Šeštadienį, balandžio 1 dieną, asirai visame pasaulyje sutiko Naujuosius – 6767-uosius metus, pagal atskaitos tašką, skaičiuojantį metus nuo Šumero ir Akado civilizacijų laikų. Ši šventė akadų kalba vadinama Akitu ir turi reikšmę „metų pradžia“, o šiandienėje asirų kalboje dažniausiai vadinama Kha b‘Nisan, kas reiškia tiesiog „balandžio 1-oji“. Jos ištakos siekia senąsias Mesopotamijos civilizacijas ir šiandien ji romantiškai vadinama viena seniausių religinių švenčių pasaulyje, nors asirai, kurie šiandien save tapatina, didžiuojasi ja ir laiko savo identiteto dalimi, yra krikščionys.

Kaip ir kasmet, vienas didžiausių ir spalvingiausių minėjimų vyko šiaurės Irako Dahoko mieste, esančiame šalia sienos su Turkija, priklausančiame Irako Kurdistano autonomijai, kontroliuojamai Erbilio. Švenčiama buvo taip, kaip įprasta Artimuosiuose Rytuose: daug spalvų ir minios žmonių. Žmonės šiame regione mėgsta būti kartu ir įvairiomis progomis dažnai išeina į gatves. Tokiu būdu jaučiama jėga, striprybė, stiprūs bendruomenės ryšiai ir tarpusavio palaikymas. Artimuosiuose Rytuose žmonės išeina į gatves ir dėl to, kad nori būti viso ko dalimi, kad ir kas vyktų, nes viskas, kas vyksta viešai, suvokiama ir kaip asmeninis reikalas. Todėl regiono miestuose retai būna tuščia ne tik ypatingų įvykių ir situacijų metu, bet ir per kiekvieną šventę, o ėjimas į viešumą ir bendravimas bei dalinimasis yra neatsiejama regiono tradicija ir stiprus identiteto bruožas. Todėl gausiai gyvenamame Dahoke apsirengę tautiniais drabužiais tūkstančiai asirų išėjo į gatves, o šioje minioje dominavo tradicinės šios tautos spalvos: mėlyna, raudona, žalia, geltona, rožinė. Tuo tarpu atokiuose rajonuose ir kaimuose dar gyva tradicija merginoms rinkti gėles ir puošti namų stogus taip pasveikinant atėjusį pavasarį, nors Irako Kurdistano kalnuose dar daug sniego.

Paklausti apie šventę, jos dalyviai džiaugėsi ir didžiavosi savo kultūriniais ryšiais su praeitimi. Ninevės aukštumų, kuriose daugiausia susitelkę gyvena asirai, asirų, chaldėjų ir aramėjų apsaugos dalinių atstovai teigė, kad jų tikslas yra saugoti tai, kas buvo sukurta prieš 6767 metų, ir toks dalinimasis ir didžiavimasis praeitimi yra tai, kas kuria jų tapatybę ir iš kur kyla jų šaknys. Šia švente pasidžiaugė ir Jungtinių Tautų atstovas Irakui Janas Kubošas, teigęs, kad „ši šventė yra dar vienas įrodymas, kokį turtingą, didį paveldą ir kultūrinę vertę turi Irakas, šiandieną apimantis buvusias derlingas Mesopotamijos žemes, nuo senų laikų dirbamas asirų“. Taip pat jis išreiškė norą, kad „Islamo valstybė“ būtų greitai įveikta, tada ir Irako nekamuos nestabilumas, o jo gyventojų – nuolatinis neužtikrintumas ateitimi.

Šventė žymi pavasarinį gamtos atgimimą, kuris sugrąžina gyvybę į žemę ir pradeda naują metų ciklą. Jis diktuoja sąlygas gyvybei, kadangi „nuo aukštesnių jėgų malonės priklauso tai, kaip bus pragyventi ateinantys metai, kaip bus pasiruošta dar vienai žiemai“. Būtent tokiu pagrindu susiformavo ši šventė senosios Babilonijos miestuose, kur buvo bandoma pažaboti gamtą, tačiau vis tiek buvo priklausoma nuo jos ir gyvenama pagal ją, o šis šventės modelis išliko švenčiamas iki mūsų dienų. Istoriškai Naujieji metai buvo skirti švęsti dievo Marduko atgimimą ir jo pergalę prieš chaosą, atstovaujamą kūrimo deivės Tiamat, kurią Mardukas įveikė perkirsdamas pusiau, o po to buvo sukurtas pasaulis. Pavasario lygiadienis buvo tik simboliškas astronominis atskaitos taškas laiko skaičiavimui, po kurio diena ilgesnė už naktį ir šviesos daugiau nei tamsos. Kadangi kadaise Babilonija buvo stipriausia regiono valstybė, būtent ši tradicija išliko, nors, pavyzdžiui, Uruke šventė buvo paskirta Anu, o Akade, Asirijoje buvo švenčiama Ištarės garbei.

Vienas pagrindinių šventės elementų buvo „Naujųjų metų šventyklos“ arba „Akitu namų“, buvusių už miesto sienų, lankymas. Šis lankymas buvo lydimas procesijos, kurios metu Marduko statula, išnešta iš šventyklos, būdavo gabenama į „Akitu namus“, o į Babiloną suveždavo ir kitų dievų stabus. Šis gabenimas vykdavo plukdant laivus irigaciniais kanalais, kurie buvo neatsiejama Tarpupio civilizacijų dalis, leidusi joms iškilti. Šioje šventėje dalyvaudavo visi: nuo valdančiųjų iki paprastų amatininkų ir žemdirbių, kuriems šis šventės periodas, trukdavęs 12 dienų, buvo galimybė džiaugtis, pailsėti ir pasiruošti darbams. Marduko šventykloje visuomet būdavo persakoma Sukūrimo poema apie Marduko ir Tiamat kovą. Įvairiuose Mesopotamijos miestuose Akitu buvo švenčiama taip pat, tačiau, kadangi nebuvo vieningos dievų ir tikėjimų sistemos, kiekvienas miestas turėjo savo stabus ir garbinimo objektus, nors švenčiami buvo Naujieji metai visų bendrai.

Tačiau senosios civilizacijos žlugo dar prieš krikščionybės iškilimą. Nors kariaujančios ir laiminčios imperijos primesdavo nukariautiesiems savas tradicijas, Naujųjų metų šventimas buvo bendra, visus jungianti tradicija, minima tuo pačiu metu visame regione, todėl įvairiomis formomis ji išlikdavo. 1–3 amžiuje asirai galutinai tapo krikščionimis ir, nors šiandien jie yra susiskaldę į kelias atšakas, šiame regione įsivyravo būtent ši religija, todėl senųjų Babilonijos dievų kultas išnyko, bet tradicija išeiti į gatves ir švęsti „su visais“ išliko bei vėliau tapo gimusio asirų nacionalizmo viena iš raiškos formų.

Pati šventė nėra unikali ir sutampa su regione švenčiamais naujaisiais metais, kurių laikas yra pavasario lygiadienis. Žinomiausis toks Naujųjų metų sutikimas yra Novrūzas. Ši šventė, iš persų kalbos išvertus reiškianti „naują dieną“, yra švenčiama kovo 20 arba 21 dieną. Šis nesutapimas su Kha b‘Nisan atsirado pereinant nuo Julijaus prie Grigaliaus kalendoriaus. Julijaus kalendoriaus laikais pavasario lygiadienis pasislinko iš kovo 21 į balandžio 1-ąją. Įvykdžius reformą, pavasario lygiadienis buvo grąžintas į savo senąją poziciją, tačiau, kadangi šventė Kha b‘Nisan buvo susieta nebe su astronominiu įvykiu, o su data, tapusia kalendoriniu atskaitos tašku, Kha b‘Nisan išliko švenčiama pagal Julijaus kalendorių. Senovės Asirijos ir Babilonijos laikais praktikuojamose tradicijose pavasario šventė buvo ir nisano mėnesio pradžia, o šis žodis ir šiandieną Artimųjų Rytų kalbose įvardija balandžio mėnesį.

Vis dėlto iš iranėnų ir zoroastrizmo tradicijos kylantis Novrūzas ir jo minėjimo specifika yra trimis tūkstančiais metų jaunesnė, negu pirmasis užfiksuotas Kha b‘Nisan šventimas. Manoma, kad vėliau už Mesopotamijos civilizacijas klestėję persai, daug pasiekę astronomijoje, pavasario lygiadienio šventimą perėmė iš Babilonijos, kuri, savo ruožtu, šventę perėmė iš Šumero ir Akado civilizacijų. Ir jeigu Novrūze itin didelė reikšmė tenka ugniai, asirai išlaikė pagrindinę senovinę savavybę – išėjimą į gatves ir eiseną.

Vis dėlto šiandienis šventės romantizavimas įvyko praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, kai iš naujo buvo susižavėta senosiomis Artimųjų Rytų civilizacijomis bei jų apraiškomis ir atspindžiais dabartiniame pasaulyje. Tarp vietinių krikščionių švenčiamų švenčių buvo atrasta daugybė senuosiuose epuose aprašytų elementų, kurie nebūdingi senajai persų religijai – zoroastrizmui ir mitraizmui bei kurių bruožus galima atsekti šiandienėse islamiškų tautų tradicijose. Buvo sukurtas asirų kalendorius, kurio atskaitos tašku ir tapo 4750 m. pr. Kr. – data, kai buvo pastatyta pirmojo Ašuro šventykla. Kalendorius yra cikliškas, todėl neįmanomas be Naujųjų metų, kuriais tapo Akitu ir manoma, kad būtent nuo šventyklos pastatymo metų ši šventė ir buvo švenčiama žinomu pavidalu.

Asirų Naujųjų metų šventimas ne visuomet buvo toks paprastas, koks yra dabar, nepaisant regiono nestabilumo. Akitu, kuri artima ir Sirijos asirams, nėra pripažįstama kaip oficiali šventė Sirijoje, tačiau ji yra masiškai pažymima kitais būdais. Pavyzdžiui, 2002 m. šventės metu buvo atliktos 16 masinių vestuvių, kuriose dalyvavo 25 000 dalyvių. Turkijoje, kurioje gyvena nedidelė asirų populiacija, po respublikos įkūrimo 1923 m. Kha b‘Nisan taip pat buvo uždrausta švęsti viešai, tačiau 2005 m. atliekant reikalingas narystei ES reformas draudimas buvo panaikintas ir pirmajame šventime dalyvavo per 5000 žmonių. O didžiausias pastarųjų laikų šventimas įvyko Irake 2008 m. Dahoko mieste, kur Asirų demokratinio judėjimo suorganizuotoje šventėje dalyvavo per 50 000 asirų.

Tokie skaičiai yra reikšmingi įvertinant faktą, kad Irake nuolat mažėja krikščionių, ypač po 2003 m. įvykusio Sadamo Huseino nuvertimo, o šiandien regiono kovų tarp grupuočių kontekste apskritai manoma, kad asirų yra likę 200 000–300 000, kas sudaro apie vieną procentą visų Irako gyventojų. Daugiausia jų gyveno šiauriniuose regionuose, valdomuose Irako Kurdistano autonomijos – teritorijose, besiribojančiose su Turkija ir šiaurės vakaruose esančioje Ninevevės provincijoje. Religine prasme didžiąją dalį (85 %) sudaro chaldėjai, taip pat asirai arba nestoriečiai, asirai jakobitai, vadinami ortodoksais, ir Asirų Rytų ortodoksai, priklausantys Antiochijos patriarchatui.

Naujųjų metų sutikimas pasaulyje yra įvairus ir datų bei tradicijų įvairiose kultūrose yra daug, tačiau Artimuosiuose Rytuose jie turi kitokią prasmę. Per tūkstančius metų išsaugotos tradicijos, kylančios iš civilizacijų aušros, derinamos su šiuolaikinėmis tendencijomis primena, koks ilgas kelias buvo nueitas nuo žinomų ir užfiksuotų rašytiniais šaltiniais laikų pradžios. Todėl asirų kultūrinius simbolius ir tradicijas stipriai romantizavo vakariečiai ir orientalistai. Ir nors šiandien didžioji dalis senųjų Artimųjų Rytų – Mesopotamijos civilizacijų – archeologinio palikimo yra nestabiliose teritorijose, kurias kontroliuoja įvairios grupuotės, todėl jų išsaugojimas tampa iššūkiu, kuris kartais pralaimimas, pavyzdžiui, 2015 m. sausį „Islamo valstybei“ sunaikinus didelę dalį senosios Ninevės sienos, asirai, siejantys save su šiuo kultūriniu paveldu, savo šventes švenčia visame pasaulyje ir tikisi, kad tai galės daryti ir toliau laisvai ten, kur jų namai ir kur prasidėjo civilizacijos.