Į Fridos buto duris pasibeldžiau kaip ir sutarta – lygiai 12-ą valandą. Duris atidarė ją prižiūrinti graži, santūriai besišypsanti moteris iš Samarkando:

– O Fridos nėra.
– Kur ji?
– Ji tuojau sugrįš, ji išėjo į parduotuvę įeikite, sėskitės. Gal arbatos, kavos? Gal vandens?

Parduotuvė už veik kilometro, pagalvojau, gal verčiau palauksiu Fridos lauke. Atsiprašęs, išėjau lūkuriuoti. Tokia, kokią ją pažinau, ir pasirodė iš už gatvės kampo – pasitempusi, nepaisanti nei jos devyniasdešimt šešerių metų, nei likimo naštos – ne kiekvienam duota pradėti gyvenimą tiek daug kartų iš naujo, po šitiek netekčių. Apsikabinome, aš paėmiau jos maišelį ir aiktelėjau – Frida nešė litrą pieno, tris litrus jos taip mėgstamų gazuotų spalvotųjų gėrimų ir dar kažkokių mažmožių.

– O ką, – pamačiusi mano nustebusį žvilgsnį, tarė, – aš juk ne kokia išpuikusi, pati galiu pasirūpinti.

Prieš kelis mėnesius mums nepavyko pasimatyti. Frida negalavo ir nenorėjo, kad ją matytų pasiligojusią. Tad šiandien, atvykęs su diktofonu, vėl ilgai klausiausi jos atsiminimų iš jos jaunystės Šeduvos, iš geto ir koncentracijos stovyklos Bergen Belzene.

Ji ir vėl nenorėjo manęs ilgai paleisti.

– Prižadėk, prižadėk man, kad bent paskambinsi. Eisim į kavinę, aš kviečiu. O tavo žmona, – Frida dirstelėjo į greta sėdėjusią Jurgą, – galės nuo tavęs kiek pailsėti.
Norėdamas kažkiek nukreipti kalbą, paklausiau jos, kuo vardu yra jai padedanti moteris iš Samarkando, kuri tuo metu buvo virtuvėje. Frida ilgai galvojo:

– Tu žinai, aš niekaip negaliu ištarti jos vardo. Niekaip.

Čia ir vėl tyliai atėjo paslaugioji ir malonioji Fridos prižiūrėtoja, ir aš pats jai uždaviau mane dominantį klausimą:

– Muchabat, – atsakė ji. – Mano vardas Muchabat uzbekiškai reiškia „meilė“, – pridūrė ji ir vėl apdovanojo mane viso Samarkando mečečių spindesio verta šypsena. – Любовь, – kažkodėl pridėjo rusiškai.

– O, – atkuto, Frida, – sakiau, aš ją vadinu Achuva, hebrajiškai. Nes to kito ištarti negaliu. Achuva. Achuvalė. O tu man vis viena pažadėk, kad paskambinsi ir užeisi iki išvažiavimo.

Meilė, Любовь, Achuva, Frida, kartojau eidamas mašinos link. Kad ji tik niekur niekada nesibaigtų. Nes tiek, kiek kartų likimas ją nutraukė Fridos gyvenime, tiek kartų ji ir vėl, atsitiesusi, myli. Mane, mano žmoną, Šeduvą, Achuvą, jos dvejų metukų iš Šiaulių geto išvežtą ir užmuštą Rachmielį, jos prieš ketvertą dešimtmečių vėžio nugalėtą sūnų, jos gražuolę dukrą, žuvusią po maršrutinio autobuso ratais per jos dvidešimt septintąjį gimtadienį, jos prieš penkiolika metų išėjusį vyrą Šlomo.

Devyniasdešimt šešerių sulaukusi Frida liko viena. Tik su meile. Ir ji, Frida, pati to nežinodama, ta savo begaline achuva, meile, Любовь, gelbsti mane. Ir galbūt visą pasaulį.