„Bernardinai.lt“ drauge su Valstybės pažinimo centru kviečia geriau pažinti skirtingų laikotarpių politinę mintį ir atpažinti ją šiandienos politiniame mąstyme. Atitinkamo laikotarpio politinės minties idėjas pristatys filosofai doc. dr. Naglis Kardelis ir prof. Alvydas Jokubaitis, dalinsimės a. a. prof. Leonido Donskio geriausių grožinės literatūros kūrinių rekomendacijomis ir jaunosios kartos akademikų pasisakymais apie jų atspindžius šiandien. Kiekvieną mėnesį – naujos politinės minties tradicijos pristatymas: balandį skiriame antikinei, gegužę – krikščioniškajai, birželį – moderniajai, liepą – liberaliajai, rugpjūtį – marksistinei, o rugsėjį – postmoderniajai politinei minčiai.

Šiame videoįraše filosofas, kultūros kritikas Leonidas Donskis (1962–2016) pristato tris antikos kūrinius: Aristofano „Debesis“, Homero „Iliadą“, Tukidido „Peloponeso karą“. Filmuota 2015 m. rugsėjį, kuriant Valstybės pažinimo centro ekspoziciją.

Antika – laikotarpis, nuo kurio mes pradedame didžiąją Vakarų civilizaciją. Tai antikinė graikų literatūra ir filosofija, be kurios nebūtų mūsų. Sykiu, tai nuostabi romėnų politika, teisė, institucijos. 

Vienas iš paslaptingų kūrinių, antlaikiškas – Aristofano idėjų komedija „Debesys“. Visas jis neišliko, mes žinome tiktai fragmentus. „Debesų“ paslaptingumas yra tas, kad iš tikrųjų tai yra be galo modernus kūrinys. „Debesys“ yra ypatingas kūrinys tuo, kad iškelia klausimą – ką daryti, kai protas atplėštas nuo socialumo? Ir nuo pilietiškumo. Klausiama, ar filosofas gali būti savaip politiškai kvailas? Taip, gali, atsakytų Aristofanas. Gali savo protą sustyguoti taip, kad jis netarnautų žmonėms. Jis gali tarnauti pats sau. Arba intelektualiniam žaidimui. Tai moderni problema, kurią iškėlė vėliau vokiečių autoriai XX amžiuje – Tomas Manas ir Hermanas Hesė.

Homero „Iliadoje“ mes matome, kaip prasideda didžiulis karas (achajų, tai yra graikų, ir Trojos) vien todėl, kad trys deivės negali nuspręsti, kuri iš jų yra gražiausia. Vestuvių metu, nepakviesta į pokylį, nesantaikos deivė Iridė (mūsų mitologijoje būtų Pelėda) meta aukso obuolį dievams ir ten parašyta „gražiausiajai“. Ir nepasidalina tuo obuoliu Hera – Dzeuso žmona, galingiausioji deivė, dievų motina, Afroditė – grožio deivė, ir Atėnė Paladė – išminties ir karo deivė. Jos nusprendžia, kad nuspręsti, kuri gražiausioji, turi žemės sūnus – Trojos karalystės karalaitis, Priamo sūnus, karalius Paris.

Paris išklauso jų ir pasirenka ne Heros siūloma galią, ne Atėnės siūlomą išmintį ir autoritetą, bet Afroditės siūlomą gražiausią pasaulio moterį – Eleną. Ji pagrobiama iš Spartos karaliaus Menelajo ir tampa jo žmona. Tai sukelia baisų karą. Dievai skyla į dvi dalis, vieni remia graikus, kiti – trojėnus. Ir mes čia matome viską. Įspūdingiausia yra draugystės istorija. Graikų herojus Achilas ir Patroklas draugauja kaip tikri karo draugai. Patroklas žūsta nuo herojaus iš Trojos – Hektoro – rankų. Tada Achilas keršydamas nukauna Hektorą ir vėliau žūva pats, bet visame tame persipina išmintis, beprotiška drąsa, tikėjimas ir tuo pat metu Homero slapta nuojauta, kad visuose karuose dalyvauja ir beprotybė, ir didybė, ir dievai, ir žmonės.

Galiausiai Tukidido „Peloponeso karas“ parodo, kokia moderni buvo to meto karų ir valstybių istorija. Ne veltui britų istorikas Metju Arnoldas yra pasakęs, kad XIX amžiaus istorikai ir literatai neprilygsta Tukididui savo modernumu. Tukididas aprašo viską taip, tarsi tai būtų vykę vakar.

Valstybės pažinimo centras