Gavėnios laikas – lyg audinys, kuriame į bendrą vientisą raštų tėkmę pinasi nuolat vienas kitą lydintys klausimai ir atsakymai. Taip į išgelbėjimo laukiančiųjų kasdienybę įsismelkia neaprėpiamos ir neapsakomos Dievo malonės žymės. Akimirksniu užčiuopta ji perkeičia visą gyvenimą. „Jau, bet dar ne“, – ieškodami ir skelbdami Dievo karalystę – Kristų – sakome. Kartais viskas lyg ir atvirkščiai. Juk nuodėmės tamsa – kartu ir saugus, patogus, ir viską aplink naikinantis veiksmas, buvimas. Bėga savaitės. Vis dar esame konkrečiu laiku, konkrečiose aplinkybėse gyvenantys žmonės.

Trapistų vienuolis Tomas Mertonas rašė, jog „laikas mums duotas ne tam, kad išlaikytume kadaise turėtą tikėjimą, bet tam, kad įgytume tokį, kokio mums reikia dabar“. Nei praeities įvykiai, nei ateities planai nepadės labiau tikėti ties jais ir sustojus. Pirmiausia todėl, kad tikėjimas – dovana ir nuolatinis valingas rinkimasis Dievo žvilgsnyje gyventi jau dabar. Pasak T. Mertono, „viena didžiųjų krikščionio gyvenimo paslapčių – taikingas nuolankumas, kuris rezultatus patiki Dievui bei per nelyg nesutrinka dėl nuolatinių žmogiško silpnumo nesėkmių“. Taigi kiekviena diena, pasirinkimas – tam tikros veiksmų, įpročių, neįgalumų sekos ir pasitikėjimo Dievu vaisius.

Kristaus dėka pažįstame kasdienybės priežastį, prasmę, centrą ir tikslą, mūsų pradžią ir pabaigą, žinias keičiančią nežinomybę. Tačiau ar patys ieškome, leidžiamės Jo atrandami? Ar siekiame nelikti ten, kur patogu, kur buvome? Ar renkamės žengti tolyn (gilyn) ir, atlikdami tai, ką galime, bei Dievui palikdami tai, ko negalime, siekiame dabar reikalingo tikėjimo? Tikėjimo, kuris čia ir dabar atliepia ir perkeičia mūsų dabartį? Juk ir ši dabartis, šis gavėnios laikas, pilnas žmoniją lydinčios puikybės pagundos.

Viena XX a. vidurio „nuotraukų“ labai taikliai apibūdina pastarąją. Kartą tas pats T. Mertonas per televiziją sakėsi matęs reklamą. „Dvi mažos figurėlės šoko aplink tualetinio popieriaus rulonėlį, šlovindamos jį, giedodamos himną jo garbei. Manau, tai gana simboliška, ar ne? Mes paprasčiausiai praradome gebėjimą matyti tai, kas yra tiesiai prieš mus: tokiems dalykams nereikia komentarų“, – savo įžvalgomis jis dalinosi viename laiškų poetui Czesławui Miłoszui. „Liga“, kaip ir laiško autoriaus ironija, pernelyg akivaizdi. T. Mertonas tiksliai ir efektingai užčiuopia sakralaus ir profaniško pasaulio sutaptį. Paralelę tarp to, kas kelia nerimą ir juoką. Tai – puikybė, nuolat lydintis troškimas, rinkimasis Dievą keisti stabu. Juk jei siekiame tarnauti, koks skirtumas, kam tarnaujame? Tačiau skirtumas yra. Jis toks didelis, kad nejučiomis suklūsti. Kas tu, ką šlovini, kieno garbei tavieji himnai?

Gyvenimo kelyje susiduriame su begale iliuzijų apie save, aplinką, apie patį Dievą. Jei esame sukurti pagal Dievo paveikslą, jei mūsų esybės centre – dieviškoji kibirkštis, kodėl patys nepastebime, kaip ilgainiui tampame tuo, kas nesame? Tiek iliuzijas, tiek ironiją ar baimę, atpažinus savo daiktiškumą, juk mielai keistume tuo, kas tikra ir esminga. Tačiau negalime. Negalime, nes dažnai tariamės niekada ir nepristigę įgūdžių, padedančių dėmesingai ar intuityviai skirti melą bei tiesą. Jei būtų kitaip, nuolatinių sunkumų, matyt, nekeltų nei svarstymai apie technologijų, medijų įtakas, nei apie Dievo malone besiskleidžiančią savastį. Lengvai, rodos, permatytume tiek savo, tiek kito motyvus, o juos pažinę, tikrai nesielgtume taip kvailai, kaip prieš tai norėjome.Tačiau kas mūsų akys, jei jų šviesa nėra visa apšviečiantis Dievas?

Vyskupas Robertas Barronas savąsias įžvalgas apie krikščionio gyvenimą dažnai pradeda klausdamas: ką šlovini? Krikščionio, pildančio kunigo, pranašo, karaliaus pašaukimus, misija – teikti Dievui garbę, skelbti Tiesą bei skleisti Dievo tvarką. Todėl tarnu tapęs ir save apiplėšęs Kristus, Jo žmogiškasis gyvenimas ir Prisikėlimas krikščioniui – kūrinijos pilnatvė bei tikslas. Šis tikslas, kurį atpažįstame kaip kito garbę ir laimę, keičia kasdienybę. T. Mertonas taikliai pažymi, jog „tavo gyvenimą formuoja tikslas, dėl kurio gyveni. Tu esi sukurtas pagal savo troškimų paveikslą“. Vadinasi, priklausomai nuo gyvenimo tikslo, tampi tiek Dievo įsūniu, tiek vartotojiškos, iliuzijose paskendusios visuomenės vergu.

Renkiesi klausdamas, ieškodamas atsakymų. Tačiau laisvės dažnai neįrodysi rinkdamasis nuodėmę, griaudamas. Greičiau – apsisprendęs nepasiduoti pagundai. Taip pat ir savosios tapatybės neįgysi pasitikėdamas vien tuo, ką tu pats gali atlikti. Krikščionio gyvenimas, matyt, nėra ir vien į hierarchinę, vartojimo struktūrą įspraudžiamas tobulas planas. Tai – meile grįstas gyvenimas trejybinio Dievo bendrystėje. Reikia eiti toliau. Sekti Dievu taip toli, kiek siekia Dievas. Nes visa, ką iš Dievo gauna, krikščionis priima bei atiduoda. Todėl nuolat, net ir per šią gavėnią, šiandien, dabar lieka naujai Jo atrandamas ir ieškantis. Ir visa tai tam, kad jau dabar tikėdamas bent iš dalies patirtų, ką reiškia regėti Dievą.