BFL/Vygintas Skaraitis

Kodėl nepavyksta sutarti dėl to, kaip švęsti valstybės šimtmetį? Kodėl jo idėjos – vien daubos ir įgriuvos? Paaiškinimas paprastas: iš jubiliejaus tikimasi, kad jis išspręs mūsų tapatybės problemas, kad suteiks naują uždegančią prasmę mūsų dabartiniam valstybingumui. Norime, kad jubiliejus ateitų kaip koks stebuklas ar galutinis Lietuvos apreiškimas, atversiantis, kas mūsų istorijoje buvo gera, kas bloga, kas buvo išdavikai, o kas – didvyriai. Tai yra iš jubiliejaus tikimės pernelyg daug. Šimtmečio minėjimo programa ir iniciatyvos taiko į šį didų siekį, tačiau jau kitame žingsnyje klumpa.

Didžiausias nesutarimų mazgas – paminklų statymo idėjos. Peržengtas ginčų, ar reikia paminklo Jonui Basanavičiui, slenkstis. Net sutarta, kur jis galėtų būti. Tačiau paaiškėja, kad idėjų, kaip paminklas turėtų atrodyti, nėra, o pasiūlytieji paminklų projektai labiau juokingi nei įdomūs.

Poetas Tomas Venclova iš nemažos distancijos žvelgdamas į tai, kas vyksta Lietuvoje, interviu prieš Kovo 11-ąją mėgino pasiūlyti pagrindą susitaikymui. Jis kalbėjo apie miesto įdomumą, kuris randasi tuomet, kai jame esama įsimbolinimo įtampų ir priešpriešų, kai jame atspindėti visi jo gyvavimo laikotarpiai. Jis sakė, kad Vilnius neturi devynioliktojo amžiaus paminklų, ir kad tokio stiliaus paminklas Basanavičiui, net jei ir nelabai geros kokybės, užpildytų šią spragą.

Tačiau tokiam požiūriui nepritars dailėtyrininkai, kurie bjaurisi blogais meniniais projektais viešosiose erdvėse ir mano, kad jų ir taip daug pristatyta (paminklai Mindaugui, Gediminui, Kudirkai, Laisvei ir taip toliau). Nepritars ir dalis istorikų, kurie nenori, kad Vilnius būtų kuriamas kaip Lietuvos istorijos dekoracija, ką geriausiai rodo Valdovų rūmų pastatymas ir dabar planuojami Tautos namai, neva turintys užkimšti eilinę istorijos spragą. Venclova siūlo imti mažai ir turėti mažai, būti, kas esame, nelipant sau patiems per galvą. Tačiau jei nesistengtume būti daugiau nei esame, viskas būtų kitaip. Gal net nebūtų kilusi mintis kurti kokį naują paminklą Vyčiui ar Basanavičiui. Pasitenkintume į dienos šviesą išnešdami Filharmonijos Basanavičių. Šimtmečio jubiliejaus savybė ir yra siekis pranokti save pačius.

Valstybės šimtmečio situacija pradeda priminti tragikomiškus vestuvių vaizdus, kuriuos labai mėgsta britų rašytojai. Vestuves norima paminėti kaip išskirtinį įvykį, kuris įsimintų visą gyvenimą. Užsakomas kelių aukštų tortas, kurio glajus dar neprasidėjus puotai ima tižti ir varvėti. Galiausiai, susikivirčijus ir susimušus jaunosios ir jaunojo šeimoms, jaunasis krenta taip nesėk­mingai, kad pataiko į tortą veidu. Daugeliui sugenda nuotaika, kažkas pernelyg greitai nusigeria ir pradeda netinkamai elgtis ar net persilinksminęs miršta. Iš išsvajotos išskirtinės šventės, kuriai kruopščiai ruoštasi, vestuvės tampa įvykiu, apie kurį primena pagirios, gėda dėl poelgių, susipykimas iki gyvenimo pabaigos su kai kuriais giminaičiais ir didelis noras viską kuo greičiau užmiršti.

Šimtmečio minėjimas dar neprasidėjo, tačiau lūkesčiai yra tokie dideli, kad jis turi daug galimybių tapti tomis britiškomis (dažnai – ir lietuviškomis) vestuvėmis. Norime kažko išskirtinio ir ypatingo savo valstybės šventei, o realybė yra tižtantis šventinio torto kremas ir skandalo nuojauta. Vis atsinaujina ginčai ir dėl pačios valstybės šimtmečio minėjimo programos. Nepasitenkinimas ja didelis, o minčių, kaip iš jos sukurti „kažką tokio“, nėra, kad ir kaip galvą suktum.

„Problema“ – demokratija. Daugiau kaip du dešimtmečius gyvename kaip demokratinė visuomenė, o valstybės šventę norime švęsti taip, kaip tai tepajėgtų totalitarinė ar autoritarinė valstybė. Šiandienėje Lietuvoje neįsivaizduojamas toks šventimas, kuris vyko 1930 m. minint Vytauto Didžiojo metines. Anuomet kunigaikščio atvaizdas buvo nešamas per visus Lietuvos miestus ir miestelius, lydimas kariuomenės, dvasininkijos ir valdininkijos atstovų ir atitinkamų ritualų. Iškilminga, visuotina, šventiška. Sovietiniais laikais dėl jubiliejų šventimų taip pat viešų diskusijų nebūdavo.

Jei būtume autoritarinė šalis, seniai būtų surinkta vyriausybinė komisija, sutartų dėl Basanavičiaus ir Vyčio, ir, patinka liaudžiai ir specialistams ar ne, ginčai būtų nutraukti, paminklai pastatyti, valstybės didybė, tautos didvyriškumas – atvaizduoti. Tačiau tokia šalis nesame.

Esama ir kitos problemos. Šimtmečio istorija tokia sudėtinga, kad, norėdami švęsti ir įprasminti „šimtmetį“, susiduriame vien su naujais klausimais ir neaiškumais. Ar į „valstybės šimtmetį“ įtraukiame sovietų Lietuvą, ir jei taip, tai kokiu būdu: ar valstybė buvo „saugoma“ po okupacinės tvarkos paviršiumi, ar sužlugdyta iki pamatų? Ką šimtmečio rėmuose reiškia karo metai? Kaip vertinti šlubą prieškario demokratiją, gilią socialinę nelygybę? Aiškiausias periodas, regisi, buvo iki šimtmečio pradžios, iki Nepriklausomybės paskelbimo: intelektualų entuziazmas, uždrausta spauda, knygnešiai iš pietų ir vakarų gabenantys draudžiamą literatūrą, pasiaukojantys kaimo šviesuoliai, mokinantys skaityti ir rašyti...

Gerai nežinome, kokios yra mūsų istorinės pamokos ir ar iš jų esame pasimokę. Didelė problema yra ir šiandiena, pilna nepatenkintų lūkesčių, nusivylimų. Nebetenkina vien patriotinis pasakojimas, kad Lietuva išliko ir po šimtmečio vien dėl to, kad žmonės dėl jos kentėjo, aukojosi ir atsižadėjo savęs. Į tą patį šimtmetį, kaip ir į šiandieną, norime žiūrėti kaip ir į šimtmetį Lietuvos, kupiną labai sunkių, tačiau ir džiuginančių savęs atradimų, meilės ir kūrybos. Norime tikėti, kad būti lietuviu reiškia mylėti tėvynę, gyventi žmogišką gyvenimą, su savais rūpesčiais ir džiaugsmais, o ne būti kenčiančia auka. Atsigręžę į istoriją nesunkiai įsitikiname, kad visos didžiausios Lietuvos bėdos ar kančios užgriuvus negandoms rasdavosi dėl nužmogėjimo duobių. Didžiausias heroizmas reiškėsi ten, kur žmonės paprasčiausiai stengėsi išlikti žmonėmis: gelbėdami žydus, neįduodami kaimyno saugumui ar pagelbėdami režimų atstumtiems žmonėms, būdami draugiški buitinėse konfliktinėse situacijose. Vargu ar šimtmetis bus apie tai. Būsim spaudžiami patikėti, kad lietuviui patriotui nepakanka būti žmogumi, o reikia būti valstybės idėjos sraigteliu.

Ką daryti, kad iki šimtmečio jubiliejaus galutinai nesusipyktume kitam šimtmečiui? Galima neliesti sunkių ir nepatogių klausimų, pamėginti per jubiliejų praslysti paviršiumi, kurti jubiliejaus šventę „paprastam vartojimui“. Pasitelkus vadybos ir reklamos žinias, jubiliejų galima įrišti į komercinę pakuotę, greitai vartojamą, patrauklią. Bent dalis šimtmečio šventimo be to tikrai neapsieis. Pavyzdžiui, dainų ir šokių šventė, jau ir šiandien labiau primenanti pasaulio olimpiadų atidarymo šventimus nei įvykį, kai „dainuoja ir šoka visa tauta“.

Pirmuosius valstybingumo ir patriotizmo komercinimo ženklus matome jau šiandien. Patriotizmas pakuojamas kaip plačios paklausos prekė. Naujas patriotinis filmas Emilija iš Laisvė alėjos skirtas tokiam plačiam vartojimui. Idant patriotizmas būtų perkamas, jį turi būti smagu žiūrėti, jis turi paliesti jausmus, tačiau ne per daug, turėti romantiško naivumo, kad žiūrovui nekiltų dviprasmiškų įspūdžių ir sudėtingų klausimų. Žiūrėti filmą yra smagu, kol nepabosta monotonija, žadinami jausmai, – jei tam kojos nepakiša žiūrovo kritinė refleksija ir ironija, – žinia aiški. Produktas nėra visiškai propagandinis, kaip piktinosi kultūrininkai ir kino kritikai. Net jei skirtumas tarp šių kategorijų nėra labai ryškus, filmas yra vartotojiškas. Jis ne tiek įbruka tam tikrą pasaulėžiūrą (kurios filme nėra), kiek apsuka galvą. Patriotizmas filme yra gražus ir patrauklus. Emilija, įsimaišiusi tarp demonstrantų po Kalantos susideginimo, deklamuojanti antitarybinį eilėraštį, spektaklyje sukurianti provokaciją su krauju, atsiperka nedideliu išgąsčiu kagėbisto bendrijoje, aptikusi nužudytą aktorių ar susidūrusi su keistomis aplinkybėmis, kurių pagrindinis veikėjas – iš tėvo paimtas rankraštis. Priešai, nomenklatūros ir saugumo atstovai, atrodo silpni ir isteriški. Patriotas ir susiduria su tais komiškais žmonėmis, o ne su sistema ir jos nenumaldomai veikiančiais mechanizmais. Galiausiai viskas baigiasi gerai, romantiškai: patriotas pamilsta patriotą ir nuseka paskui jį. Filmo žinia: jei myli tėvynę, tai ir gyvenime viskas susiklostys tinkamai, ir apskritai viskas bus gerai.

Po filmo lieka neaišku, kodėl deginosi Kalanta, buvo šaudomi partizanai, kodėl taip koneveikiama anuometinė kultūros cenzūra. Filmas ne apie sovietmetį ir ne apie sistemos gniuždomus žmones, jų kasdienybės nepriteklių, o apie dabartį ir jos išlepusius tinginius. Emilija kaip kokia dabartinė visuomenininkė imasi veikti, aukojasi dėl idėjos, kai aplink dauguma galvoja apie gyvenimo patogumus ar net mielai emigruotų.

Filmas kaip patriotinė prekė šiandienos vartojimui labai pavykęs. Žmonės eina jį žiūrėti iš smalsumo, o mokiniai, spėtina, bus vedami ir masiškai privalomai. Nors patriotizmas saldaininis, bet gal apsuks kokią vieną kitą jauną galvą idėjų žygiui, ir tai tikrai nebus blogai, jei žygis užtruks ilgiau nei iki pirmos nedidelės kliūties.

Greta scenarijų, siekiančių jubiliejų išskirti, padaryti įsimintinu, galima eiti ir kitu keliu. Kodėl neatsisakius minties šimtmetį minėti valstybiškai išskirtinai ir ypatingai? Idant švęstume, nereikia trūks plyš pamink­lais bei iškilmėmis įteisinti valstybingumą, tarsi jame mums dar kažko trūktų, ar sugalvoti kokių pribloškiančių idėjų. Nereikia ir šiuolaikinių pardavimų specialistų, kurie per jubiliejų piliečiams per gerklę grūstų patriotizmą. Kodėl piliečiams nepalikus teisės nuspręsti, kaip jie patys norėtų pasitikti šventę, kad ji būtų šventė. Vieni gal išsiruoš į žygį pėsčiomis ar dviračiais, kiti – suburs vietos bendruomenę bendram dešrelių baliui, kiti – išeis su šeima pažiūrėti parado Vasario 16-ąją, o paskui eis valgyti pyragaičių ar picos, dar kiti – nueis į mišias pasimelsti už antrąjį šimtmetį, kad jis būtų ne toks sudėtingas kaip pirmasis. Vieni užsivilks tautinius rūbus, kiti – geriausius išeiginius drabužius. Geriausias šimtmečio jubiliejaus šventimo planas būtų paraginti visus savaip atšvęsti laimingiausią ir draugiškiausią šimtmečio dieną.

Naujasis židinys