Žydų ir Artimuosiuose Rytuose šiandien dominuojančių musulmonų santykiai yra senesni nei islamas. 7 a. Arabijos pusiasalyje ši tauta buvo itin aktyvi prekyboje ir įtakinga, todėl pirmieji musulmonai dar prieš atsiversdami į islamą negalėjo neturėti kontaktų su žydais, o šį bendravimą vainikuoja Mahometo su jais 622 m. sudaryta vadinamoji Medinos konstitucija, užtikrinusi taiką tarp Mahometo vedamų pirmųjų musulmonų ir vietos žydų bendruomenės, tiesa, veikusi trumpai. Nors santykiai klostėsi banguotai, istoriškai žvelgiant jie buvo geri, o viduramžių islamo ir žydų kultūriniam klestėjimui bei idilei nusakyti kartais net vartojamas terminas islamo-judėjų tradicija. Islamiškuose kraštuose žydai taip pat rado prieglobstį tais laikais, kai Europoje jie buvo persekiojami ir išvaromi iš įvairių valstybių, o žinomiausias atvejis yra išvarytų iš Andalūzijos žydų atvykimas į Osmanų imperiją pastarosios sultono kvietimu. Tačiau situacija pakito 1948 m. susikūrus dabartinei Izraelio valstybei, kai santykiai tik blogėjo iki tol, kol jų praktiškai neliko.

Iš kadaise gausių Artimųjų Rytų žydų bendruomenių, skaičiuotų šimtais tūkstančių, dėl natūralios ir priverstinės migracijos, šiandien yra mažai. Nėra tiksliai žinoma, kiek žydų gali gyventi įvairiose regiono valstybėse, tačiau iš įvairių naujienų žiniasklaidoje galima susidaryti preliminarų vaizdą. Pavyzdžiui, 2001 m. spaudoje pasirodė pranešimas, kad Afganistane gyvena du žydai, tačiau jie vienas su kitu nesikalba. Jemene gyvena apie 50 žydų, o Libane jų gali būti apie 40. Gausesnes bendruomenes turi Iranas ir Turkija, kurias sudaro keliolika tūkstančių narių, bet ir jos mažėja.

Iš šio konteksto ryškiai išsiskiria Irako Kurdistanas. Bagdado kontroliuojamame Irake gyvenančius žydus galima suskaičiuoti rankų pirštais, o šioje autonominėje srityje, jau kelerius metus balansuojančioje ties nepriklausomybės paskelbimo riba, žydai pripažįstami ne tik kaip vietinė bendruomenė, gyvenanti istoriškai, tačiau ji, priešingai nei Irano atveju, siejama su šiuolaikine Izraelio valstybe, sionizmas nėra laikomas nusikaltimu, Izraelis pripažįstamas kaip valstybė ir su ja palaikomi itin glaudūs santykiai. Irako Kurdistanas, nepaisant autonomiško statuso Irako sudėtyje, vykdo ir savarankišką nuo Bagdado migracijos politiką ir įsileidžia Izraelio pasą turinčius keliautojus.

Šis bendravimas atsispindi ir kasdienybėje. 2016 m. gruodžio mėnesį Irako Kurdistano sostinėje Erbilyje Irako Kurdistano žydų bendruomenės lyderis Omaras Šerzadas Mamsani kreipėsi į vietos valdžią dėl sinagogos statymo Erbilyje ir tikėtina, kad, perėjus visą biurokratinį aparatą, leidimas bus duotas, kadangi, anot Erbilio atstovų, „tam nėra jokių kliūčių“. Šiame mieste taip pat vyko įvairių pogromų, vykusių 5–6 praėjusio amžiaus dešimtmečiuose, paminėjimas, ir šia proga Mamsani kreipėsi į Bagdadą, kad būtų atsiprašyta žydų bendruomenės. Minėjimuose dalyvavo ir oficialūs Irako Kurdistano valdžios atstovai. Ir apskritai įvairių mitingų metu šalia kurdų galima išvysti ir Izraelio vėliavas.

Mamsani yra labai aktyvus ir ne tik kviečia žydus iš Izraelio bei viso pasaulio atvykti į Irako Kurdistaną turizmo ar verslo tikslais, teigdamas, kad „Erbilyje jis jaučiasi saugiau nei Vakarų Europos miestuose“. Ateityje jis tikisi atgaivinti Babilonijoje egzistavusią žydų istoriją ir civilizaciją, kurios palikimas yra šiandieniame Irake, ir teigia, kad žydai yra dalis tos civilizacijos, kuri kadaise klestėjo šiose vietose Persijos ar Babilonijos imperijų didžiausio pakilimo laikotarpiais. Suprasdamas, kad žydų bendruomenė yra ne mažiau pažeidžiama nei kitos regiono mažumos, jis siekia pagerinti santykius tarp žydų ir krikščionių, zoroastrų, musulmonų ir dar nuo 2007 m. siekia, kad tai, kas vykdoma prieš jazidus, būtų pripažinta genocidu.

Nors šiandieniame Irake žydai nėra saugūs ir jų praktiškai čia nėra, o saugumo oazę atrado Irako Kurdistane, tačiau ši tauta yra viena seniausių regione. 586 m. pr. Kr. žydai jau minimi Babilonijos tremtyje, kuri aprašoma Ezros knygoje. Vėliau buvo pergyventi įvairių valstybių iškilimai ir griūtys, pradedant Babilonija, Sasanidais, arabų kalifatais, baigiant mongolais ir Osmanų imperija. Tačiau kurdai, kurdami naują valstybinį identitetą, kurio atramos tašku tapo ikiislaminis regionas, tarpusavio bendravimo pagrįstumui naudoja ne žydų sintezę su islamiškuoju pasauliu, o remiasi bibliniais laikais.

Šiuolaikinė Irako valstybė susikūrė 1932 m. Nors joje fiksuojami pogromai, vis dėlto šioje valstybėje žydams buvo vieta tol, kol nesusikūrė Izraelis. 1948 m. sionizmas buvo paskelbtas vienu iš valstybinių nusikaltimų, todėl vietos žydų bendruomenę, kurią tuo metu sudarė per 150 000 narių, įtarinėti buvo labai nesudėtinga. O ji buvo išties sėkminga: žydų valdomos firmos tuo metu kontroliavo 75 % importo ir 45 % viso Irako eksporto. Tačiau ši bendruomenė buvo išdraskyta. Dėl kaltinimų sionizmu buvo boikotuojamos žydiško kapitalo įmonės, sulaikomi jų vadovai, išpuoliai intensyvėjo. Todėl žydai masiškai pradėjo palikti Iraką, ypač papirkinėdami Irano pareigūnus ir vykdami į Izraelį per šią valstybę. Per mėnesį išvykdavo per 1000 žydų, jie išsiveždavo ir turtą. 1950 m. buvo priimtas įstatymas, kad išvykstantieji žydai negalėjo išlaikyti dvigubos pilietybės ir turėdavo, užsiregistravę išvykti, tai padaryti per 15 dienų. Turto išlaikyti, žinoma, nepavykdavo. Masinis išvykimas vyko 1950–1951 m., kai Izraelis organizavo Ezros ir Nehemijo operaciją, po kurios Irake liko tik 15 000 žydų, kurie galutinai oficialiai paliko Iraką po Šešių dienų karo.

Tačiau Irake žydų išliko, tik likusieji slėpė savo kilmę ir tapatybę, kai kurie priėmė islamą. Sudėtinga pasakyti, kiek yra turinčių žydiškų šaknų, tačiau, anot Mamsani, tokių turėtų būti 400–750 šeimų. Iš tokios šeimos buvo ir Mamsani, kurio tėvas musulmonas, o mama – žydė, tačiau namuose jis buvo augintas kaip žydas, tik visos šventės buvo švenčiamos namuose slaptai bei niekuomet atvirai nebuvo kalbama apie savo kilmę. Mokykloje susipažino su islamu, kurio studijos buvo privalomos visiems.

Tačiau toks slapstymasis yra praeityje. Nors Irako Kurdistanas dėl autonomijos kovojo dar nuo 8-ojo praėjusio šimtmečio dešimtmečio, situacija stabilizavosi 1991 m. po karų su Bagdadu. Nepaisant to, tikrasis Irako Kurdistano savarankiškumas ėmė ryškėti po Sadamo Huseino nuvertimo 2003 m. Pavyzdžiui, Mamsani 1997 m. parašė knygą apie kurdų ir žydų santykius, tačiau dėl to jis patyrė daugybę grasinimų mirtimi ir tris teroro aktus – viename iš jų neteko rankos. Todėl naujosios konstitucijos priėmimas 2005 m. atvėrė naujų galimybių, kai Irako kurdus prie Irako pririštus laikė iš esmės ekonominiai santykiai ir tarptautinis statusas. Kurdai tapo visiškais Irako Kurdistano šeimininkais.

Pradžioje žydai ir kitos mažumos jautė pagerėjimą vien todėl, kad kurdų kontroliuojamos teritorijos buvo stabilesnės už Bagdadą. Tačiau 2015 m. buvo priimtas religinių mažumų įstatymas, kai kiekvienai religinei bendruomenei buvo leista institucionalizuotis ir taip atstovauti savo interesams. Šis naujas etapas kurdų žydams vaizdingiausiai atsispindi kasdienybėje – žydai Erbilio gatvėse vaikšto užsidėję jarmulkas – plonas, apvalias kepuraites, pabrėžiančias savo statusą Dievo atžvilgiu ir esančias vienu pagrindinių judaizmo išpažinimo atributų.

Šiandien Irako Kurdistanas palaiko glaudžius santykius su Izraeliu, ir tai prasideda prekybiniais ryšiais. 77 % Izraelio importuojamos naftos į šią valstybę patenka per Turkiją ir Džeihano uostą iš Irako Kurdistano, kuriam šis kiekis sudaro daugiau nei trečdalį viso naftos eksporto, o viso šio prekybinio sandorio vertė yra milijardas dolerių. Tačiau prekyba neabejotinai yra oficialių arba neoficialių politinių santykių rezultatas.

Valdančioji Irako Kurdistano demokratinė partija, kurios vadovas yra Irako Kurdistano prezidentas Masudas Barzanis, susikūrė 1946 m. Jau nuo pat pradžių Izraelis su ja nuolat kontaktavo, todėl Irako kurdai dar 1966 m. buvo kaltinami bandymu sukurti „antrąjį Izraelį regione“. Vis dėlto kontaktai ir parama Kurdistano demokratinei partijai tęsėsi ir vėliau. Todėl tai buvo viena priežasčių, kodėl tiek Irako, tiek Sirijos arba, kitaip tariant, Baath partijos valdomose valstybėse kurdai patyrė tiek represijų ir kodėl jais buvo taip nepasitikima. Kartais Kurdistanas pavadinamas net „Jahudistanu“ (yahudi yra arabiškasis žydų pavadinimas).

Šiai draugystei pagrįsti kuriamos įvairios metateorijos, lyginančios kurdus ir žydus ir atrandančios panašumų tarp šių tautų. Pavyzdžiui, vedamos paralelės tarp tautų sąlyginio mažumo, patirtų praeities represijų, etninio skirtingumo nuo didžiųjų regiono tautų, kaip arabai, persai ar turkai. 2005 m. buvo paskelbtos tyrimo išvados, kad žydai ir kurdai yra genetiškai artimesni nei žydai ir arabai. Tai sutampa su viena iš legendų apie kurdų kilmę. Teigiama, kad karalius Saliamonas, valdęs antgamtinį pasaulį, pakvietė savo angeliškus tarnus, kad šie nuvyktų į Europą ir atgabentų 500 gražių moterų. Kai šie grįžo su moterimis, sužinojo, kad karalius miręs, tačiau šias moteris išlaikė sau, ir tai buvo kurdų tautos pradžia.

Vis dėlto ši draugystė reikalauja daugybės diplomatinių pastangų iš Irako Kurdistano, kuriam tenka laviruoti, kadangi šalia yra Iranas, kurio politinis regiono supratimas visiškai priešingas tam, kurį turi Izraelis. Taip pat santykiai su Jeruzale yra kliuvinys ir derybose su Bagdadu, todėl Erbiliui kartais tenka pristabdyti ir ieškoti pusiausvyros. Tačiau akivaizdu, kad Izraelis puikiai supranta santykių su juo specifiką. Vieša paslaptis yra tai, kad, nors daugelis musulmoniškų valstybių nepripažįsta Izraelio ir remia prieš jį veikiančias jėgas, neoficialiu lygmeniu santykiai yra vystomi. Ir nors Erbilyje buvo manoma, kad „kurdai gyvena tarp arabų ir jiems pirmiausia reikia su jais kurti gerus santykius“, akivaizdu, jog Izraelis nėra pamirštas ir regiono transformacijos akivaizdoje klostosi naujas balansas, kuriame kurdai ryškėja kaip reikšminga jėga. Todėl tokie „atviri, tačiau saikingi“ ryšiai su Irako Kurdistanu Izraelį visiškai patenkina atradus patikimą partnerį, kuris vienas iš nedaugelio regione yra oficialiai draugiškas. Ne kartą Izraelio įvairaus rango atstovai pareiškė palaikantys kurdų nepriklausomybės siekį, o Izraelio atstovas JAV 2016 m. liepą net pareiškė, kad Izraelis bus pirmoji valstybė, pripažinsianti Kurdistano nepriklausomybę. Žinoma, santykiai su Izraeliu nėra vienintelė plotmė, kurioje klostosi Irako Kurdistano ateitis, ir šiuo atveju kurdams svarbiausi yra santykiai su Turkija, su kuria, beje, palaikomi taip pat itin glaudūs santykiai, tačiau galima neabejoti, kad Izraeliui tai yra gera galimybė turėti draugišką valstybę regione, todėl ši partnerystė vystysis ir toliau.

Politikoje ar tarptautiniuose santykiuose kiekviena draugystė ir simpatija turi pragmatišką pagrindą, todėl niekuomet šiose srityse nereikia tikėtis rasti daug moralės ar tikėtis romantizmo bei idilės. Žydai ir kurdai vieni kitiems reikalingi visų pirma kaip savotiškas nepriklausomybės įtvirtinimo garantas. Kurdams – kaip įtakingas partneris įtvirtinti nepriklausomybę, Izraeliui kurdai – kaip draugiška valstybė, silpninanti Irano įtaką regione. Tačiau šis gerų santykių atvejis yra kaip tik tas, kai politika ir interesai ne griauna, o kuria. Šiuo atveju tai sukūrė ramią oazę Irako Kurdistane, kurioje ne tik žydai, bet ir kitos regiono mažumos gali rasti atramą nuo smurto, kuris vargina ir sekina regioną, kenčiantį nuo susiskaldymo.