Kadras iš rež. Abbaso Kiarostami filmo „Te vėjas mus nuneš“ (Iranas, Prancūzija, 1999).

Viena iš šių metų tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ retrospektyvų siekia pristatyti žiūrovams pernai mirusio Irano kino režisieriaus Abbaso Kiarostami filmus.

A. Kiarostami gimė Teherane 1940-ųjų birželio 22-ąją. Gana anksti susidomėjo tapyba – dar besimokydamas pradinėje mokykloje. Kaip pats prisimena, tuo metu jis su niekuo nesikalbėdavo ir buvo iš nepasiturinčios šeimos. Prieš įsiveldamas į kino meno gamybą A. Kiarostami domėjosi visais menais. Ir tuo metu, kai pasauliui tapo žinomas kaip kino režisierius, jis neapleido kitokių meno formų. Fotografuodavo gamtos peizažus. Daugelis tyrinėjančiųjų jo ankstyvąją tapybą ir fotografiją sako matą daug panašumų tarp paveikslų ir fotografijų. Tapybiškumo neįmanoma nepastebėti ir ilguose, toli žvelgiančiuose jo filmų kadruose.

A. Kiarostami, būdamas 18-os, įstojo į menų mokyklą, tačiau greitai iš jos buvo išmestas. Reguliavo eismą Teherano gatvėse. Toliau dirbdamas šį darbą vėl įstojo į menų mokyklą, šį kartą ją pabaigė: dienomis lankydamas paskaitas, o naktimis arba dirbdamas gatvėse, arba tvarkydamas popierius policijoje. Vėliau tapo komerciškai sėkmingu menininku – piešė knygų viršelius ir plakatus, galiausiai dirbo televizijoje kurdamas reklamas.

Šis trumpas tekstas, kurį A. Kiarostami parašė 1995-aisiais, turėtų žymėti praėjusį kino šimtmetį ir beprasidedantįjį naująjį. A. Kiarostami bando apibrėžti gaires, kuriomis vadovaujasi kurdamas kino filmus, todėl tai – vienas pirmųjų žingsnių norint pažinti šį režisierių. Vėliau šis tekstas sulaukia ir akademinės bendruomenės, ir kino kritikų dėmesio – kaip raktas skaityti A. Kiarostami. Taip pat jį galima suvokti ir kaip mažą neužbaigto kino judėjimo manifestą. O gal veikiau bandymą atiduoti kiną žiūrovui ir jo intelektualiai sąmonei – suprasti, užbaigti ir jame gyventi.

„Anksčiau vis galvodavau, kad šviesos kino teatre išjungiamos dėl to, kad galėtume geriau matyti vaizdus, pasirodančius ekrane. Bet tuomet atidžiau pasižiūrėjau į žiūrovus, patogiai įsitaisiusius savo kėdėse, ir pamačiau, kad už to gali slypėti kur kas svarbesnė priežastis: tamsa leidžia žiūrovams atsiskirti nuo kitų ir būti vieniems. Tuo pat metu būdami kartu, jie būna ir atskirai.

Kai atskleidžiame filmo pasaulį žiūrovui, kiekvienas jų išmoksta sukurti naują, ir tai jis daro pasiremdamas savo patirties gausumu. Aš, kaip filmų kūrėjas, visuomet pasikliaunu šiuo kūrybišku žiūrovo įsikišimu. Jeigu elgčiausi kitaip, tai ir filmas, ir pats žiūrovas tiesiog mirtų. Nepriekaištingai veikiančios istorijos turi vieną didelį trūkumą: jos pernelyg tobulai sukonstruotos ir dėl to neleidžia žiūrovui įsiskverbti į jas. Visiems gerai žinoma, kad filmai be aiškių naratyvų nėra mėgstami. Tačiau istorija ir žiūrovas reikalauja įtrūkių, tuščių vietų – kaip kad kryžiažodyje – tuštumų, kurias būtų galima pildyti.

Tikiu kinu, kuris teikia didesnių galimybių žiūrovui ir palieka jam daugiau laiko suprasti. Tikiu pusiau sukurtu kinu, kuris pasiekia baigtį per kūrybišką žiūrovo dvasios prisilietimą – tampa šimtais filmų kiekviename susidūrime su žiūrovu. Jis priklauso žiūrovams ir atspindi jų pasaulius.

Kiekviename filme ir jo peržiūroje naujai susikuriantis pasaulis išsamiai papasakoja naują tiesą. Gęstančių šviesų pripildytame kino teatre mums kiekvienam suteikiama galimybė svajoti ir išreikšti savo svajones laisvai. Jei menui pasiseka pakeisti dalykų padėtį pasaulyje ir pasiūlyti naujų idėjų, tai yra padaroma tik per žmonių, į kuriuos kreipiamasi, kūrybingumą – kiekvieną individualų auditorijos narį.

Tarp menininko išgalvoto, idealaus pasaulio ir žmogaus, į kurį jis kreipiasi, yra stiprus ir nuolatinis ryšys. Tikras menas leidžia žmogui sukurti savo tiesą pagal savo individualius norus ir kriterijus. Jis taip pat leidžia žiūrovui atmesti tiesas, kurios jam peršamos. Menas duoda kūrėjui ir jo auditorijai galimybę rasti aiškesnę tiesą, kuri slepiasi kiekvieno žmogaus kasdienybėje, kažkur tarp jo skausmų ir aistrų. Kino kūrėjo ryžtas pakeisti kasdienį gyvenimą gali įgauti pagreitį tik tuomet, kai žiūrovai bendradarbiauja. O šie įsitraukia tik tuomet, kai filmas sukuria daugybę prieštaravimų ir įtampų, kurias žiūrovai, pasitelkdami savo kūrybines galias, geba suvokti.

Formulė yra gana paprasta: egzistuoja pasaulis, kurį mes laikome tikru, tačiau ne visiškai teisingu. Šis pasaulis nėra mūsų minčių vaisius, ir jis ne visiems mums tinka, bet pasitelkdami kino priemones mes sukuriame pasaulį, kuris yra šimtus kartų tikresnis ir teisingesnis nei pasaulis aplink mus. Tokia mintis nereiškia, kad mūsų pasaulis mums teikia klaidingą teisingumo vaizdinį. Atvirkščiai – jis pabrėžia kontrastus, kurie egzistuoja gretinant idealų pasaulį ir tikrąjį pasaulį. Šiame, tikrajame, mes kalbame apie viltį, sielvartą ir aistrą. Kinas yra langas į mūsų svajones, ir per jį mes lengviau atpažįstame save. Pasitelkdami per kiną įgytas žinias ir aistrą mes keičiame gyvenimą… svajonių ir idealaus pasaulio naudai.

Kino krėslas teikia kur kas didesnę paramą nei kėdė psichologo kabinete. Atsisėsti kino teatro salėje reiškia būti paliktam kartu su savo mąstymo mechanizmais. Ir, panašu, tai yra vienintelė vieta, kurioje mes esame susaistyti, tačiau lygiai taip pat vienas nuo kito atitolę. Tai – kino stebuklas.

Ateinančio amžiaus kine pagarba žiūrovui, kaip intelektualiai ir konstruktyviai kino patirties daliai, yra neišvengiama. Galbūt turime atsitraukti nuo režisieriaus, kaip absoliutaus kino šeimininko, idėjos tam, kad tokią būseną pasiektume. Režisierius taip pat privalo būti savo kino filmo žiūrovu. Pastarąjį šimtą metų kinas priklausė jo kūrėjui – režisieriui. Tikiuosi, dabar atėjo laikas įpainioti auditoriją į naujai prasidedantį antrąjį kino amžių.“

Filmus iš Abbaso Kiarostami retrospektyvos galite išsirinkti čia: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/?p=638