www.anykstenai.lt nuotr.

Būdavo, žinoma, kiaušinių dažymas, kiaušinių mušimas prie šventinio stalo ir mums, vaikams, svarbiausias – jų ridenimas. Jei kiemas spėjęs pradžiūti – tai kieme, nes į šias varžybas susirinkdavo daug gatvės vaikų. Nuožulniai įtaisoma šiferio lakšto dalis, skardinio latako gabalas ar lentelė, ir ridenimas pradedamas.

Greitai atsiranda laimėtojų ir pralaimėtojų. Pastarieji bėga namo atsinešti dar kiaušinių, jau tinka ir nedažyti, galop panaudojami ir šiandien vištų padėti, nevirti. Bet jie nerieda. Tad pralaimėjusysis išmaino su laimėtoju į velykinius ir šitaip bando atsigriebti.

Visus prajuokina kaimynas OS, kuris nebeturi kiaušinių, subėgiojo į namus, grįžo be kiaušinio, bet labai išraiškingai gestikuliuodamas aiškina, kad višta jau tupi ir tuoj tuoj padės...

Bet Velykos mums prasidėdavo rytinėmis pamaldomis bažnyčioje. Ji miestelio centre, greta driekiasi centrinės gatvės šaligatvis. Šventoriaus taku į bažnyčią plūsta žmonės, o šaligatviu pirmyn – atgal žingsniuoja mokyklos direktorius, stebi bažnyčion traukiančiuosius.

Sugužėję vidun mes, vaikai, labiausiai mėgome lipti aukštyn į du šalia vargonų esančius didelius balkonus (vadinom juos „viškomis“), nes ten žmonių mažiau ir gerai matosi. Bažnyčia pilnutėlė. Nuo „viškų“ puikiai matosi sakykla, kurioje mūsų klebonas P. Lažinskas sako nuostabų pamokslą.

O retorika, o gestų išraiškingumas – retas pamokslininkas galėjo mūsų kunigui prilygti. Per ilgas pamaldas spėjam pasidairyti. Matosi didžioji dalis apačioje susirinkusių žmonių. Tarp jų atpažįstam ir bendramokslius. Po bažnyčios – šventinis sekmadienis namuose, pas draugus ir, žinoma, jau minėtas kiaušinių ridenimas.

Pirmadienį traukiam į mokyklą.

Prasidėjus klasės auklėtojo pamokai įžengia trise: auklėtojas, direktorius ir mokyklos pionierių vadovė. Mūsų klasės vadas pasako, kad direktorius nori pakalbėti ir nusigręžia į langą. Jis mokytojauja dar nuo „Smetonos laikų“, nori kiek galima mažiau kištis.

„Dirikas“ kviečia kelis vakar pastebėtus mokinius prieš klasę ir klausia, kaip jie, pionieriai, mokslo žiniomis kaustyti moksleiviai, gali eiti į prietarus skleidžiančią bažnyčią (mane tikriausiai irgi matė, bet kol kas lieku sėdėti, gal kad ne pionierius). Liepia jiems pasiaiškinti.

Stovintieji tyli. Tada kviečiamas „klasės aktyvas“ įvertinti jų elgesį. Pakelta viena aktyvistė mokinė nerišliai sako, kad jie negerai pasielgė. Tada vienas „blogietis“ berniukas nebeištveria, sako: „Tu irgi buvai, mačiau vakar tave.“

Kitas sėdintis berniukas (taigi, jo nematė) irgi pritaria, kad tą mergaitę matė. Ir taip išsiduoda. Tada kita klasės aktyvistė rėžia, kad ji mačiusi du kitus berniukus. Nebesvarbu, kad ir ji bažnyčioje buvusi... Kyla žodžių karas tarp mergaičių ir berniukų. Aš irgi nebetyliu. Niekam nebeįdomu, kad „dirikas“ viską girdi, reikia „tas mergas“ pamokyti.

O yra už ką. Nes šeštoje klasėje jos taip ištįso, „gudrias vaidina“, užvaldė vadovavimą klasei. Gi mes, bernai, likom mažiukais, tad, aišku, griežiam dantį.

Direktorius tyli, klausosi mūsų erzelynės. Oho, kiek šios klasės vaikų buvo bažnyčioje! Jo ateistinis renginys žlunga. Netrukus jis su pionierių vadove išsliūkina iš klasės.

Pirmoji kalbėjusi klasės aktyvistė Irena pradeda kažkaip užvedančiai, tarsi kažkiek ir iš savęs (ar iš situacijos keistumo) juoktis. Pamažu veidai švinta, ir jau juokiasi visa klasė. Tikrai – ko gi taip užsiplieskėm? Vėl draugystė. Mūsų auklėtojas tos juoko bangos netildo... Prisiminimų spinduliuose atmintyje nušvinta štai tokie mūsų vaikystės Velykų krisleliai.

Bėgo metai, keitėsi laikai. Sąjūdis, nepriklausomybė. Dingo raudoni kaklaraiščiai, ženkleliai, pionierių sueigos. Keitėsi direktyvos direktoriams, nauji tikslai, nauji ugdymo akcentai. Stropumas, mūsų direktoriui įgimtas bruožas, tada pasireiškęs reikalingais ir, regis, nereikalingais darbais, nūnai brandino kitus, gražius, naudingus vaisius.

Anot rašytojo C. S. Lewiso, būdo bruožai, kurių tik perteklius ar ne ten nukreipimas ir padaro juos netinkamus... Taigi, tie gerbiamo direktoriaus geri būdo bruožai nūnai skleidėsi puikiais, reikalingais žiedais. Dėkui, Jums, Vadove ir Mokytojau, už gerą tvarką mokykloje, už tinkamai parinktus mokytojus (daug jų, patyrusių, puikių, bet, taip sakant, su „dėmėta biografija“ rado darbą mūsų mokykloje). Ir dėkui už anais laikais įmanomą toleranciją ir pakantumą, už stropias, išsamias literatūros pamokas, už šiltą bendravimą su mumis po mokyklos baigimo, už mokyklos istorijos kaupimą ir dar už daug ką, ko mes tada nesuvokėme.