Lietuvos skaitytojai su Paulo Williamo Youngo kūryba galėjo susipažinti dar 2010 m. Tuomet lietuviškai pasirodė vos penkiolikos knygų tiražu vaikams bei draugams pirma rašytas romanas „Trobelė“. 2013 m. ir 2015 m. lietuviškai publikuotos dar dvi P. W. Youngo knygos –„Kryžkėlės“ bei „Ieva“. Autoriaus kūrybos sėkmė (gal net labiau paklausa) stulbina. Tuo abejoti neleidžia ir Jungtinių  Amerikos Valstijų kino teatruose 2017 m. kovo 3 d. pradėta rodyti „Trobelės“ adaptacija. 

 Režisierius Stuartas Hazeldine‘as kartu su filme pagrindinius vaidmenis kūrusiais Samu Worthingtonu (Makenzis Alenas Filipsas) bei Octavia Spencer (Tėtis) žiūrovus pakvietė į dar vieną nuotykį. Pastarasis, beje, man tarsi pratęsia pastaruoju laiku pasirodžiusių „Pjūklo keteros“ (rež. Melas Gibsonas) bei „Tylos“ (rež. Martinas Scorsese) paradigmą. Pastebimus intertekstus lemia ne tik aktoriai, vaidinantys bent dviejuose iš trijų filmų, bet ir filmuose skleidžiama krikščionybės žinia, keliami klausimai. Net neabejoju, jog P. W. Youngo istorija apie išgydymo ir atleidimo keliu einantįjį, kaip ir kiti du minėti filmai, pasitikta kupinais nuostabos ir susižavėjimo šūksniais. Ir visai nesvarbu, kad „Trobelės“ skaitymą Los Andželo vyskupas Robertas Barronas 2009 m. lygino su arbūzo valgymu: sultingą minkštimą valgai, bet sėklas išspjauni. Rodos, jog tos sėklos – neigiamos kritikos sulaukianti krikščionybės tiesų (triasmenio Dievo, Įsikūnijimo, žmogaus nuodėmingumo, atgailos etc.) interpretacija.

Skirtingi krikščioniško kino aspektai ir kokybės neišvengiamybė

Taip jau nutiko. Užuot pirma tiesiog pažiūrėjusi minėtą filmą, susidomėjau religinio (krikščioniško) kino kritika. Konkretaus kūrinio patirtį iškeičiau į svarstymus apie adaptuojant, skirtingomis medijomis kuriamą ir suvokiamą fikcinį pasaulį. XX a. viduryje ir vėliau krikščioniško kino kritikoje įvyko tam tikrų poslinkių: filmo moralumo vertinimą, atpažįstamus biblinius naratyvus keitė svarstymai apie filme aktualizuojamas religines, teologines temas. Simbolių analizę pildė antropologinis žvilgsnis, buvo telkiamasi į žiūros bei girdėjimo aktus, filmo percepciją, estetiką.

Peršasi išvada, kad šiandien „krikščioniško“ filmo etiketė tinka beveik kiekvienam filmui – tiek biblinius įvykius pasakojančiam, tiek kariniam, istoriniam, ar net tam, kuris prisotintas magiškų stebuklų. Tiesą sakant, manyčiau, jog subjektyviai atrasti krikščionišką kūrinio plotmę daug paprasčiau. Paprasčiau nei krikščioniškais vadinti tuos, kurių krikščioniška, vienkryptė žinia net spengia ausyse. Tikrai norisi išvengti teisuoliškos kovos, kuriai tariamės esą pašaukti, kai krikščioniškas filmas nepatraukia dėmesio ar susilaukia neigiamų žiūrovų vertinimų.

Štai kino kritikas Scottas Nehringas vienoje savo knygų rašė: „Mes nenešame Dievui garbės kurdami blogus filmus.“ Tačiau žiūrovų susidomėjimas, nuomonės juk ir rodo filmo kokybę, pasakytumėte. Ir bent iš dalies būtumėte teisūs – filmui (kaip ir knygai, spektakliui) reikalingas „kitas“. Reikalingas stebintysis, kuris ne „iš šono“ stebi, bet pats tampa kūrybos akto nariu. Todėl pirmiausia kokybės, o ne plika akimi atpažįstamo krikščioniško naratyvo aspektas, kalbant apie krikščioniškus filmus, man lieka esminis, tarsi nekvestionuojamas. Pavyzdžiui, filmų „Dievas nėra miręs“ (rež. Haroldas Cronkas, 2014) ir „Dievas nėra miręs 2“ (2016) kokybės etalonu tikrai nevadinčiau. Anaiptol – nors nė neabejoju, kad tikrai atsirastų tokių, kuriuos filmas įkvėpė. Matyt, ne veltui planuojama ir trečioji filmo dalis. Visgi man pačiai tokie ir panašūs filmai, kylantis ažiotažas daugiau pasako ne apie „stebuklingą“ Dievą. Jie –  apie visuomenę, krikščionis, kuriems reikėjo tokios krikščionybės žinios ir raginimų.

„Trobelės“ iššūkiai: kvestionuoti ar supaprastinti? 

Susižavėjusieji P. W. Youngo „Trobele“ labiau nei teisingą biblinę interpretaciją daug svarbesne, matyt, laikė čia ir dabar vykstančią patirtį. Skaitydami, žiūrėdami jie „gydė“ savo santykį „su Dievu“, skaitymo, filmo metu išgyveno savotišką katarsį. Tačiau ar šio potyrio nesukelia bet kuris rimtesnis filmas? Koks tas „Trobelėje“ atpažįstamas krikščioniškumas? Ar aiški, vienbriaunė žinia, ar svarstymams kviečiantis iššūkis?

Iš pažiūros atrodytų, jog „Trobelėje“ įvykęs Dievo sužmoginimas, telkimasis į asmenines patirtis – visa tai turėtų kvestionuoti mūsų Dievo – ant debesies rymančio senelio su barzda – įvaizdį. Tačiau ar nenutinka priešingai. Makas „sapne“ sutinka skirtingų lyčių, tautybių, rasių žmones, t. y. regimą pavidalą įgavusį triasmenį Dievą, Dievo Išmintį. Tačiau pastarųjų akivaizdybė taip ir neperžengia slenksčio į vaizduotės bei tikėjimo platybes. Todėl atpažįstami personažai man veikiau primena žmogišką troškimą apriboti, talpinti Dievą į mums suvokiamų vaizdinių rėmus, ties jais sava patirtimi ir sustojant. Nors kita medija siūlo kitokį pasakojimo būdą, priemonių, didžiausias netikėtumas filme man ne trys žmonės – Dievas (įdomu, ar knygos neskaitę taip lengvai tai suprastų), bet scena, kai Makas pabunda iš „sapno“ (jos knygoje nebuvo). Toks įvykių posūkis, žinoma, tikrai neprilygsta įvairiems postmodernizmo žaidimams.

Apibendrinimas

Vargu, ar P. W. Youngo kygos pagrindu sukurta „Trobelė“ apskritai kelia daugiau iššūkių nei bet koks kitas filmas, verčiantis telktis ir stebėti savo vidinę tikėjimo kelionę. Labiau nei pati knyga ar filmas (juk tai – su asmenine autoriaus patirtimi susijusios istorijos) mane lyg ir stebina kūrėjų, skaitytojų bei žiūrovų laikysena. Vieniems knyga tarsi dvasingesnė už patį Dievo Žodį (juk „padeda“ labiau pažinti, giliau priimti gailestingą Dievą). Kiti filmo kūrimo metu sakėsi taip jautriai išgyvenę ir įsijautę į pasakojamos istorijos aplinkybes, kad fikcija bei tikrovė, vidiniai išgyvenimai šiems susimaišė.

Visgi ką pasiūlytumėt tiems, kurie, užuot gėrėjęsi filmo grožiu, gėriu, sąlygiškai įvardijama tiesa (šie trys aspektai reikšmingi evangelizuojant), labiau už viską norėtų leistis į kelionę nuo nuomonės nepriklausančio, iki galo nepažįstamo, neapčiuopiamo Dievo link? Link To, kuris kito patirtį pasitelkia ne tam, kad tą kitą apiplėštų, bet idant pats apiplėštų save?