Kovo 20 d. Artimuosiuose Rytuose ir Vidurio Azijoje švenčiant Novrūzą – Naujuosius metus, minimus dar nuo zoroastriškos Persijos laikų, šešėlyje liko simboliškas, tačiau reikšmingas įvykis, pabrėžiantis regiono spindesį, nepaisant šiandienių neramumų. Kovo 16 d. Bagdade ir kitur Irake mandėjai-sabėjai paminėjo Eid al-Bronaya šventę, o ypatingasis Jungtinių Tautų atstovas Irakui Janas Kubošas perdavė linkėjimus šiai bendruomenei bei paragino Iraką užtikrinti saugumą šiai ties išnykimo riba esančiai religijai ir bendruomenei, kuri, bijodama „Islamo valstybės“ represijų ir nesijausdama saugi Irake, yra priversta bėgti iš savo „protėvių žemės“. Kubošas paragino ir Bagdadą siekti tarpreliginio dialogo, kad Irakas ir Artimieji Rytai ir toliau liktų namais daugybei bendruomenių, kurios dažniau susilaukia kultūrologų nei žiniasklaidos dėmesio.

Mandėjai-sabėjai nėra didelė bendruomenė. Šiandien jų pasaulyje yra 60 000–70 000, tačiau prieš karą Irake 2003 m. beveik visi mandėjai gyveno būtent šioje valstybėje. Nuvertus Saddamą Husseiną ir Bagdadui sunkiai susidorojant su saugumo iššūkiais, klestint įvairioms grupuotėms, islamą suvokiančioms ir taikančioms radikaliai, mandėjai buvo priversti bėgti iš Irako. Tokiu būdu tūkstančiai jų išvyko į Švediją, JAV, Australiją, Didžiąją Britaniją, Kanadą, Vokietiją, Daniją bei aplinkines valstybes – Siriją, Jordaniją, Iraną, o tik keli tūkstančiai liko savo gimtosiose vietose, daugiausiai miestuose: Bagdade, Kirkuke, Basroje. Nors ir išsisklaidę, jie tebekalba daugiausia persų ir arabų kalbomis, dalis išlaikę naująją mandėjų kalbą kaip gimtąją, o senoji mandėjų kalba vartojama tik liturgijoje.

Nors Artimieji Rytai pasižymi daugiakultūriškumu ir šiame regione vis dar galima atrasti daugybę įvairių religijų ir tikėjimų bei etninių vienetų, mandėjus unikalius daro viena ypatybė, kuri ir privertė atkreipti dėmesį į juos. Šiandien akademiniame pasaulyje jau dominuoja požiūris, kad mandėjai yra tie patys sabėjai, minimi Korane kaip „knygos žmonės“.

Po islamo iškilimo 7 amžiuje prasidėjo itin sparti užkariavimų banga, per šimtmetį kalifatą išplėtusi nuo Maroko ir šiandienės Ispanijos vakaruose iki Persijos rytuose, tačiau arabai ir musulmonai šiose teritorijose pirmaisiais amžiais nesudarė ir net negalėjo sudaryti gyventojų daugumos. Taip buvo todėl, kad šie užkariavimai buvo politiniai, o atversti į islamą buvo siekiama tik pagonis. Monoteistinių religijų atstovai gaudavo teisinę apsaugą ir galėjo tęsti savo gyvenimo būdą su viena sąlyga – laisvę ir saugumą garantavo politinių aspiracijų atsisakymas, kitaip tariant – lojalumas valdantiesiems. Nors skirtingais laikotarpiais priklausomai nuo užkariaujamų teritorijų tokią teisinę apsaugą įgydavo įvairios religinės bendruomenės, tačiau jų pirminis šaltinis yra Koranas, kuriame minimi tik žydai, krikščionys, zoroastrai ir sabėjai. Išpažįstantieji šias religijas, nors ir kritikuojami, ypač žydai, krikščionys ne taip smarkiai, tačiau jie pripažįstami kaip gavę Dievo apreiškimą ir turintys raštus, kuriais vadovaujantis bus pasiektas išsigelbėjimas, todėl jie vadinami „knygos žmonėmis“ (ahl al-kitab), o atliekant religinius ritualus bus patenkinta Dievo valia.

Tokią Korano religinę geografiją galima paaiškinti istoriškai. Pirmieji musulmonai su žydais itin daug kontaktavo dar Mekoje ir Medinoje, o 7-ojo amžiaus Arabijos pusiasalyje jie apskritai dominavo prekyboje ir buvo labai įtakinga bendruomenė, nors ir susiskaldžiusi tarpusavyje. Apie krikščionis buvo žinoma mažiau, tačiau ryšių su jais būta taip pat dėl palyginti netoli esančios Bizantijos imperijos bei Etiopijos, o tarpusavio karai prasidėjo dar Mahometui esant gyvam. Zoroastrizmas buvo Persijos religija, o apie šią galingą valstybę taip pat buvo žinoma. Tuo tarpu sabėjai neturėjo savo valstybės, jų nebuvo daug, jie ir šiandien išlieka mažai ištirta bendruomenė, kurią gaubia paslaptingumo skraistė bei apie kurią ilgą laiko buvo žinoma labai mažai.

Apie sabėjus ilgą laiką buvo žinoma tiek, kad jie Korane minimi tris kartus ir visų vietų turinys daugmaž panašus: teigiama, kad jie yra tarp tų, kurie įtikėjo į Dievą, tiki Paskutiniu teismu ir, elgdamiesi dorai, neturi ko bijoti (2:62, 5:69, 22:17). Artimuosiuose Rytuose, už savo bendruomenės ribų, mandėjai vadinami subba, o šis žodis aramėjų kalboje turi tą pačia šaknį kaip krikštijimas, panardinimas. Tokiu būdu sabėjų vardas atsiranda Korane kaip al-Ṣābiʾūn. Manoma, kad šis žodis galėjo būti skirtas įvardinti kelioms bendruomenės, kadangi skirtingais laikotarpiais vengiant represijų kelios religinės bendruomenės yra tapatinusios save su Korano sabėjais, tačiau istoriniai tyrimai, paremti lingvistiniais metodais, rodo, kad sabėjai ir mandėjai yra viena ir ta pati bendruomenė. Remiantis mandėjų kalba ir literatūra, kuri artima aramėjų kalbai ir kurioje atrandama daug Vakarų aramėjų kalbos elementų, manoma, kad jie pirmajame amžiuje migravo iš Jordano slėnio į Haraną, esantį dabartinėje Sirijos ir Turkijos pasienio teritorijoje, netoli Turkijos pietryčiuose esančio Urfos miestos. Iš ten vyko migracija į pietinę Babiloniją, kur jie išliko iki šiandien, gyvendami Irako tarpupyje tarp Tigro ir Eufrato, dalis istoriškai gyvena ir Irane.

Sudėtinga pasakyti, kada mandėjizmas susiformavo, manoma, kad tai turėtų būti pirmi trys amžiai po Kristaus, nėra aišku ir kaip jis atsirado – Šventasis raštas to nenurodo. Šventoji knyga Ginza yra mitologinių pasakojimų, apreiškimų ir himnų bei maldų rinkinys, joje nėra istorinių pasakojimų, ji padalinta į dvi dalis – materialaus ir aukštesniojo pasaulio aiškinimus. Pastarojoje aptariami sielos gelbėjimo klausimai, o pirmoje tai, kaip reikia gyventi žemėje. Pagrindinis pranašas yra Jonas Krikštytojas. Dėl pastarojo kartais mandėjai klaidingai suvokiami kaip „švento Jono krikščionys“, nurodant į karmelitų misiją į Basrą 16 a. Mandėjizme pripažįstami Adomas, Abelis, Setas, Enosas, Nojus, Šemas ir Aramis, tačiau atmetami Abraomas, Mozė ir Jėzus, pastarasis laikomas atskalūnišku sabėjumi. Šiandien pasakojama istorija, kaip sabėjų pasiuntinys nuvyko į Jeruzalę ir bandė įrodyti, kad Jėzus yra netikras pranašas.

Kaip būdinga senosioms Artimųjų Rytų religijoms, mandėjai yra uždari ir nenoriai priima atsivertėlius į mandėjizmą. Tai yra dualistine pasaulio samprata paremta gnostinė religija (aramėjų kalba „manda“ yra žinios, kaip kad graikiškai žinios yra „gnosis“), nors gnosticizmo sąvoką vertėtų vartoti atsargiau. Pasaulio egzistencija yra paremta pasidalinimu į šviesą ir tamsią. Kiekvienas geras darbas ar tiesiog gėris kyla iš šviesos pasaulio, o visas blogis yra sukurtas tamsos pasaulio. Blogis sukūrė ir visą regimąjį, ir materialųjį pasaulį, o sielos kilmė yra šviesos pasaulyje, kurį valdo dieviškoji būtybė, vadinama „gyvenimu“, „tobulumo Viešpačiu“, „šviesos karaliumi“ ar „didžiąja mintimi“, ir ji yra tokia nuostabi, beribė, jog nėra tinkamų žodžių jai nusakyti, o ją nuolat šlovina nesuskaičiuojamas skaičius būtybių, jos pačios sukurtų.

„Tamsos Viešpats“ buvo sukurtas iš tamsaus vandens ir reprezentuoja chaosą, kurį saugo didžiulė pabaisa – drakonas – moteriška valdovė Ruha. Šiedu piktavaliai valdovai sukūrė demonus ir jiems priklauso Septyni (planetos) ir Dvylika (zodiako ženklų). Tuo tarpu pasaulis yra šviesos ir tamsos mišinys. Tai atspindi samprata apie Adomą – manoma, kad jo kūną sukūrė Ruha, tačiau jam sielą ir valią su protu suteikė Šviesa, todėl žmogaus sielą, dažnai vadinamą ir „vidiniu Adomu“, galima ir būtina išgelbėti, kadangi ji tiesiogiai kyla iš šviesos pasaulio ir trokšta sugrįžti į jį iš tamsos.

Krikštas yra itin reikšminga mandėjizmo dalis, būtina sielai išgelbėti. Priešingai nei krikščionybėje, tai nėra vienkartinis aktas – tai yra ritualizuotas procesas, priartinantis sielą prie išgelbėjimo, atliekamas daugybę kartų gyvenime. Todėl neatsitiktinai ir Jonas Krikštytojas yra bene svarbiausia figūra, vadinama apaštalu ar šventiku, atlikęs daugybę krikštijimų, padėjusių sumažinti atstumą tarp sielos ir išsigelbėjimo, o  maldos namai, vadinami mandi, būtinai turi būti statomi prie upės, kuri būtina krikštijimo ritualui atlikti. Kadangi dabartinė bendruomenė yra išsisklaidžiusi po pasaulį, kartais improvizuotai naudojamos vonios ar mini baseinai, tačiau tai nepakeičia upės reikšmės.

Priešingai nei kitos regiono mažumos, kadaise sukūrusios galingas valstybes, sabėjai visuomet buvo periferijoje ir jų nebuvo daug. Jie gyveno Bizantijos imperijoje, vėliau atsidūrė kalifate, buvo Osmanų imperijos dalimi, tačiau iki nesenų laikų gyvendami atokiose vietovėse išlaikė savo tradicijas ir savo identitetą, kuris dabar kaip niekad svarbus nestabilumo kamuojamame regione ir išsibarsčius po pasaulį. Tačiau priešingai nei kitos religinės mažumos Irake, sabėjai nėra susiskaldę ir sugeba išsirinkti savo atstovus į parlamentą ir vietines tarybas. Vis dėlto, neturėdami rėmėjų užsienyje, turtingos diasporos, būdami maži, nėra pajėgūs patys finansuoti visų savo poreikių ir neturi ne tik patogių maldos namų Vakarų valstybėse, tačiau ir pačiame Irake.

Mandėjai-sabėjai neturi absoliučiai jokių politinių tikslų Irake, išskyrus tuos, kurie jiems leistų išlikti, tvarkyti savo reikalus ir tiesiog gyventi. Tačiau dėl savo mažumo jie yra ir pažeidžiami, ir net ir instituciškai įteisinti bei formaliai turėdami balsą, jie jaučiasi palikti ir apleisti, todėl jų ateitis šiandieniame Irake nėra aiški. Jiems belieka tikėtis, kad Bagdadas susidomės ne tik ypač gausiu istoriniu ir kultūriniu paveldu, esančiu dabartinėje Irako teritorijoje, tačiau ir norės, kad šis paveldas būtų ne tik muziejinis ir jį įprasmintų bendruomenės, menančios ikiislaminius laikus. O tai tik patvirtina tiesą, kad Artimieji Rytai yra neįtikėtinai įdomus ir pilnas atradimų regionas, kuriame susikerta daug kelių ir daugelio kelių pradžia yra būtent šiame regione.