Rumunų kino kūrėjas Andrei Tănăsescu.

Andrei TĂNĂSESCU – rumunas kino kūrėjas, daugelį metų gyvenantis Kanadoje. Šiuo metu jis dirba Tarptautinio Toronto kino festivalio (TIFF) vienu iš programos sudarytojų. Toronte jis taip pat įkūrė rumuniško kino festivalį. Ir bakalauro, ir magistro studijas baigė kino teorijos srityje. Magistro darbą rašė jungdamas prancūzų filosofo Gilles’io Deleuze’o mintis ir Rumunijos kiną. Į tarptautinį Vilniaus kino festivalį „Kino pavasaris“ A. Tănăsescu atvyko kaip konkursinės programos „Baltijos žvilgsnis“ komisijos narys. Su juo kalbėjomės apie rumunišką kiną, meno galią, kino festivalio programos sudarytojo darbą ir dabartinę Rumunijos visuomenę. 

Žvelgiate į kiną ir kaip kūrėjas, ir kaip kino festivalių programos sudarytojas, ir kaip paprastas žiūrovas, galbūt ir kaip kritikas. Kokie skirtumai tarp šių perspektyvų žiūrint filmus ir juos vertinant?

Festivalio programos sudarytojo darbas – labai savitas ir konkretus. Manau, kiekvienas turi tam tikrą asmeninį polinkį į filmus, todėl viskas prasideda nuo asmeninės pozicijos ir perspektyvos. Dirbant filmų programos sudarytoju visų pirma reikia pažinti savo auditoriją, t. y. žiūrovus, kurie ateina į festivalį. Reikia suprasti, ko jie iš festivalio tikisi, kaip filmai, kuriuos atrinksi, paveiks tuos žiūrovus, taip pat reikia suvokti, kaip kiekvienas filmas veikia toje programoje, kuriai jį priskiri, taip pat – kaip jis veikia visame festivalyje.

Kadangi dabar kuriu savo pirmą dokumentinį filmą, aiškiai pasakyti negaliu, kaip žiūriu į kiną, kai žvelgiu kūrėjo akimis. Bet galiu pasakyti, kad viską, ko išmokau žiūrėdamas filmus, stengiuosi pritaikyti ir kūryboje.

Galbūt galėtumėte šiek tiek patikslinti, pasakyti konkrečiau?

Toronto festivalyje mano darbas susijęs su vaidybiniu kinu, o pats kuriu dokumentiką. Kai žiūriu filmus, po to galvoju, ko iš jų galiu išmokti, kai žiūriu į struktūrą, klausiu, kaip filmas suformuotas – ar žvelgiama iš veikėjo perspektyvos, ar svarbiau įvykių tėkmė, kaip plėtojama istorija, kaip dirba kamera. Viskas nuo temos iki praktinių aspektų, t. y. kaip filmas sukurtas.

Ir paskutinė šio klausimo dalis: ar žiūrite filmus kaip paprastas žiūrovas? Neturėdamas tikslo įterpti jį į kokią nors programą ir neieškodamas to, ką galėtumėte vėliau panaudoti kūryboje?

Kaip žiūrovas mėgstu visokio tipo filmus – kvailus ir prastus, tokius, kuriuos smagu žiūrėti. Studijavau kiną universitete, mano bakalauro studijų specialybė – kino teorija, magistro – irgi. Šios studijos mane išdresiravo filmus perskaityti tam tikru būdu. Ir tai, žinoma, daro įtaką tam, kaip aš žiūriu filmus netgi būdamas paprastas žiūrovas.

Per pirmas 15 minučių galiu pasakyti, ar filmas vertas dėmesio. Per tą trumpą laiką juosta turi įtraukti, leisti į ją įsiskverbti, pagauti savo istorija ar kuo nors kita.

Minėjote asmenį polinkį į tam tikrus filmus, kuris, žinoma, veikia ir filmų programos sudarytojo sprendimus. O kokius kriterijus apskritai naudojate, kai tenka įvairiuose festivaliuose spręsti, ar filmas geras? Ar suteikti jam apdovanojimą? Kas jus sužavi?

Jeigu pasižiūrėtume plačiau – kaip programos sudarytojas žiūriu daug filmų, nes reikia nuspręsti, kuris pateks į festivalio programą. Artėjant festivaliui per savaitę pasižiūriu daugiau nei 15 filmų. Ir per pirmas 15 minučių galiu pasakyti, ar filmas vertas dėmesio. Per tą trumpą laiką juosta turi įtraukti, leisti į ją įsiskverbti, pagauti savo istorija ar kuo nors kita. Toronto festivalyje visuomet laukiami filmai, kurių autoriai yra pasitikintys savimi, žinantys, ką daro, suprantantys, kodėl ir kaip naudoja kino mediją. Geriausi filmai yra tie, kurie skleidžia kino, kaip meno formos, jėgą. Sunku tai nusakyti.

Labai svarbi idėja, kuri slepiasi už filmo arba į kurią tas filmas nurodo, taip pat veikėjų konstravimo modelis: ar jie tiesiog žiopčioja scenarijų, ar yra gilios figūros, kurios kiekvieną sceną išplečia, papildo, suteikia jai svarbos. Žinoma, svarbu, ar jie tave įtraukia. Įtraukimas nebūtinai reiškia empatiją, tai gali reikšti tiesiog herojų supratimą, atpažinimą. Dažnai klausiu, ar režisierius kuria pasaulį, kuris išreiškia idėją už filmo.

Žiūriu daug debiutuojančių režisierių filmų, žinoma, jie turi savo silpnųjų pusių. Dažnai aktorių vaidyba būna prastoka, nes režisieriai neturi pinigų samdyti garsius aktorius, todėl renkasi neprofesionalius arba pradedančiuosius. Kartais montažas atrodo iššokantis iš ritmo, bet pasižiūri tokį filmą ir supranti, kad šis režisierius norėjo pasakyti kai ką svarbaus – galbūt jam ir nelabai pasisekė techniniai dalykai, bet iš jo filmo sklinda kažkas labai stipraus, iš to, kaip sudėliota kiekviena scena. Ir man tai vienas didžiausią malonumą teikiančių dalykų žiūrint kiną – matyti kino kūrėjo viziją, norą parodyti, pasakyti.

Rumunija jau įtvirtino tai, kas yra naujasis stilius: hiperrealizmas, socialiai orientuoti pasakojimai. Kai kurie filmai turi moralinį prieskonį, bet ta moralė nebūtinai yra pačių režisierių diegiama, veikiau ji ateina iš žiūrovų stebėjimo akto.

Paminėjote kino galią, kurią sunku apibūdinti. Ar manote, kad kine, ar mene apskritai, kas nors nuolatos lieka neišsakoma, neapibūdinama, tam tikru požiūriu negali būti racionalizuojama?

Pabandysiu perfrazuoti savo kolegą, su kuriuo dirbu sudarydamas Toronto kino festivalio programas. Jam atrodo, kad kinas turi pakeisti gyvenimą. Suprantu, kad skamba labai romantiškai, bet jis renkasi filmus taip: jeigu po seanso įsijungus kino salėje šviesoms išeini iš jos ir jauti, kad kažkas tavo viduje pasikeitė – tuomet tai geras filmas. Tai gali būti tik mažas jausmas, tarsi filmas ištraukė tave iš tavęs paties ar iš realybės, bet tą jausmą prisiminsi ilgam.

Patys nuostabiausi filmai yra tie, kurie turi transcendentinę plotmę – tu pajudi daug toliau ir aukščiau nei pati pasakojama istorija, dialogai, struktūra, judesiai, tu taip įsitrauki į vyksmą, kad jis nuneša tave aukščiau, prie didesnės ir didingesnės idėjos. Man pačiam pamatyti tokį filmą – pati geriausia darbo dalis. Netgi ir tuomet, jeigu jis nebūna puikiai techniškai išdirbtas.

Galbūt galėtume pakalbėti apie rumunų kiną, su kuriuo daug dirbate. Esate rumunas, daug metų gyvenate Kanadoje, įkūrėte rumunų kino festivalį Toronte. Kokia yra dabartinė rumunų kino būklė?

Šiuo metu atsiranda jaunų rumunų kino kūrėjų, kurie žengia jau išmintais milžinų keliais. Jie tęsia ir plėtoja tai, ką yra sukūrusi vadinamoji rumunų Naujoji banga. Rumunų kinas dešimtajame dešimtmetyje buvo pernelyg išpūstas ir pompastiškas, metaforiškas, labai teatrališkas, isteriškas, rėžiantis akį, puošnus. Bet tuomet atėjo didysis trejetas – Corneliu Porumboiu, Cristi Puiu, Cristianas Mungiu. Šie kino kūrėjai augo toje dešimtojo dešimtmečio kino terpėje, bet jie niekaip nesusitapatino su tuo kinu, kurį kūrė to meto režisieriai: ypač su tuo, kaip jie vaizdavo supantį pasaulį, netgi su pačiu pasauliu apskritai.

Jaunieji kūrėjai taip pat naudoja muziką, o tai anksčiau rumuniškame kine buvo nesuvokiama. Naujoji karta rizikuoja: žaismingiau, stilingiau, o tai įdomu auditorijai. Ir tai gerai.

Šie kūrėjai susidūrė su naujais kino kalbos būdais, ateinančiais iš Vakarų, Rytų. Jie nusprendė pasitelkti minimalistinį požiūrio į pasaulį ir jo vaizdavimo kine būdą. Man regis, jie bando paaiškinti gyvenimą per laiko kategoriją – kaip individas egzistuoja kasdienoje ir laiko tėkmėje. Šiuolaikiniai Rumunijos kino kūrėjai yra labai įdomūs. Rumunija jau įtvirtino tai, kas yra naujasis stilius: hiperrealizmas, socialiai orientuoti pasakojimai. Kai kurie filmai turi moralinį prieskonį, bet ta moralė nebūtinai yra pačių režisierių diegiama, veikiau ji ateina iš žiūrovų stebėjimo akto. Žiūrėdamas filmą pats darai išvadą apie tai, ką matai. Kinas, kurį sukūrė didysis trejetas, yra labai stoiškas ir kartu gražus, įtraukiantis, skatinantis mąstyti, koceptualus.

Jaunieji kino kūrėjai plečia šias kryptis, pavyzdžiui, režisierius Bogdanas Mirică. Jo filmas „Šunys“, rodytas ir Kanų kino festivalyje – puikiai suręstas vesternas. Ir tai pirmas šio režisieriaus filmas. Taip pat turime tokių, kurie bando kurti Quentino Tarantino stiliumi. Atsiranda žanrinis kinas. Turime ir minimalistinį rumunišką kiną, ir tokį, kuriuo daugiau dėmesio kreipiama į žanrus, kuriuo bandoma susitelkti į vizualiąją pusę. Jaunieji kūrėjai taip pat naudoja muziką, o tai anksčiau rumuniškame kine buvo nesuvokiama. Naujoji karta rizikuoja: žaismingiau, stilingiau, o tai įdomu auditorijai. Ir tai gerai.

Taip pat yra tokių kino kūrėjų kaip Adina Pintilie. Ji visuomet dirbo šalia Naujosios bangos ribų. Ši režisierė kuria unikalų kiną, gerokai labiau eksperimentinį nei tą, kurio autoriai – mano jau minėti režisieriai. A. Pintilie žvilgsnis į žmoniją – visiškai kitoks. Ji tik dabar kuria savo pirmąjį ilgametražį vaidybinį filmą, ir jo laukia visas kino pasaulis. Adina tiria ir stebi intymumą: psichologinį, fizinį, seksualinį, nori suprasti žmogaus trapumą. Šios temos labai giliai įsišaknijusios žmogaus individualioje egzistencijoje.

Didysis trejetas nebuvo patrauklus rumuniškai auditorijai. Kanuose jiems plodavo, o gimtojoje šalyje niekas jų filmų nenorėdavo žiūrėti. Pasirinkdami temas savo filmams, kūrėjai tolo nuo žiūrovų. Galbūt ir žiūrovai patys traukėsi dėl tokių temų ir vaizdavimo būdų. Jaunieji kūrėjai – patrauklesni patiems rumunams, ir nežinau, ar tai sąmoningai apgalvotas sprendimas, ar atsitiktinė įvykių konsteliacija.

Rumunai nenorėjo ir vis dar nenori matyti savo gyvenimo kino ekrane, juos labiau traukia pabėgimas iš tokio gyvenimo.

Kodėl žiūrovai Rumunijoje atmetė didžiojo trejeto filmus?

Pagrindinė kritika, kurią galima išgirsti, yra tokia: „Matau tai kiekvieną dieną aplink save, kodėl turiu tai matyti kino ekrane?“ Žmonėms tiesiog pabosta žiūrėti filmus, kurie vaizduoja skurdą, vargus ar kančias. Vargais ir kančiomis aš vadinu tamsų, sarkastišką filmo „Pono Lazaresku mirties“ humorą, kuris apima kur kas platesnes temas, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos sistemą ir tai, kaip ji funkcionuoja. Taip pat vargu vadinu C. Mungiu filmo „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ temą: žmogaus santykį su jį slegiančiu, spaudžiančiu kontekstu. Rumunai nenorėjo ir vis dar nenori matyti savo gyvenimo kino ekrane, juos labiau traukia pabėgimas iš tokio gyvenimo.

Jeigu tęstume šią mintį, kaip manote, kodėl Vakarų žiūrovai domisi rumunų kinu? Arba apskritai Rumunijos tikrove?

Pirmiausia turbūt iš smalsumo – jiems smalsu, kokia ta egzotiškoji Rumunija. Visuomet galima pradėti taikyti psichoterapiją bandant suvokti šitą klausimą: galbūt Vakarų mintis, norinti dominuoti, tarsi užima globėjišką poziciją mažų ir menkų civilizacijų požiūriu, mėgsta stebėti jas, suprasti.

Iš tiesų manau, kad Vakarų žiūrovams rumuniškas kinas patrauklus dėl visiškai naujo ir gaivaus kino kūrimo būdo ir dėl to, kaip netikėtai toks kinas atsirado Rumunijoje. To kino šaknys – tam tikruose komunistinio periodo režisierių darbuose. Bet apskritai buvo labai mažai kūrėjų, kurie iš tiesų darė įtaką tam naujam kino pliūpsniui. Įvyko sprogimas, ir ne dėl vieno kūrėjo ar vieno filmo – tai buvo daug filmų kūrėjų, išskirtinai matančių pasaulį ir išskirtinai jį vaizduojančių. Pavyzdžiui, C. Puiu debiutas nėra kuo nors ypatingas, bet po ketverių metų jis sukuria „Pono Lazaresku mirtį“, ir tai – tik antras jo filmas. Kokios galios ši juosta! Aišku, jis jau buvo subrendęs žmogus, subrendęs režisierius.

Tarptautinė auditorija tiesiog susidomėjo šia grupe tikrų kino kūrėjų, vadinamųjų „auteurs“, pasirodžiusių tarsi iš nieko. Toks pliūpsnis visuomet įdomus – nesvarbu, į kurią šalį žiūrėtume: kartais taip būna, kad ypač aukštos kokybės, išskirtinės koncepcijos kinas atsiranda netikėtinai, todėl visiems įdomu jį pamatyti, suprasti, analizuoti. Pavyzdžiui, dabar Bulgarijoje irgi galime matyti įdomių dalykų: joje tiek daug netikėtų moterų režisierių. Turbūt dabar kalbėdamas apie Bulgarijos kiną išvardyčiau daug daugiau moterų nei vyrų. O tai jau savaime įdomu.

Režisieriams pabodo metaforos ir alegorijos, jie norėjo grynos kaip šviežia žalia mėsa realybės.

Minėjote, kad tai buvo pliūpsnis iš niekur. Kaip tai paaiškintumėte?

Nesakau, kad tai buvo kaip koks didysis sprogimas, tačiau tai buvo lūžis tarp tuomet buvusio kino Rumunijoje ir atsirandančio naujo. Kodėl ir kaip? Atsirado kino kūrėjų, atviresnių tam, kas vyksta už šalies ribų: ne tik kine, bet ir kultūroje, mene apskritai. Atsirado režisierių, analizuojančių ir tyrinėjančių klasikus: Bressoną, Goddard’ą ir kitus, bet kartu jie bandė suvokti tuometinį kino pasaulį. Žinoma, reikėjo ir sąmoningo sprendimo nekurti tokio kino, kurį kūrė jų pirmtakai. Režisieriams pabodo metaforos ir alegorijos, jie norėjo grynos kaip šviežia žalia mėsa realybės.

Rumunų režisieriai bandė suprasti, ką reiškia tas trūkis tarp socialistinės sistemos ir kapitalizmo, kaip viskas keičiasi ir kaip sudėtinga taip gyventi. Tuomet žmonės turėjo pasiduoti naujoms ekonominėms jėgoms, visiškai pakeisti savo pasaulėžiūrą, išmokti gyventi visiškai kitaip, negu buvo įpratę.

Rumunija vis dar gyvena potrauminiame laikotarpyje. Ir būtent dėl to Naujoji banga buvo fantastiškas dalykas. Laikas žmogaus gyvenime yra ypatingas dalykas. Laikas valdo žmogaus kūną. Naujosios bangos kūrėjai privertė laiką judėti lėčiau, nei kad gyvenime jį patiriame. Sulėtinę laiko tėkmę galime matyti mažiausias gyvenimo detales dar aiškiau, taip pat tai, kaip jos veikia žmogaus kūną ir jo gyvenimą. Sulėtinęs šį laiką žmogus gali atsipalaiduoti nuo to, ką kiekvieną dieną patiria, kaip jis tame laike tarpsta – atsikeldamas, prausdamasis, dirbdamas, grįždamas namo, miegodamas. Tokiame laike mes daugelio dalykų nepastebime – nepastebime, kaip mus veikia aplinka, o jį sulėtinę galime įsižiūrėti ir aiškiau suprasti socialinio kūno veikimą – suprasti tikrovę.

Ar manote, kad menas galiausiai gali išgydyti visuomenę, išvesti ją iš to potrauminio laiko?

Manau, kad taip. Menas yra skirtas sielai. Nemanau, kad tai iškart įvykstantis pokytis – veikiau jis nuolat kaupiasi, ir galiausiai tai įvyksta, žaizdos užsiveria.