Iš Ryto Jurgelio tapybos darbų ciklo „Balta upė“. Rimantės Pranciškos Ropytės nuotr.

Ryto Jurgelio tapybos darbų ciklas „Balta upė“ (2015–2016) savo sruvenančiais vandenimis atveria transcendentinę plotmę, išlaisvinančią sąmonę iš sustabarėjusių šiandienos kasdienybės gniaužtų. Upė čia patvinsta skaidrinančiu geltonu švytėjimu, čia nardina meditatyviais kvadratėliais pasruvusių vidinių vandenų gelmėn, kol vienąsyk akinamai nurausta, tarsi atplukdžiusi iš liaudies pasakos lemtingą kraujo putą ar vėl atslūgsta, apnuogindama vidinės savasties ženklus nuo promočių kvietkelių (tulpių, lelijų žiedų) motyvų iki austinių nebalintų drobių faktūrų, vietomis praretėjusių, prie blausios spingsulės senos motulės adytų ar lopytų.

R. Jurgelio kūriniai alsuoja kažkuo amžinu, nepavaldžiu laikui ir baigtinumui, vis iš naujo nardinančiu į pirmapradį vandenyną ir plukdančiu šventomis upėmis, kuriomis kadaise plaukė protėviai ir kada nors plauks ainiai, kurios atslūgs, gal net išseks tik tam, kad vėl patvintų, nušluodamos visą nereikalingą balastą savo kelyje. Kad švariai nuplautoje būties skaidroje vėl iš naujo atgimtų tyros sielos, tęsiančios amžiną būties ciklą – gyventi, bėgti, sroventi. Takiai ir nepaliaujamai, tarsi upės bėgimas.

Toks R. Jurgeliui yra ir kūrybos procesas – be pradžios ir be pabaigos, lyg jis tik tęstų kažkieno pradėtą amžiną, nesiliaujantį kūrybos aktą, kurį kada nors perduos tęsti dar tik būsiantiems. Vėl, tarsi audžiant Pasaulio audinį, kurio amžinai kintančiose formose skleidžiasi nekintanti esmė – nuolatinio atsinaujinimo slėpinys.

Taip Ryto kūryboje susitinka kartos, išsitrina ribos, skaidančios būties amžinybę į laiko tarpsnius ar erdvines apibrėžtis. Stebėdamas Ryto upę, panyri protėvių ir ainių jausenon tuo pat metu. Tampa nebesvarbu, buvai, esi ar dar tik būsi, nes tavyje ir aplink tave veriasi visos pasaulio erdvės ir telpa visas pasaulio laikas. „Čia“ tampa „visur“, o „dabar“ – „visada“. Galbūt netgi tu esi nebe atskiras tu, o tik lašas visa apimančioje bendrystėje, kuri, talpindama tave savyje, pati kartu visa į tave sutelpa. Dalis tampa visuma, o visuma – dalimi. Kaip kvadratėlis Ryto drobėse. Tarsi apibrėžtas savo kraštinių, bet kartu įsiliejantis į bendrą kompoziciją, dėl kurios jis ir tegali išlikti savimi, kartu būdamas dalimi to, kas jungia pasaulį į darnią visumą.

Kvadratėliai Ryto drobėse jungiasi į harmoningą, nors logiškai kiek nesutvarkytą piešinį, atskleidžiantį meditatyvų menininko kūrinių pradą, atpalaiduojantį stebėtojo sąmonę, panardinantį į reflektyvią baltos upės tėkmę. Nekonstruodami žvilgsniui atpažįstamų, įvardijamų formų, kvadratėliai srūva pro akis įtaigiai ir poetiškai, kurdami pasąmoninį, logiškai neišreiškiamą pasakojimą stebėtojo viduje. Šiomis poetinėmis abstrakcijomis prabylanti menininko vidinė tiesa, pasak R. Jurgelio, vienintelė turi teisę brėžti jo mentelės judėjimo trajektoriją.

Kūryba R. Jurgeliui yra tarsi meditacija: absoliutus nušvitimas neįvyksta iš karto, pirmiausia atsiranda mažas spindulėlis, kuris pamažu plečiasi, suteikdamas vis daugiau laisvės, erdvės ir šviesos. Tiesiog stovi sau kantriai upės sargyboje ir regi, kaip mainosi, ribuliuoja, tviska upės vandenys, kaip veriasi savasties gelmės, kaip nepažinus tampa savaime žinomu, o juodoje gelmėje akinamu skaidrumu tviska balčiausias šviesulys.

Iki balandžio 2 d. Ryto Jurgelio tapybos darbų ciklo „Balta upė“ pagrindu suformuota paroda veikia Kauno paveikslų galerijoje. Rugpjūčio 18–rugsėjo 10 d. paroda veiks Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. 

Iš Ryto Jurgelio tapybos darbų ciklo „Balta upė“. Rimantės Pranciškos Ropytės nuotr.
Iš Ryto Jurgelio tapybos darbų ciklo „Balta upė“. Rimantės Pranciškos Ropytės nuotr.
Iš Ryto Jurgelio tapybos darbų ciklo „Balta upė“. Rimantės Pranciškos Ropytės nuotr.