Šių metų tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ programoje atsirado filmas, kuris sukėlė ir vis dar kelia nemažai pasipiktinimo visuomenėje. Neseniai skaitėte viešą „Kino pavasario“ organizatoriams skirtą laišką, kuriame piktinamasi filmo „Voluinė“ (rež. Wojciechas Smarzowskis) įtraukimu į festivalio programą ir jo skleidžiama žinia.

Po kelių dienų buvo nutarta suorganizuoti ir diskusiją šia tema. Ją vedė žurnalistas, publicistas Rimvydas Valatka. Diskusijoje dalyvavo lenkų istorikas, Lenkijos mokslų akademijos narys, politikos studijų instituto direktorius, profesorius Grzegorzas Motyka, istorikas, Ukrainos Tautos atminties instituto direktorius Volodymyras Viatrovychius, taip pat lietuvis istorikas, Jurgio Giedraičio (arba Jerzy Giedroyco) forumo valdybos pirmininkas Alvydas Nikžentaitis. Diskusija tapo viena tiksliausių atminties kovų ar kovų dėl teisingos atminties iliustracijų. Beveik visos diskusijos metu tvyrojo mandagi, tačiau kartkartėmis išsprūstanti įtampa. 

Šio teksto tikslas yra ne tik pristatyti diskusiją, kuri įvyko, bet ir aptarti filmą, pažvelgti į šią situaciją bei diskusijos argumentus iš atminties politikos perspektyvos bandant atsekti pagrindines prielaidas, kuriomis remiasi šios diskusijos dalyvių aibė. Tokiu būdu galbūt atsiskleis situacijos sudėtingumas ir šio filmo vieta joje.

Wojciechas Smarzowskis filmą „Voluinė“ (lenk. Wołyń, ang. Hatred) pradėjo kurti 2013-aisiais. Tuomet politinė padėtis Lenkijoje buvo kiek kitokia nei dabar. Filmo kūrimo procesui judant į priekį pasitraukė investuotojai, todėl filmą teko pabaigti iš žmonių aukų surinktomis lėšomis. Tai turi ir tam tikrą simbolinę prasmę – Voluinė buvo gana ilgai paribiuose užsilikusi Lenkijos valstybės tragedija.

Komunistinės Lenkijos laikais, žinoma, didžiajam istoriniam naratyvui netiko tokie istorijos faktai, nes priešinti draugiškas tautas – Ukrainą ir Lenkiją – nebuvo prasmės. Komunizmo „palaimai“ pasibaigus dėl tam tikrų politinių aplinkybių ir, beje, Jerzy Giedroyco kurto naratyvo apie gerus Ukrainos ir Lenkijos ryšius įtakos įsišaknijusios problemos tarp šių dviejų tautų nebuvo aiškiai artikuliuotos. Galbūt tuomet buvo per anksti.

„Voluinės“ režisieriui daugelis ir dabar sako, kad jo filmas – visiškai netinkamu laiku: dėl sudėtingos geopolitinės situacijos, Rusijos agresijos, Ukrainoje vykstančio karo santykiai tarp Lenkijos ir Ukrainos neturėtų būti judinami, jie turi išlikti draugiški, o tokie filmai tik priešina dvi tautas. Režisierius atsako, kad niekam nėra tinkamo laiko. O filmas atveria sunkius Ukrainos ir Lenkijos santykių puslapius, įsišaknijusius stereotipus ir neužgijusius randus.

„Voluinė“ – karo beprasmybės iliustracija 

„Voluinė“ pasakoja lenkaitės Zosios (aktorė Michalina Łabacz) istoriją. Dar prieš karą ji įsimyli visai šalia jos gyvenantį ukrainietį Petrą. Vykstant Zosios sesers vestuvėms, tėvai sutaria su turtingu lenkų našliu už jo ištekinti Zosią prieš jos valią. Vestuvių paraštėse girdisi kalbos apie Ukrainos valstybę ir jos nepriklausomybę. Greitai prasideda ir karas. Pradedami naikinti žydai. Daugelis atpažįsta kanonines scenas – nuogus negyvus kūnus, krintančius į duobes. Zosia savo daržinėje slepia keletą žydų, ir jie išgelbėja ją nuo vokiečių kareivio išprievartavimo taip išsiduodami. Zosia ima lauktis kūdikio, miršta jos mylimasis. Zosios teisėtas vyras ištremiamas – dėl to, kad yra pasiturintis ūkininkas. Vėliau jis grįžta, bet irgi nužudomas.

W. Smarzowskio filme nėra jokių paaiškinimų – pavyzdžiui, užrašų, nurodančių, kad kadruose vykstantys įvykiai atsitinka būtent vienais ar kitais metais, paaiškinimų, kad dabar – sovietmetis, o dabar – nacių okupacijos laikas. Režisierius pasitiki žiūrovo istorinės atminties tropais, išsilavinimu ir į laiką nurodo simboliais – trėmimais (sovietų okupacija) ar žydų gaudynėmis (nacių įsiveržimas).

Tokią strategiją pasirinkdamas W. Smarzowskis tam tikra prasme abstrahuoja istoriją ir palieka tiesiog nuogą laiką, bandydamas parodyti, kad tokia situacija yra visiškai įmanoma bet kokiame laike ir bet kokiame istoriniame kontekste, t. y. yra universaliai galima. Tiesiog reikia išpildyti tam tikras sąlygas: jei veikėjų prielaidos bus panašios – jų galvose tūnos skirtys tarp „mūsų“ ir „jų“, kuriose „jie“ – mūsų priešai, kurių egzistavimas trukdo mums egzistuoti.

Jeigu šita prielaida persmelkia visą žmogaus veikimą, tuomet jo niekas ir nebesustabdys, nes nėra aukštesnio dėsnio. Tik šis. Dienos keičiasi, žiaurumai aplink nesustoja. Pagaliau ir pati Zosia kartu vaikais (du vaikai jai lieka iš vyro pirmosios santuokos) atsiduria taikinyje. Tiksliau – po kirvio ašmenimis, nes vienas iš šios tragedijos išskirtinių bruožų buvo tai, kad būtų suvaidintas spontaniškumas (kaimiečiai patys žudė, niekas nebuvo planuota), buvo naudojami kirviai, diriama oda, deginami kūnai, o ne šaudoma ginklais.

Pats režisierius, pristatydamas filmą, dažnai sako, kad jis – apie beprasmišką ir viską persmelkiantį nacionalizmą. Jis neturi jokių ribų, užvaldo žmones, verčia juos judėti sunkiai nusakomomis ir suvokiamomis kryptimis. Žudikus užvaldo viską iškreipiantis nacionalizmo ir kraujo troškulys, o W. Smarzowskio filmą persmelkia beprasmybės jausmas: besikartojantys bėgimo nuo žudikų vaizdai, slapstymasis (nuo absoliučiai visų) sukelia žiūrovui įspūdį, kad tai, kas vyksta ekrane, niekada nesibaigs. Prie tos pačios beprasmybės prisideda ir tai, kad mes gyvename be istorinių ribų tekančiame laike. Matyt, labiausiai žmogus prieš šiuos vaizdinius jaučiasi bejėgis.

Visiškai nesvarbu, kokiai tautai priklausai, svarbu – kad kuriai nors nepriklausysi, kur nors bus užbrėžtas brūkšnys, kai tu būsi ištremtas už žmogiškumo ribų, nes neatitiksi standartų, kuriuos tuomet užsibrėžė prieš tave su kirviu stovintis kitas. Žudikai žino, ką jie daro, žino, kas jų priešas, žino, koks jų tikslas. Šis žinojimas ir yra pats baugiausias – visiškai nesuvokiantis ribų, operuojantis „žūtbūt“ kategorija. Totali abstrakcija, kai net nesuvokiama, kad priešas – gyvas žmogaus kūnas, o tikslas – jį sunaikinti. 

Diskusija apie „Voluinę“: mintys ir reakcijos

Kalbant apie reakciją į filmą ir jau minėtą diskusiją, kuri įvyko, būtų galima išskirti tris ryškiausias interpretacijos ir filmo bei įvykių vertinimo linijas, kurios atsispindėjo diskusijos dalyvių pasisakymuose. Diskusijos formatas – pasikviesti tris istorikus – turi taurų tikslą: pabandyti šią diskusiją ištraukti iš politikos ir palikti istorijos kontekste, t. y. kalbėti apie faktus, bandyti aiškintis jų pagrįstumą. (Ar įmanoma istoriją atskirti nuo politikos tokiu atveju – kitas klausimas.) 

G. Motyka, atsakydamas į R. Valatkos klausimą, ką mes žinome apie Voluinės įvykius kaip nepajudinamus faktus, minėjo: „Žinome daug, bet ne viską. Pirmasis žinomas faktas, kad prieš karą Ukrainos sukilėlių plane buvo numatytas lenkų kilmės gyventojų pašalinimas iš Voluinės. Antras faktas iš ukrainiečių dokumentų, kurį žinome: 1942 m. rudenį ukrainiečių sukilėlių „banderovcų“ organizacija nusprendė pašalinti lenkus iš šios teritorijos. Trečias faktas: tarp 1943-iųjų rugsėjo 9 d. ir 1945-ųjų gegužės 18 d. buvo atliekama ši operacija.

Puolimus vykdė ir jiems vadovavo ukrainiečių sukilėlių armijos kadrai, jie kvietė civilius gyventojus imtis tokios pat iniciatyvos. Pačioje Voluinėje žuvo iki 60 tūkst. lenkų. Kitose vietovėse – 30–40 tūkst. lenkų. Lenkų istorikai sako, kad iš viso žuvo 100 tūkst. žmonių. Keršydami už tuos puolimus, lenkų daliniai irgi žudydavo civilius gyventojus ukrainiečius. Skaičiuojama, kad 10–15 tūkst. gyventojų žuvo. […] Filmas turėtų paskatinti, šiuo metu esant geriems santykiams tarp Lenkijos ir Ukrainos, kalbėti apie sunkius laikus, apie istoriją, įvykusią Voluinėje. Dialogas jau vyksta nuo seno ir turėtų būti tęsiamas, nes nuoširdus ir atviras iki skausmo dialogas yra reikalingas. Manau, kad būtent dėl to čia esu ir aš, ir mano kolega V. Viatrovychius. Manau, kad pokalbis jungia, be jo būtų sunku tęsti santykius.“

Istorikas G. Motyka atstovauja tradiciškai suprastai liberaliai pozicijai. Ji remiasi prielaida, kad susitarimas yra galimas, siektinas ir vienintelis būdas pasiekti istorinę tiesą. Jis taip pat pripažįsta laisvą viešąją ir meninę erdvę, kurios nevaržo politinės konjunktūros, valstybinė istorijos samprata ar vienas viską jungiantis ir persmelkiantis naratyvas. Tokia pozicija suprantama dėl to, kad G. Motyka gyvena vis dar liberalioje šalyje, kurioje nėra nei politinių galių, norinčių formuoti bendrą, visa aprėpiantį naratyvą, nei politinės situacijos, kuri verstų tokį naratyvą formuoti. Kitokia yra Ukrainos istoriko V. Viatrovychiaus pozicija – ir idėjiniu, ir politiniu, ir valstybiniu požiūriu.

V. Viatrovychius mano, kad į Voluinės tragediją reikėtų žvelgti plačiau: „Tam, kad geriau suprastume šitą konfliktą, reikėtų nagrinėti tarpukario laikotarpį, kai dabartinė Vakarų Ukrainos teritorija įeidavo į vadinamąją 2-ąją Žečpospolitą. Kultūrinis ir politinis jaunimo teisių apribojimas Vakarų Ukrainos teritorijoje stumdavo jaunimą eiti į kelią, kuris buvo nusiteikęs prieš Lenkijos valstybingumą. Kultūrinis apribojimas, bažnyčių ir mokyklų uždarymas, politinių teisių apribojimas – tai tos priežastys, kurios stumdavo ukrainiečius eiti pasipriešinimo keliu.

Būtent per Antrąjį pasaulinį karą dabartinė Vakarų Ukrainos teritorija tapo vieta, kurioje susidurdavo Ukrainos ir Lenkijos pogrindžių kariuomenės ir kovodavo dėl tų žemių teisės. Lenkijos pogrindžio kariuomenė Vakarų Ukrainą matė kaip savo neatsiejamą teritoriją ir laikė ją Lenkijos valstybingumo atkūrimo dalimi. Ukrainos pogrindžio kariuomenė galvojo, kad tose žemėse daugumą sudarė ukrainiečiai, todėl manė, kad tos žemės turėtų priklausyti būsimai Ukrainos valstybei. Buvo bandymas šį konfliktą išspręsti politiniu būdu, bet visos derybos baigėsi be rezultato, todėl ir buvo padarytas karinis sprendimas.

Aš manau, kad yra pagrindo kalbėti apie Ukrainos ir Lenkijos pogrindžio kariuomenių karą: iš vienos pusės buvo Ukrainos pogrindžio kariuomenė, iš kitos pusės – Lenkijos „Armija Krajova“. Abi kariuomenės darė tą nusikaltimą žmonijai – buvo žudomi civiliai gyventojai. Ir vienos, ir kitos pusės. Buvo remiamasi prielaida, kad tos tautos, kurios nebuvo toje žemėje, ir lems šios vietovės ateitį po karo – kam priklausys ta teritorija. Abi pusės bandė atsikratyti vienos ar kitos tautos šiose žemėse. Kartais tai buvo atviras karinis konfliktas. Deja, to karo nebuvo galima išvengti, nes nė viena pusių nenorėjo pasiduoti – nenorėjo atsisakyti savo politinių tikslų. Karas buvo beprasmiškas, nes karu labiausiai pasinaudojo trečioji pusė – Sovietų Sąjunga. Ji panaikino abiejų tautų valstybingumą. Dar apie filmą – aš manau, kad režisierius nebandė išsiaiškinti istorinės tiesos, jis pateikė labai vienpusišką istorinę poziciją.“ 

Įžvalgos, kurias čia pateikia Ukrainos istorikas, yra teisingos – tai vėliau prižino ir A. Nikžentaitis, ir G. Motyka. Iš tiesų konfliktas tarp lenkų ir ukrainiečių tose žemėse ir už jų buvo gilus ir įsišaknijęs. Tačiau tokia pozicija Voluinės požiūriu atrodo kiek groteskiška – ar senu konfliktu galima pateisinti sistemingą 100 tūkst. žmonių išžudymą pačiomis brutaliausiomis priemonėmis? Matyt, ne, todėl ir žiūrėjimas plačiau atrodo kaip temos vengimas ir išsisukinėjimas, kuris nėra moraliai pateisinamas.

Tačiau toks požiūris yra nuoseklus visai V. Viatrovychiaus veiklai. Ją jau kurį laiką stebi ir užsienio spauda. „Foreign Policy“ 2016-ųjų gegužę išspausdino Josho Coheno straipsnį apie tai, kaip V. Viatrovychiaus vadovaujamas atminties politikos institutas išplauna Ukrainos istoriją nuo nepageidaujamų Ukrainos tautą niekinančių faktų ir istorinių laikotarpių, taip stengdamasis įvesti vieningą istorijos sampratą ir jau minėtą vieną naratyvą. Ir staiga mes čia susiduriame su dviem labai skirtingais pasauliais. Kaip mąsto tas, kuriam atstovauja V. Vietrovychius? 

Atminties saugumas 

V. Viatrovychius, panašu, mano, kad Ukrainai, kaip valstybei, ir ukrainiečiams, kaip tautai, tokie filmai yra žalingi. Būtent dėl to jis ir kalba apie šio filmo naudingumą trečiam veikėjui – Rusijai. Nėra aišku, ar jis iš tiesų mato filme šabloniškumą, ar taip kalba tik dėl to, kad tai, jo nuomone, yra teisinga pozicija tokiame politiniame laikotarpyje. Tai nurodo į platesnius vandenis – diskusijas apie atminties saugumą apskritai.

Dabartinė situacija, susijusi su Rusijos agresija, daugybę metų besitęsiančiu informaciniu (dabar jau ir fiziniu) karu Ukrainoje, verčia mąstyti apie atminties ir istorijos saugumą. Kitaip tariant, tokia situacija ir priešo veiksmai neišvengiamai veda prie kitokios saugumo sampratos. Saugumo ribos išsiplečia už tradicinio, t. y. fizinio, išlikimo sampratos ir sukuria neišvengiamą ryšį tarp valstybės tapatybės ir saugumo.

Taip pat dar labiau pabrėžiama valstybinės, nacionalinės ar tautinės atminties svarba, valstybės prievolė pačiai kurti savo naratyvą. Tokia situacija taip pat primena mums apie tam tikrą šmitiškai suprastą išimtinę padėtį ir suverenios valstybės viršenybę apskritai: visas politinis gyvenimas turi suktis aplink valstybės suvereniteto saugumą.

Todėl, žinoma, taip mąstant gali kilti išvadų apie tai, kad valstybė turėtų turėti aiškų ir nustatytą viešąjį istorijos naratyvą, t. y. atmintį, kuri saugo valstybės suverenumą. Mūsų liberaliai mąstysenai tokia valstybės pozicija atrodo kaip autoritariška ir nedemokratiška, nes mūsų mąstymas giliai įsišaknijęs laisvo kalbėjimo ir laisvos visuomenės prielaidose. Galimybė valstybei nustatyti, kaip mūsų istorija turi būti atsiminta, reiškia patį aukščiausią saugumo laipsnį dėl to, kad ji ontologizuoja, t. y. sustingdo, vieną istorijos naratyvą ir paverčia jį nesikeičiančia valstybės tapatybės dalimi.

Tai gali būti suprasta ir kaip pagalba valstybei, tautai įtvirtinti savo suverenumą ir tapatybę. Lygiai taip pat, rašo estų istorijos politikos tyrinėtoja Marija Malksoo, tai leidžia įtvirtinti valdančiosios klasės galią, skatinančią įvairias atsiminimo praktikas. Atminties praktikos vienaip ar kitaip formuoja politinę bendruomenę. Siekiai teisinėmis priemonės užkirsti kelią tam tikriems naratyvams neigia ir politinę valstybės prigimtį, potencialiai išmina kelią tam tikroms politinėms ar socialinėms veikloms būti apibrėžtoms kaip pavojingoms valstybės tapatybei apskritai.

M. Malksoo mąsto liberalios valstybės kategorijomis, o V. Viatrovychius, tikėtina – karą išgyvenančios valstybės kategorijomis. Jis – atminties karys, besistengiantis įtvirtinti tiesą, kuri, jo nuomone, yra viena ir vienintelė. Nėra aišku, ar jis tai daro instrumentiškai, siekdamas politinės galios, ar iš tiesų, žinodamas visus faktus ir juos pripažindamas, norėdamas valstybės stabilumo.

Kad ir kaip būtų baugu tai pasakyti, bet tokia Ukrainos pozicija yra iš dalies suprantama praktiniu ir politiniu požiūriu. Šalis, būdama karinėje padėtyje, nuolatos bando įtvirtinti savo valstybingumą. Tam konstruojami tam tikri heroizmo ir šlovingos praeities mitai yra naudingi, nes vienija žmones ir atlieka propagandinę – matyt, dėl gerų tikslų – funkciją. Dabartinė Ukraina nėra tik atvirame kare su Rusijos Federacija – ji viduje kovoja ir atminties karus.

Jeigu Ukraina būtų valstybė, kuri save suvoktų ir veiktų kaip demokratinė, atminties karai nebūtų tokie pavojingi, jie galėtų funkcionuoti taip, kaip norėtų liberali visuomenė ar žmonės, kalbantys ir tarpstantys liberalios visuomenės sąlygomis. Ukrainai svarbu, matyt, ne tai, ką tas filmas nori pasakyti iš tiesų, bet tai, kaip jį galima panaudoti ir kokiems tikslams jis gali būti panaudotas: kaip jį supras lenkai ir kitos šalys, ypač Vakarų Europa, kuri jau daug metų sprendžia, ar Ukraina yra Europos dalis.

Svarbu ne tai, ką šis filmas rodo, o tai, ką žmonės jame mato, o tai – du skirtingi dalykai. Ukrainiečių visuomenė gana ilgą laiką gyveno tamsoje šių įvykių požiūriu. Apie Voluinės tragediją buvo mažai žinoma, o kovotojai už Ukrainos nepriklausomybę per Antrąjį pasaulinį karą buvo suvokiami ir pozicionuojami kaip herojai. Neseniai įvykusi Maidano revoliucija taip pat suaktyvino ukrainiečių savęs kaip tautos suvokimą, todėl šiems keliems veiksniams susidėjus reakcija į filmą, rodantį sunkiai suvokiamą tragediją, yra suprantama.

Ukrainiečių kolektyvinėje atmintyje tokie įvykiai visiškai neturi atgarsių, šiems žmonėms jie – visiškai svetimi, o juos pripažinti, ypač dėl jų žiaurumo, yra labai sunku. Visiškai nesvarbu, kad filme nėra stereotipinių veikėjų – lenkai gelbėja žydus, ukrainiečiai – lenkus, lenkaitė įsimyli ukrainietį, ukrainiečiai žudo lenkus, lenkai – ukrainiečius ir mišrias jų šeimas, o vyksmas tėra visiškai destruktyvios nacionalizmo idėjos padarinių pasauliui išraiška, tačiau tikėtis iš žmonių jo nesuprasti vienpusiškai labai sunku, nes mąstymo prielaidos liepia jiems mąstyti vienpusiškai – tik matant tai, kas juos skaudina ir atrodo nesuvokiama.

Galiausiai šis filmas ir visos atminties politikos problemos, susijusios su Ukraina, verčia galvoti ir apie politinę tikrovę apskritai. Hannah Arendt yra pastebėjusi, kad politinė tikrovė yra nenuspėjama, o subjektas joje nuolat kuria vis naujus dalykus. Politika mus vis užklumpa netikėtai, tarsi nepasiruošusius.

Ukrainos atveju mes pirmą kartą patiriame informacinį karą, su kuriuo dorotis sunku, nes mūsų sąmonei jis nėra įprastas. Kaip suvokti prieš mus esančią realybę? Kokiomis moralinėmis ir politinėmis sąvokomis turėtume operuoti? Ukraina dabar susiduria su situacija, kuri yra sunkiai suvokiama ir sunkiai pamatuojama jau mūsų sąmonėje esančiomis schemomis, problemų sprendimo keliais ir būdais, todėl juos rasti – sunkus darbas. 

Vietoj išvadų ir trečias žvilgsnis 

Paskutinis diskusijoje gimęs aspektas, kurį minėjo R. Valatka, buvo „dviejų totalitarizmų susidūrimo tezė“. Kitaip tariant, visos šios žudynės, nesantaika ir karai – dviejų totalitarizmų kaktomušos rezultatas, o mes, šioje juodžemėje gyvenantys kūnai, esame aukos. Turbūt taip, reikėtų šiam teiginiui pritarti, tačiau jis turi ir implikacijų – tam tikrą atsakomybės nusimetimą nuo savęs, t. y. kyla pavojus, kad pasakysime, jog apskritai nedalyvavome ir mus tik privertė. Tai pavojinga, nes tuomet mūsų randai nuolat pajudinti vėl versis ir kraujuos.

Tokius nusikaltimus kaip Voluinės skerdynės reikia pripažinti, su jais reikia susitaikyti, reikia tirti ir įamžinti, suvokti žmonių, kurie juose dalyvavo, mąstymą tam, kad tokių sąmonės būsenų niekada daugiau nebeatsirastų. Tačiau kaip priversti valstybę, kovojančią dėl savo išlikimo, tai padaryti, kai pripažinimas galbūt yra pavojingas? Matyt, tai – politinės vaizduotės klausimas.