Balandžio 5 dieną internetinio dienraščio „Bernardinai.lt“ redakcijoje lankėsi ir su darbuotojais bendravo socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis. Skaitytojų dėmesiui pateikiame ministro atsakymus į aktualius socialinius klausimus, kuriuos kėlė žurnalistai.

Gerbiamas ministre, šiuo metu visose Lietuvos savivaldybėse vyksta vaikų globos įstaigų pertvarka. Kaip sekasi ją įgyvendinti? Kokia laikinųjų globėjų parengimo situacija? Kiek jų reikėtų Lietuvai? Kaip sekasi kurti bendruomeninius globos namus?

Šiuo metu ši tema labai suaktualėjusi dėl smurto prieš vaikus atvejų. Pertvarkos procesas labai užstrigęs, nes sunku kelis tūkstančius vaikų perkelti į šeimas. Reikia ne tik globėjų, bet ir bendruomeninių namų. Vaikai perkeliami ir į tuos bendruomeninius namus, kuriuos kai kas labai peikia. Taip, jie – institucinio pobūdžio, tačiau verta ten nuvažiuoti ir palyginti su institucinėmis globos įstaigomis, kuriose darbuotojai keičiasi, yra bendros valgomojo patalpos. Šios įstaigos greičiau yra kaip struktūra, o ne butas, kuriame gyvename. Reikia ne tik globėjų, bet ir bendruomeninių namų. Dalis vaikų nebus įvaikinti dėl vyresnio amžiaus, kai kurie – neįgalūs. Lietuviai linkę įsivaikinti stipresnius, jaunesnius vaikus, tad vyresni vaikai būtų perkeliami į bendruomeninius globos namus. Mano preliminariu skaičiavimu, reikėtų iki 1000 globėjų ir 400–500 bendruomeninių namų vietoje 80 institucinių  globos įstaigų, jei norime sustabdyti patenkančių į globos namus vaikų bangą. Toks tikslas yra iškeltas iki 2020-ųjų metų. Šiuo metu skiriamos didžiulės lėšos pertvarkai.

Labai teigiamai vertinu tas savivaldybes, kurios jau yra pradėjusios kurti bendruomeninius globos namus, nes mažėja smurto, kuris institucijose itin didelis, didėja vaikų motyvacija, gerėja mokslai, į gerą pusę keičiasi darbuotojų emocinė ir psichologinė sveikata. Tokiuose bendruomeniniuose namuose susitikę su Kauno ir Vilniaus merais pastebėjome labai nuoširdų vaikų ir darbuotojų bendravimą. Vilniaus mieste netgi sutaupomos lėšos, nes mažėja darbuotojų, mažėja ūkio dalis – jų nebereikia butuose, reikia žmonių, kurie dirbtų su vaikais. Dėl mokymų: yra regionuose GIMK programa (pagal šią programą rengiami globėjai ir įtėviai.– red. past.), per kelerius metus paruošta keli šimtai globėjų. Globėjams ir įtėviams trūksta kosultavimo, supervizijos paslaugų, kurios turėtų būti teikiamos greta mokymų. Vilniuje tai jau vyksta – perkamos tokios konsultacijos iš „Žiburio” organizacijos. Didieji miestai jau skiria iš savo resursų, tačiau svarbu tas paslaugas teikti nacionaliniu lygmeniu.

Kita tema – pabėgėlių integracija. Iki šiol vyko daug debatų apie tai, ar priimti, ar nepriimti pabėgėlius, bet dabar jie jau atvyksta. Pradžioje jie būna apgyvendinami Rukloje, o paskui dažniausiai išvyksta svetur. Negalime dėl to jų kaltinti, nes jie gauna nedideles kompensacijas, sunkiai susiranda būstą, visuomenės požiūris gana priešiškas. Ką mes laikome sėkminga integracija? Ar valstybė turi strategiją šiuo klausimu?

Čia jau reikėtų paklausti kiekvieno piliečio. Mūsų šeima tiesiogiai bendrauja su viena šeima, perkelta iš Irako. Matau jų vargus ir kančias. Matau ir įsitvirtinimo ženklų. Jie reguliariai nuvyksta pas giminaičius į Švediją, Vokietiją, „pasimatuoja” tas algas, tačiau vis tiek lieka čia. Kiekvieną sekmadienį jie būna kartu su mumis mūsų bendruomenėje, kiekvieną sekmadienį kartu pietaujame, geriame kavą. Žmona dirba parapijos kavinėje, vaikai lanko „Versmės” mokyklą, vyksta į stovyklas. Svarbus socialinis ryšys. Jie renkasi čia būti, nepaisydami mažų pajamų. Mes lietuvių nesulaikome, ką kalbėti apie žmones, neturinčius jokių sentimentų mūsų šaliai. Pastebėčiau netgi apgavystės momentą jų atžvilgiu, nes prieš perkėlimą iš stovyklų jie nežino, kad teks keturis mėnesius gyventi institucijoje. Tas stovyklos atsikartojimas nepadidina sentimentų mūsų valstybės atžvilgiu.

Panašu, kad pozityvūs postūmiai integracijoje vyksta tik dėl asmeninės iniciatyvos, o mūsų valstybės imigracijos politikos indeksas yra vienas žemiausių. 

Įsipareigota perkelti 1000 asmenų, iki šiol perkelta 280, tad pagal tempus esame Europos šalių penketuke. Latvija taiko tą patį modelį, kaip ir Lietuva, iš pradžių siųsdama imigrantus į vieną centrą. Iš Latvijos išvažiuoja visi imigrantai. O Estija juos iškart perkelia į atskiras savivaldybes, ir tai pasiteisina – tik keli paliko šalį. Ta tarpinė stotelė – tokia kaip Rukla – iš tiesų nepadeda žmonėms įsitvirtinti. Žiūrėdami į perkeliamų šeimų situaciją matome, kad po stovyklos apsigyvenus tris mėnesius pabėgėlių institucijoje vėl reikia iš naujo spręsti, kur gyventi. Nelegaliai pakliuvę į Vokietiją, jie gali būti grąžinti, nes vokiečiai grasina, kad juos grąžins, tad matant tokią perspektyvą aišku, jog geriau viską daryti, kad jie liktų Lietuvoje.

Kokių priemonių esate numatę skatinti demografijai, pagalbai jaunoms šeimoms? Rinkimų laikotarpiu buvo įvairių pažadų, tokių kaip lengvatos pirmojo būsto įsigijimui ir kitų.

Jau yra suplanuota regionų politika, padedant įsigyti būstą regionuose. Daugelyje savivaldybių trūksta darbuotojų, atliekančių esmines valstybės funkcijas. Šeimoms stiprinti biudžete numatyta daug didesnė dalis vaiko pinigų. Vyksta diskusija, ar skirti visiems po nedaug, ar skatinti šeimas gimdyti antrą trečią vaiką, skiriant daug didesnes sumas. Lenkai skiria po 120 eurų už kiekvieną vaiką, tuo tarpu mes socialinės atskirties šeimoms už vieną vaiką skiriame tik po 15 eurų. Būdamas Maltoje kalbėjausi su Lenkijos ministru, jis sakė, kad labai sumažėjo vaikų skurdas. Lietuvoje vaikai yra labiausiai skurstanti grupė. Vaiko pinigų skyrimas, numatant galimybę savivaldybėms prižiūrėti, skiriant maistą ir prekes šeimoms, kurios pačios nesusitvarko, būtų efektyvus. Lenkijai tai kainuoja 20 milijardų zlotų. Jie padidino minimalų darbo užmokestį, sukietino kovą su šešėliu, tad biudžetas gavo daugiau pinigų. Trečias dalykas – paslaugos šeimoms. Pagalba moterims, auginančioms mažamečius vaikus, grįžti į darbą. Ilgos vaikų auginimo atostogos didina skurdo ratą, nes mamoms sunku sugrįžti į darbo rinką. Mūsų sistema – metai ar dveji, skirti vaiko auginimui, yra pakankamai lanksti, tačiau reikia sustiprinti paslaugas, kurias teikia savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos. Skandalinga situacija, kad tokiame augančiame mieste kaip Vilnius trūksta darželių, tačiau džiugu, kad dabartinis meras daro viską, kurdamas naujų vietų darželiuose.

Ar vyriausybiniu lygmeniu numatyta nuoseklesnių gairių savižudybių mažinimo linkme?

Sveikatos ministerija įkūrė darbo grupę, kuri yra subūrusi keletą Kupiškio rajono ekspertų, joje dalyvauja ir Mykolas Majauskas, vadovaujantis Seimo Savižudybių prevencijos komisijai. Jie turėtų šiemet paruošti nacionalines gaires, kurios turėtų funkcionuoti savivaldybėse. Kuriame daug tvarkų, tik svarbu, kad savivaldybės susitvarkytų.

Ar tas tvarkas ministerijos tarpusavyje derina?

Prieš pusantro mėnesio pradėjome bendrą trijų ministerijų – Švietimo ir mokslo, Sveikatos ir Socialinių reikalų ir darbo ministerijos – bendradarbiavimą, kuris iš pradžių prasidėjo ministrų lygmeniu, vėliau jį vystė viceministrai ir specialistai, o po to vėl viskas grįžo atgal į ministrų lygmenį. Vyko diskusija, kaip šios struktūros tarpusavyje turėtų bendradarbiauti. Švietimo ir mokslo sistema yra labai uždara – kas už mokyklos ribų – jau nebesvarbu. Sveikatos reikalų ministerija irgi labai uždara. Reikia bendros tvarkos, kaip jos turi sąveikauti. Tai svarbu pagalbos šeimai, vaikų teisių klausimuose. Tai labai nelengvas procesas, ypač svarbus ir savivaldybių lygmeniu, kur kai kurie skyriai tarpusavyje nesusikalba.

Ar Lietuva turi specialistų, kurie ne tik identifikuotų problemas, bet ir sistemiškai padėtų šeimoms?

Savivaldybėms skirta 20 mln. eurų, skirtų parengti kompleksinės pagalbos šeimoms teikimo projektus. 75 procentai tų lėšų tektų nevyriausybinėms organizacijoms, kurios veikia savivaldybės teritorijoje. Turiu pastebėti idėjų ir žmonių badą, nes kai kurios savivaldybės nežino, ką daryti. Tik 20 savivaldybių iš 60-ies yra pasitvirtinusios projektus, nors jau pusantrų metų jie vyksta.

Stambulo konvencija yra nukreipta prieš smurtą moterų atžvilgiu, tačiau kritikai pažymi, kad ją ratifikavus Lietuvos teisinę sistemą reikėtų papildyti socialinės lyties sąvoka. Kokia būtų Jūsų nuomonė dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo – ką tai duotų Lietuvai?

Konvencijų ratifikavimas numato pagalbos priemones, skirtas smurtą patiriantiems asmenims. Stambulo konvencija numato pagalbos ir prevencijos priemones smurtui prieš moteris artimoje aplinkoje. Ratifikavus konvenciją, valstybė būtų įpareigota skirti lėšų toms priemonėms įgyvendinti. Vyriausybėje vyko diskusija dėl socialinės lyties klausimo. Kiekvienais metais Jungtinės Tautos pateikia rekomendacijas Lietuvai ir vyriausybė turi atsakyti, ką darysime su konkrečia rekomendacija. Su visomis rekomendacijomis viskas būna aišku, išskyrus Stambulo konvencijos klausimą. Apie tai kalbėjo telefonu ir premjeras S. Skvernelis su arkivyskupu G. Grušu. Diskusija vyriausybėje buvo aštri, iš esmės buvo nutarta konvenciją ratifikuoti. Aš vienintelis kėliau socialinės lyties klausimą. Šios konvencijos ratifikavimas vyks Seime. Lenkai yra ją ratifikavę su išlyga, kad tai neprieštaraus Konstitucijai. Malta irgi yra ratifikavusi. Svarbu, kad vyktų diskusija, nes kol kas vyksta šaudymas iš apkasų. Nežinau, kas bus lyderis, kuris imsis inicijuoti šią diskusiją. Tai primena ir diskusiją dėl vaikų teisių, kai tuo pačiu metu vyko du piketai, ir buvo gaila žiūrėti, nes matei, kad ir čia, ir čia geri žmonės, kurie rūpinasi šeimomis ir vaikais. Matėme katalikus, perbėgančius tai pas vienus, tai pas kitus. Kai susėdome ministerijoje ir pradėjome visi kalbėtis, suradome kompromisą. Pamatėme, kad Lietuvoje galime susitarti.

Gal reikėtų informacinės kampanijos? Patogu oponentų nematyti tiek vienai, tiek kitai pusei. Paprastas atsakymas, kad lyg ir viskas yra įstatymuose numatyta, o Stambulo konvencija dubliuoja…

Kol kovojome dėl visokių apibrėžimų, trečdalis Lietuvos išvyko į teritorijas, kur jau seniai tai patvirtinta ir oriai gyvenama. Ta subsidiari teisė valstybei tvarkyti švietimą, sveikatą dažniausiai ir palieka šiuos reikalus labai užleistus.  Kai turime kietesnį reglamentavimą finansų, ekonomikos klausimais, esame vieni pirmaujančių.

O pasisakytumėte už eurofederalizmą šiuo atveju?

Tai labai rimtas klausimas. Socialiniai klausimai turėtų būti labiau reglamentuoti. Aš esu už tai, tačiau Prezidentūra, Užsienio reikalų ministerija kol kas laikosi rezervuotai. Socialiniams klausimams norime daugiau Europos pagalbos. Balandžio pabaigoje bus pristatoma nacionalinėms vyriausybėms vadinamoji socialinė kolona, tuomet sužinosime, kiek bus reguliavimo. Keistas paradoksas, kai tos šalys, kurios tikrai sunkiai tvarko socialinius reikalus, yra už didesnį subsidiarumą.