Atrodytų, sporte nugali tik stipriausi ir ištvermingiausi, o varžybų baigties neįmanoma suklastoti. Deja, net ir šioje srityje vis plačiau kalbama apie korupciją. Tiesa, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų koordinatorius Paulius Murauskas siūlo keisti šį terminą į „nesąžiningumą sporte“ – iškart tampa aiškiau ir suprantamiau, kai kalbame apie sportininkų, trenerių ar teisėjų nesąžiningus susitarimus, neskaidrų lėšų skirstymą ir pan. Lietuvoje atliktas tyrimas atskleidė, jog kas penktas krepšininkas ir kas septintas futbolininkas kviečiamas dalyvauti tokiuose susitarimuose. Maža to, paaiškėjo, kad nežinoma, kiek tiksliai per metus sporto organizacijoms skiriama viešųjų finansų, pagal kokius kriterijus suteikiama parama. Tačiau aišku viena – ją užsitikrina turintys asmeninių pažinčių.

Profesionalai neprisijungia

Paulius Murauskas, „Transparency Internatiol“ Lietuvos skyriaus atstovas, sako, kad aukšto lygio profesionalų sporte nesąžiningus susitarimus sunkiau įgyvendinti.

„Kuo aukštesnis profesionalų lygis, tuo sunkiau tokius susitarimus organizuoti, nes toms komandoms yra daugiau visuomenės dėmesio, sportininkai finansiškai stabilesni ir todėl nesuinteresuoti dalyvauti tokiuose dalykuose. O tokių susitarimų organizatoriams  reikia turėti didelės įtakos“, – XFM radijo stočiai tvirtina projektų koordinatorius.

Jo teigimu, kaip ir kitais korupcijos atvejais, jei jau imamasi nesąžiningumo sporte, daroma viskas, kad tai neišaiškėtų. Suprantama, visko nutinka: sportininkas griūna, ne ten perduodamas kamuolys... Vis dėlto iš šalies plika akimi nustatyti, ar sportininkas nesąžiningas, labai sunku, ypač kai profesionaliame sporte susitarimai yra labai subtilūs: bauda, geltona kortelė.

Siūlo kas penktam krepšininkui

„Transparency International“ Lietuvos skyrius atliko tyrimą, kuriuo siekė išsiaiškinti, kiek paplitę nesąžiningi susitarimai dėl rungtynių baigčių, galimų įvykių jų metu ir pan., bei kaip skaidriai skirstomi viešieji finansai (valstybės, savivaldybių parama) sportui ir sporto organizacijoms.  

„Prieš kelerius metus konfidencialiai apklausėme aukščiausių mūsų šalies krepšinio ir futbolo lygų sportininkus (tiek moteris, tiek vyrus) apie jų patirtį ir nuomonę dėl galimų nesąžiningų susitarimų sporte. Paaiškėjo, kad penktadalis Lietuvos futbolo žaidėjų įtarė ar žinojo dalyvavę tokiose varžybose. Krepšininkų mažiau – vienas iš septynių. Tačiau kas penktas krepšininkas ir kas septintas futbolininkas sulaukė siūlymų susitarti“, – radijo laidoje „Skaidrumo kaina“ pasakojo P. Murauskas, pridūręs, kad tokia situacija klostosi dėl finansinių argumentų: mažų arba vėluojančių atlyginimų, finansinio komandos nestabilumo, neužtikrintumo ir kt. 

Šiuo klausimu apklausti ir sporto mėgėjai. Pasak koordinatoriaus, „gyventojų įžvalgos nestebina. Absoliučiai daugumai – dviem trečdaliams – svarbu, kad sporto varžybos ir čempionatai vyktų sąžiningai, nugalėtų sportinis principas, o ne išankstiniai susitarimai. Jei žinotų apie juos, žmonės rečiau eitų į varžybas, mažiau pirktų atributikos“.  

Parama – per pažintis

Lietuvoje sporto organizacijas finansuoja savivaldybės (65–70 proc.) arba valstybės institucijos. Tačiau tyrimas atskleidė, kad niekas konkrečiai nežino, kiek. Preliminariais „Transparency International“ skaičiavimais, apie 110 mln. eurų per metus, arba beveik dvi su puse „Žalgirio“ arenos. Maža to, visai neaiškūs paramos skyrimo kriterijai.

„Tyrimo metu kalbinome sportininkus, federacijų atstovus, valstybės tarnautojus, administruojančius paramos skirstymą. Valstybinėse institucijose yra numatyti kriterijai, kuriuos reikia atitikti, jei sporto organizacija nori gauti paramą, – pasakoja P. Murauskas. – Tačiau savivaldybėse jų pasigendama. Jose kalbinti ekspertai minėjo, kad  geriausias būdas paramai užsitikrinti – turėti asmeninių kontaktų, pažinčių ar tarybos narių simpatijų.“

Pasak specialisto, reikėtų didinti paramos davėjų nepriklausomumą bei nepriklausomų stebėtojų skaičių įmonėse, nustatyti konkrečius kriterijus paramai gauti, ypač savivaldybėse, nes dabar neaišku, kodėl vienais metais nusprendžiama remti kultūros sektorių, antrais – sporto klubą, kodėl apskritai viešieji finansai remia asmenines pažintis, o visuomenė negali susipažinti paramos ataskaitomis, nes neva jos yra įmonės komercinė paslaptis.  

Nėra valstybės strategijos

P. Murauskas tvirtina, kad neaiškus valstybės vaidmuo organizuojant ir finansuojant sportą: „Taip, yra patvirtinta strategija, bet konfidencialiai kalbinti ekspertai vieningai sutaria, kad ji yra per daug abstrakti. Neaišku, kas: 1) profesionalus sportas; 2) sportinis aktyvumas, sveikatingumas; ar 3) sporto infrastruktūra valstybei yra svarbiausias finansavimo prasme. Nėra prioritetų. Tikriausiai visi sutiksime: kai prioritetas yra viskas ir visas spektras, kartu tai tampa tarsi ir niekas. Labai pavojinga situacija. O numatyta kryptis ir leistų užsibrėžti ilgalaikius tikslus. Bent jau tiek, kad pradėta tvarkyti teisinė bazė – prieš metus mūsų Baudžiamajame kodekse atsirado straipsnis, draudžiantis susitarimą dėl varžybų baigies ar eigos. Tai yra žingsnis į priekį, tvirtas įrankis teisėsaugos pareigūnų rankose. Iš kitos pusės, tai yra nauja, todėl gali užtrukti, kol susiformuos praktika. Dėl manipuliavimo sporto rungtynių baigtimi numatytos įvairios baudos – nuo viešųjų darbų iki 4 metų laisvės atėmimo. Tačiau įstatymų leidėjai numatė „nuolaidų“ – asmuo, kuris praneša padaręs tokį nusikaltimą, atleidžiamas nuo bausmės“. 

Imtis socialinio spaudimo

Pasak „Transparency International“ atstovo, daug didesnio efekto, kovojant su nesąžiningumu sporte, duoda socialinio poveikio elementai.

„Ne naujiena, kai sirgaliai deklaruoja nepasitenkinimą įtarimą sukėlusiomis rungtynėmis, pavyzdžiui, praėjusiais metais vienos krepšinio komandos gerbėjai visą kėlinį stovėjo nugara atsisukę į  savo komandą, aiškiai parodydami poziciją: mes sergame už jus tik tada, kai jūs kovojate sąžiningai, kitaip mes nusisuksime ir jūs liksite vieni. O siekiantiems rezultatų sportininkams labai svarbus gerbėjų palaikymas, taigi jie turėtų pirmiausia iš savęs reikalauti sąžiningumo ir netoleruoti komandos draugų, pasiryžusių neskaidriems susitarimams“, – įsitikinęs P. Murauskas.

Parengė Ilona Petrovė