tokią motiną, kokį turiu tėvą (jie išsiskyrę), nusižudyčiau 11 metų, jeigu mano tėvas būtų toks kaip motina – nusižudyčiau 16 metų.“ Nueinu pirkti knygos, kasininkė beveik piktai trenkia tą knygą ant prekystalio ir sako: „Niekas manęs neklausė. Aš tai autorei būčiau galėjusi pusę knygos užpildyti!” – ji vaikystėje netekusi tėvo, motinos, o vėliau – brolio.

Galvojau, pasaka – kokia dar pasaka? Bet tikrai, mus ryja drakonas, tyliai, iki šiol ryja.

Daug kas dirbo savižudybių prevencijoj, niekas negali sakyti, kad iki šiol nieko nebuvo padaryta: psichologai dirbo, dvasininkai dirbo, daugybė žmonių prie to prisidėjo – kažkaip tyliai, kažkokiuose urveliuose, asmeninuose būreliuose... Tačiau banga, kuri kilo su visu šituo skausmu, ir tas žodis kabojo visiems ant lūpų. Ir tą žodį reikėjo ištarti Mykolui: knyga yra tos bangos lūžimas. Ir tai, kad dabar tarpuvartėse, knygynuose, laiptinėse pradedama apie tai kalbėti vos sutikus žmogų, yra ženklas, kad nei akimirkos daugiau nebebuvo galima laukti. O drakonas išsigando.

Kas maitina tą drakoną?

Maitina tyla. Mes visi tylime. Vieniems nepatogu, kitiems per sunku. Ir Mykolas galėjo tylėti ir gedėti, ir Elvyra galėjo pasitraukti ir psichologai sakyti „nesikišku“, ir visi, kurie parėmė, šios knygos leidimą – nedaryti, nes pernelyg sunku.

Žinoma, kad tai yra sunku. Jūs paklauskit, kiek Mykolui kasdien kainuoja ne vien tai, apie ką pasakoja, bet ir tai, ką tyliai daro. Tie, kurie kalbėjo knygoje, visiems, kurie vienaip ar kitaip prisideda, teko peržengti labai aukštus slenksčius.

Prajuokino vienas kitas komentaras socialiniuose tinkluose: „Išsisakyti reikia, jums palengvėjo, jums gerai.“ Išties, jiems labai pasunkėjo. Mes buvome surinkę kalbėjusius žmones prieš pasirodant knygai, ir jie buvo pilni įtampos, baimės. Kai kurių artimieji nežinojo, jog jų istorijos bus paviešintos ir kad jie bus atpažįstami, bet jie vis tiek tą darė, nes tai buvo nebepakeliama.

M. Majauskas. Sakoma, kad dera pirmiausia sugalvoti pavadinimą, po to rašyti knygą. Tačiau mums su Elvyra taip nutiko, kad gimė knyga, o pavadinimo neturėjome. Tarėmės su kūrybos žmonėmis, artimaisiais, psichikos sveikatos specialistais, ir kiekvienas jų ateidavo su savo pasiūlymais: „Sulaužykim tylą“, „Prabilkim“ ir pan. Galiausiai nusprendėme, kad knyga negali turėti pavadinimo. Paliktas tiesiog brūkšnys, kuris leidžia kiekvienam užsirašyti savo žodžius, išreiškiančius tą skausmą.

Dar vienas svarbus dalykas, kalbant apie pačią knygą. Esame įpratę Lietuvoje artimųjų išgyvenimus ir perpasakojimus piešti tamsiomis spalvomis: šešėliai, kraujas, tiltas... Sakau, ne – kalbėkime apie savižudybės patirtį šviesiomis spalvomis. Juk artimasis kalba apie gyvybę, apie tai, kaip jis išgyveno. Tai jo gyvybės istorija, nepaisant sunkios patirties. Todėl ši knyga yra balta, o viduje panaudota turkio spalva – viena iš spalvų, kurias renkasi tarptautinė savižudybių prevencijos organizcija. Ji tarsi elektrizuoja, skleidžia gyvybę, šviesą.

Be to, po ilgų diskusijų nusprendėme atsisakyti bet kokių specialistų komentarų ar patikslinimų. Jei žmogus dvipolinį sutrikimą vadina depresija, tai jis taip mato. Tos istorijos – tikros, jos nepakeistos. Labai labai svarbu, kad skaitytojas negrįžtų mintimis į ligoninę ar pas psichologą, o keliautų kartu su tuo žmogumi per jo išgyvenimo istoriją be psichologo paaiškinimo, kaip dabar tas žmogus turi jaustis. Pati artimo žmogaus istorija jau yra pakankamai stipri ir tai, kad jis kalba – tai jau yra gyvybė, ir tai – svaribausia.

Knygos gale yra autorės žodis bei trumpa informacija, ką daryti, kai jaučiate, jog jūsų artimas asmuo ketina žudytis, kaip atpažinti rizikos ženklus ir kur kreiptis.

Buvo psichiatrų, kurie skaitė ir sakė, kad tokios knygos negalima leisti be psichiatro komentaro, nes labai šiurkščiai rašoma apie psichinės sveikatos sistemą Lietuvoje, hospitalizavimą, medikamentinį gydymą, – reikia pridėti skyrelį, kad „psichiatrija yra gerai“.

Mes sakėme: ne – čia yra žmonės, jų tikros istorijos. Jeigu jie sako, jog taip jaučia, tai jie taip jaučia, ir mes to negražinsime, nepiešim kitomis spalvomimis. Tai tiesa jų akimis. Jeigu norite, kad būtų kitaip, pabandykite įtikinti žmones, jog yra kitaip, o gal pabandykime pakalbėti, kad reikia pakeisti tą sistemą. Lietuva vis dar remiasi sovietiniu palikimu: hospitalizvimu ir medikamentiniu gydymu. Užuot gydymą subalansavus su psichoterapija, konsultacijomis, Lietuvoje dešimt kartų daugiau išleidžiama vien medikamentams. Be to, nėra reikalo skubėti žmones hospitalizuoti.

Baigdamas pridursiu, jog žmonės dar prieš oficialiai pradedant prekiauti ieškojo šios knygos knygynuose ir net kiek nerimavome, kad iki pristatymo jos nebeliks. Visos autorinės pajamos už šią knygą bus skirtos savižudybių prevencijai.

Teigiama, jog netrūksta ekspertų pasiūlymų, kaip investuoti į psichologinį Lietuvos klimatą, padėti krizės ištiktiems žmonėms, – trūksta politinės valios tuos pasiūlymus įgyvendinti. Aukščiausiu lygiu šios temos vengiama, nes jos vengia žmonės. Tačiau ar atšiauri santykių kultūra nėra ir vienas iš botagų, išvejančių žmones iš Lietuvos?

Neslėpsiu, jog savižudybių tema nebuvo man artima tol, kol pats netekau artimo žmogaus. Pradėjęs kalbėtis su geriausiais Lietuvos specialistais, kurie tikrai turi labai daug patirties ir žinių, viską ko reikia, pamačiau, kad tiesiog reikia idėjų, minčių, priemonių – reikia tiesiog imti ir vykdyt.

Prieš pusantrų metų pasirašėme Vilniaus memorandumą – sudėliojome strategiją.

Šios strategijos dalis yra SafeTALK mokymai.

Juos sudaro kelios dalys. Viena – tai moksliniai tyrimai, psichologinės autopsijos, apklausiant artimuosius anonimiškai: kaip elgėsi artimasis, sirgo, koks buvo elgesys, kur gydėsi, norint išsiaiškinti, ilgai neklaidžiojant, kaip žmogus nukrenta tarp kėdžių.

Išvados labai įdomios. Pavyzdžiui, ketvirtis Vilniuje nusižudžiusių vyrų turėjo prostatos sutrikimų. Pradėjome kalbėtis su onkologijos instituto vadovais ir išgirdome, kad išties Lietuva yra unikali valstybė ES, kur tu gali nemokamai nesudėtingai pasidaryti prostatos vėžio testą. Gauni lapelį su vienokiu ar kitokiu atsakymu, ir viskas. Žiūri, gal darbe nesiseka, su žmona nesiseka, vaikai neklauso – likęs be pagalbos, be paaiškinimų žmogus priima visokių sprendimų. O būtų labai svarbu palydėti žmogų tokioje situacijoje, jam paaiškinti, bandyti sugauti dar prieš nukrentant.

Antra dalis – tai mokymai, kaip atpažinti savižudybės rizikas ir tinkamai reaguoti. Su didele komanda pavyko pritraukti į Lietuvą vieną geriausių dabartinių programų: moksliniais įrodymais grįstą praktiką. Žmonės paprastai savo užmačias slepia, bet siunčia ir tam tikrų signalų, tad mokoma, kaip tinkamai į juos reaguoti. Šiais metais bus apmokyta apie 2000 asmenų, kursas be galo populiarus ir jau trūksta vietų. Būtų svarbu, kad šie standartizuoti mokymai pasiektų visą Lietuvą.

Žinoma, to neužtenka. Nes viena iš reagavimo dalių yra nukreipti ir palydėti žmogų pas specialistą, o ką turime padaryti, kad jis būtų prienamas? Vilniuje jau yra šiek tiek lengviau, bet ypač regionuose skubi emocinė, anoniminė pagalba nėra prienama.

Trečias žingsnis apima žmones po mėginimo nusižudyti. Šiuo metu Vilniuje visi suaugusieji patenka į Lazdynų Greitosios paglbos ligoninę, vaikai – į Santariškes. Jeigu rizika yra didelė, tokį žmogų hospitalizuoja ir uždaro Vasaros gatvėje arba Naujoje Vilnioje. Uždarymas į stigmatizuotą įstaigą nėra didelė pagalba. Aišku, yra labai sudėtingų atvejų, kai tai būtina, tačiau yra milžiniškas skirtumas tarp tokios reakcijos, kai girdi: „visiškai nesveikas, psichas, uždarom“ ir „esi normalus žmogus, Mykolai, kas čia tau atsitiko, susipjaustei venas?“ Žmogus gali atsakyti, kad nieko čia tokio, su drauge susipykau.. Tačiau, jeigu somatiškai „aptvarkius“, tokį žmogų tiesiog paleidžia lygiai tokios pačios klaikios psichologinės būklės, jis vėl keliaus tuo pačiu ratu, vėl mėgins žudytis ir vėl pateks į ligoninę. Tad trečia Vilniaus memonrandumo dalis – „pagauti“ žmones po mėginimo žudytis. Užkoduota informacija iškart keliauja poliklinikoms, sveikatos centrams, kur žmonės apmokyti unikalia specializuota šveicariška programa. Po poros dienų tokiam asmeniui paskambina ir sako: „Žinau, kad buvo sunku, žinok, nesi vienas. Mes galim užeiti pas tave, arba tu gali ateiti čia.“ Pirmą kartą gal pasiunčia ant trijų raidžių, bet antrą kartą žmonės jau būna laisvesni, atviresni. Taip teikiama tęstinė pagalba bendruomeniniu lygiu.

Siekiame, kad žmonės nebūtų hospitalizuojami į tas stigmatizuotas ligonines. Vienos jų – geresnės, kitos – blogesnės, tačiau pats faktas, jog patekai į psichiatrijos skyrių, o ne į psichinės sviekatos įstaigą, yra trauminis. Normali praktika Vakaruose, jog bendro profilio ligoninėse yra krizių skyriai, kur žmogui pasiūlome pasilikti kelias dienas, atsigauti, sudėliojamas gydymo planas, pasiūloma pagalba. Žmogus iškeliauja apsitvarkęs, sustiprėjęs, gal radęs ryšį su psichologu, kuris vėliau jam padeda.

Dar viena grandis – artimieji. Jei per metus įvyksta apie 900 savižudybių, tai dramatiškai paliečia 5–6 tūkstančius žmonių. Žinau iš savo patirties, ką tai reiškia: išsivalai kraują, išsiverdi kavos, atsisėdi ir klausi savęs: kur toliau eiti? Man atsakymas buvo – knyga, kuri padėtų žmonėms atsiverti, gyti, suprasti vieniems kitus.

Kokias pamokas išmokote ir kokią išmintį parsinešėte sugrįžę „į mūsų pasaulį“?

E. Kučinskaitė.  Gal ne pamoką, o patvirtinimą, kad kiekvienas turime daryti tai, ką galime, ir daryti geriausiai. Kiti padarys geriau, bet kiekvienas turime tai padaryti šioj situacijoj, kitose, į kurias papuolame. Gavau patvirtinimą: gerai, kad aš čia buvau. Ačiū likimui, kad čia buvau, šis darbas man pačiai yra prasmės satisfakcija. Esu dėkinga Mykolui už pasitikėjimą ir likimui už sunkią dovaną – dalyvauti tą akimirką, kai banga kyla ir lūžta.

M. Majauskas. Man tas kelias prasidėjo nuo vidinių išgyvenimų, kaltės jausmo, bet vėliau virto atradimų keliu. Tie atradimai padarė mano gyvenimą gražesnį, kilnesnį, stipresnį, prasmingesnį – galima dar kalbėti ir kalbėti apie mūsų kelią kartu su Elvyra. Jos kantrybė, gebėjimas iškausyti ir pabūti, tylia meile apglėbti ir išlaikyti kelyje man buvo didelis atradimas, už kurį esu dėkingas. Atradimas tie žmonės, kurie kalbėjo ir atsivėrė – tapo likimo broliais ir seserimis. Visi žmonės, kurie prisidėjo kuriant: psichikos sveikatos, visuomenės sveikatos specialistai, kūrybos darbuotojai, medijos ir t.t. Tikiuosi, kad ir ši knyga bus kažkam atradimas, kažkam padės, o jeigu išgelbės bent vieną gyvybę, tai tą kelią buvo verta eiti.

Kalbino Saulena Žiugždaitė