„Pieta“. Pav. 1.

Vilniečio meno kolekcionieriaus Ramučio Petniūno kolekcijoje saugomas paveikslas „Pieta“ (pav. 1) yra labai įdomios ikonografijos, jame jungiasi Pietos, Sopulingosios Dievo Motinos ir Kristaus apraudojimo temos. Kompozicija, atrodo, truputį apkarpyta, bent jau viršutinėje dalyje, kur šiek tiek nukirpta prie kryžiaus prikalta lentelė su Kryžiaus titulu (INRI). Tačiau apskritai paveikslas neblogai išlikęs, restauruotas.

Drobėje vaizduojama po kryžiumi sėdinti švč. Mergelė Marija, ant kelių laikanti nuo kryžiaus nuimtą mirusį sūnų. Toks įvykis tiesiogiai neaprašytas Evangelijose, siužetas susiformavo viduramžių dailėje kaip gilaus pamaldumo Marijai ir Kristaus kančios garbinimo išraiška. Į Dievo Motinos krūtinę įsmigęs kalavijas – jos skausmų simbolis. Toks Sopulingosios Dievo Motinos ikonografijai būdingas elementas remiasi Simeono pranašyste Marijai, užrašyta Evangelijoje pagal šv. Luką: „...ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 35). Kalavijas arba septyni kalavijai švč. Mergelės Marijos krūtinėje ypač išpopuliarėjo Sopulingosios Dievo Motinos atvaizduose XVII a. pirmojoje pusėje, tam įtakos turėjo to meto Nyderlandų grafika (pav. 4).

Pav. 2.

Paveiksle ant kryžiaus pakabinti Kristaus plakimo įrankiai – rykštės ir trijų dalių rimbas su spygliais. Šie įrankiai primena Jėzaus Kristaus kančias, patirtas prieš nukryžiavimą, ypač jo nuplakimą kalėjime. Nuplakimas evangelijose minimas labai lakoniškai, pavyzdžiui: „Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų“ (Jn 19, 1), bet mene jis tapo vienu svarbiausių Kristaus kančios istorijos siužetų. Kristaus kančią ir prieš nukryžiavimą patirtas patyčias paveiksle primena ir ant žemės gulintis erškėčių vainikas bei trys vinys. Šie Kristaus kančios įrankiai irgi vaizduojami su Išganytojo kraujo pėdsakais, visas Kristaus kūnas nusėtas kraujo lašelių ir žaizdų – taip akivaizdžiai pabrėžiama Kristaus aukos ir Jo Kūno bei Kraujo (Eucharistijos) tema. Turbūt norėdamas išryškinti atperkančią, išganančią Kristaus žaizdų prasmę, dailininkas jas nutapė su didele meile, suteikdamas beveik dekoratyvų pavidalą.

Panašiai nuplaktas, žaizdotas Kristaus kūnas vaizduojamas Sedos bažnyčios paveiksle „Klūpantis Jėzus“ (XVII a. antroji pusė, pertapytas 1777 m.). Tačiau panašus vaizdavimas turi seną tradiciją Europos dailėje. Nuo XV a. vokiečių grafikoje paplito kompozicijos, vaizduojančios Sopulingąją Dievo Motiną su mirusiu Jėzumi ant kelių sėdinčią po kryžiumi, ant kurio pakabinti plakimo įrankiai (pav. 2). Šiuose devociniuose atvaizduose itin akcentuotos ant Kristaus kūno likusios plakimo žymės. Tokio tipo meno kūriniai buvo skirti Kristaus kančios apmąstymams, be to, turėjo kelti gailestį už nuodėmes ir skatinti atgailai.

Pav. 3.

Labai tikėtina, kad šie atvaizdai labiausiai plito flagelantų – pamaldžių tikinčiųjų, atgailos ženklan praktikuojančių viešą plakimąsi, aplinkoje. Flagelantų judėjimas Europoje labiausiai plito XIII–XV a., tačiau kai kuriose vienuolinėse bendruomenėse plakimosi paprotys išsilaikė ir ilgiau, jis žinomas iki XVIII a. Šiaip ar taip, Sopulingosios Dievo Motinos ar Pietos kompozicijose plakimo įrankiai ant kryžiaus neretai vaizduoti ir gerokai vėlesniuose kūriniuose, pavyzdžiui, 1547 m. Giulio Bonasone raižinys pagal Michelangelo Buonarotti paveikslą (pav. 3).

Nežinomo Lietuvos dailininko paveiksle abipus kryžiaus danguje dailininkas pavaizdavo iš po debesų prasišviečiančius raudoną saulę ir mėnulio pjautuvą, kuriems suteikti žmogiškųjų veidų bruožai (antropomorfizuotos dangaus šviesulių figūros – irgi iš viduramžių ateinanti tradicija). Mėnulis ir saulė Nukryžiavimo kompozicijose primena saulės užtemimą, įvykusį Jėzaus mirties momentu (Mt 27, 45), taip pat simboliškai išreiškia visos visatos sukrėtimą ir virsmą Jėzaus mirties momentu. Saulės ir mėnulio personifikacijos kartais būna interpretuojamos kaip Bažnyčia / Naujoji Sandora (Saulė) ir Sinagoga / Senoji Sandora (Mėnulis).

Pav. 4.

Paprastai „Pietą“ sudaro tik dvi – Marijos ir Jėzaus – figūros. Aptariamame paveiksle kompozicija papildyta šv. Marijos Magdalietės, tepančios Kristaus kojas kvapiaisiais aliejais, figūra. Šv. Marija Magdalietė paprastai buvo vaizduojama Kristaus apraudojimo kompozicijose, pavyzdžiui, garsiojoje P. P. Rubenso drobėje, kurios kompoziciją išplatino grafinė kopija (pav. 5).

Lietuvos dailininko drobėje šv. Marijos Magdalietės figūra sustiprina paveiksle atgailos temą. Savo ryškiai raudona suknia ir veržliu judesiu ji iš karto patraukia žiūrovo dėmesį ir emociškai jį veikia, skatindama taip pat jautriai išgyventi Išganytojo mirtį.

Vis dėlto nagrinėjamame paveiksle skausmo, dramatizmo ir kančios išraiška yra ne tokia deklaratyvi, išreikšta santūriau nei klasikiniuose Europos baroko dailės pavyzdžiuose. Tiesi Marijos figūra, vos palinkęs ramus, susimąstęs jos veidas, svyrančias Jėzaus rankas prilaikantis gestas, atrodo, demonstruoja mums mirusio Išganytojo kūną, jo palaimintas žaizdas, per kurias žmonijai atneštas Atpirkimas. Šviesos, vilties ir džiaugsmo visam vaizdui suteikia paveikslo fone, apačioje kruopščiai ištapytos žydinčios gėlės, dekoratyvios lyg kilimas ir gražios lyg priminimas apie Rojaus sodus.

Pav. 5.

Liepos Griciūtės-Šverebienės tyrimai parodė, kad Sopulingosios Dievo Motinos paveikslas (Marija su kalavijo ar septynių skausmų kalavijais perverta širdimi arba laikanti ant kelių mirusį Jėzų) buvo vienas dažniausiai sutinkamų siužetų XVII–XVIII a. procesiniuose altorėliuose ir vėliavose. Gali būti, kad ir čia aptariamas paveikslas buvo skirtas nežinomos bažnyčios nešiojamam altorėliui. Jis vertingas ir kaip įdomus „Pietos“ ikonografinis variantas, pripildytas gilių teologinių prasmių, ir kaip istorinis dokumentas, liudijantis baroko epochos pamaldumo tendencijas.

Nežinomas dailininkas sukūrė dekoratyvų, harmoningos kompozicijos, nepaprastai jautriai ir subtiliai nutapytą paveikslą, žavintį meistriškai perteikta ne gniuždančios, bet užuojautą, viltį ir ramybę teikiančios kančios išraiška.