Galbūt reikėjo nukeliauti taip toli, iki pat Gambijos, kad prisiminčiau, kaip svarbu moteriai juoktis, žaisti ir šokti. 

Šią žiemą, kartu su savo mylimuoju leidomės į kelionę palei Gambijos upę, bet šis kraštas mane sužavėjo ne vaizdais, maistu ar pramogomis. Tiesą pasakius viso šito ten nėra. Aš pamilau šitą kraštą dėl jo moterų. Kelionė į Afriką man sugrąžino moteriškos bendrystės jausmą ir priminė, kaip gražiai moteris sužydi moteriškoje draugijoje.

Gambijos moterys yra nepalaužiamos, neįžeidžiamos, nesumenkinamos. Jos žydi dykumoje. Ir žydi labai ryškiai. Jos stiprios, nes turi moterų bendruomenes, kuriose rūpinasi vienos kitomis. Visa Gambija pilna tokių moterų, tikriausiai ir visa Afrika, bet savo namais galiu vadinti Morijos kaimą, kažkur centrinėje Gambijoje,o ten gyvenančias moteris priskiriu prie savo nedidelio rato tikrųjų draugių čia. Į Morijos bendruomenę patekome visiškai netikėtai, nes pasirinkome eiti per dykumą pėščiomis, vietoje to, kad sutiktumėm mokėti 10 kartų didesnę kainą vietiniam asilo savininkui. Ne dėl to, kad gaila, o dėl to, kad pamatytumėm, kas gi laukia jeigu nepasiduosime visiems vairuotojo gąsdinimams apie vilkus ir kitus pavojus kelyje. Buvo taip karšta ir sunku eiti, kad pusiaukelėje į kažkur nusprendėme pasislėpti  nuo beprotiško karščio po mango medžiu Morijos kaime. 

Ten ir baigėme savo kelionės paieškas, mes jautėmės suradę namus, o morijiečiai mus pamilo, kaip šeimos narius. Net molinį namą pastatė, kad savo turėtumėme.

Taip ir prasidėjo terapija. Aš iškarto buvau įpinta į moterų tinklus. Jos stebėjo mane, o aš negalėjau atsižavėti jomis. Dienomis buvo per karšta užsiimti visokiomis veiklomis, mes tiesiog sėdėdavome prie šulinio po tuo pačiu mango medžiu, ir gliaudydavome žemės riešutus, žaisdavome su vaikais, kalbėdavomės ir labai daug juokdavomės. Man reikėjo susitaikyti su tiesiog buvimo būkle ir negalvoti, kad švaistau savo gyvenimą, kad reikia kažką būtinai daryti ir tik užimtas iki negalėjimo žmogus yra vertingas. Bet tuo pačiu buvo taip gera tiesiog šukuoti joms plaukus, pinti kasas, su mano šampūnu atsigabentu iš Lietuvos plauti galvas prie šulinio, gaminti maistą ant laužo ir padaryti pietus iš nieko. Jos išmokė mane, kaip gali užtekti maisto visiems ir dar likti. Tiesiog būti ir džiaugtis niekuo, bet tuo pačiu viskuo – gyvenimu.

Kai saulė pradėdavo slėptis, o žvaigždės ryškėti, prasidėdavo kitas gyvenimas. Būdama ten ir jausdama visišką meilę iš moterų galėjau atsipalaiduoti. Ir šokti! Taip, kaip moku, taip kaip jaučiu. Kartu su jomis, arba viena. Jaučiau, kaip tai stiprina mano šaknis. Kaip gyvybiškai tai svarbu. Kaip svarbu juoktis ir šokti. Šokanti moteris yra stebuklinga! Ir šokdavo visi, nuo vaikų iki senelių. Tos moterys gyvena kitoje tikrovėje ir pasaulis joms nebaisus, o kasdieniai rūpesčiai negriauna jų ramybės. O jų juokas! Kartais man atrodydavo, kad jos juokiasi visiškai be priežasties, bet paskui supratau, kad tai kaip profilaktinė priemonė prieš vargą, baimę ir susireikšminimą. Visiems išeitų į gerą, jei mes, moterys, kasdienybėje semtumės jėgų iš besijuokiančios moters savyje. Juokas ir šypsena mums gali būti gydymo priemonė. Kad ir koks sunkus jų gyvenimas, savo juoką jos išsaugojo. Moteris gali ir net privalo pabūti nerūpestinga. Jos tikrai džiaugiasi būdamos moterinis ir mėgaujasi visomis moteriškumo dovanomis.

Kartais mūsų visuomenėje į besišypsantį ir besijuokiantį žmogų žiūrima, kaip į nerimtą, bet iš tiktųjų stiprybė yra gebėjime viską priimti su dėkingumu. Grįžus čia – namo, buvo nelengva išlaikyti dėkingumą už tai ką turiu ir nenustoti šypsotis. Bet į galvą atėjo toks palyginimas, kad sodininkas niekada nepersodins gėlės, kuri „skųsis“, kad vazonas per mažas, kad vandens trūksta ir neskleis žiedų, o tik dejuos, kaip jai visko maža. Sodininkas nestatys jos į garbingiausia vietą, nes ji neparodė dėkingumo ir potencialo žydėti. O ta gėlė, kuri žydi, kuri skleidžia gyvybę, nesvarbu kad ir kas – tokia gėle bus pasirūpinta. Taip ir su mumis, ką skleidžiame į pasaulį tą ir gauname atgal.

Rašau tai, nes dažnai man maža mano gyvenimo, manęs pačios. Matyt, nemoku būti dėkinga, matyt sodininkui trūksta pasitikėjimo, kad atsakingai pasielgsiu su duotybėmis. Matyt laikas prisiimti atsakomybę už gyvenimą, kurį turiu. Kaip susitaikyti, kad alyvmedis niekada nežydės žibutėmis? Ir kaip džiaugtis, kad mano darže auga braškės, o ne ananasai? Mačiau tai ir jų, morijiečių akyse, kaip joms mano gyvenimas atrodo gražesnis, kaip mano oda ir plaukai jas žavi, kaip esu  ypatinga jų akyse, o savo grožio jos jau nemato. Ir pagalvojau, matyt taip visada ir bus, tik reikia nepamiršti priminti vienos kitoms, apie grožį , o ne tai ko trūksta. Yra toks posakis : „Žydėk, kur esi pasodintas.“ Matyt čia ir yra didžioji paslaptis. Nėra nei gerų vietų, nei blogų vietų būti, esi tik tu pats ir tai kaip renkiesi gyventi. Svarbiausia pačiai savęs nepalikti, savo troškimų, vidinių poreikių. Savo intuicijos – ji žino visus atsakymus. Mes tiek daug šnekame apie ištikimybę, bet labai dažnai pamirštam būt ištikimos sau ir savo draugėms.

Man buvo milžiniška dovana aplankyti Morijos kaimą ir sutikti ten tokias įkvepiančias ir laimingas moteris. Tai buvo viena iš didžiausių mano laimės pamokų. Afrikiečius bėgančius į Europą, mes vadiname „pabėgėliais“, o save aš noriu vadinti Europos pabėgėle į Afriką. Savo spalvotomis suknelėm, jos šluoja gatves ir valdo tą žemę. Afrika tai Mama Afrika, būdama ten pagaliau supratau šitą posakį. Afrika - laimingų moterų žemė.

Autorė yra aktorė