Šalčininkų rajonas – „suneštinis“ kraštas“, – sako daugiau kaip prieš 25 metus į Dieveniškes atsikrausčiusi ir jo patriote tapusi Ilona Šedienė. Nepaprasta energija apdovanota moteris siekia, kad likusi Lietuva pažintų šio įvairiataučio krašto žmonių tapatybę, priimtų juos kaip savus. Atėjo laikas, kai Ilona suvokė, kad tų „mūsiškių“ būta ir daugiau – tai žydai, apie kuriuos niekas daug nekalbėjo...

Ilona, papasakokite apie „savo“ žydus?

Ilona Šedienė

Šiandien Dieveniškėse jų gyvų nebėra. Kiek istorijos atgaivinsime, tiek ir turėsime. O istorija išlikusia medžiaga nelepina. Žinome tiek, kad Dieveniškių centras – vienas iš daugelio Lietuvos štetlų (jidiš kalba tai reiškia miestelį). Žydų istorijoje ne bet koks miestelis vadinamas štetlu – toks pavadinimas suteikiamas tam, kuriame žydų gyventojų dalis buvo tikrai didelė ir nuspalvino visą miestelio gyvenimą. Dauguma mūsiškių buvo amatininkai. Turėjo ir savo sinagogą, tik, kad nebūtų aukščiau už katalikų bažnyčią, ji stovėjo nuokalnėje...

Apie Dieveniškių štetlą išlikę kur kas mažiau duomenų, nei, pavyzdžiui, apie Eišiškių. Ieškantiesiems medžiagos, portale „Žydai Lietuvoje“ (zydai.lt) yra paaiškinta, kad visi štetlai Lietuvoje buvo daugiau ar mažiau panašūs. Gyvenimas virė pagal tam tikrą santvarką, tam tikru ritmu, daugmaž vienodai – pasiskaitykite apie kitus, bus ir jūsiškiame panašiai. Betgi visada norisi to autentiškumo... Atradome vietinių rinkėjų medžiagą, išsivertėme po gabaliuką žydų prisiminimų, ir kai šioks toks aiškesnis vaizdas susidėliojo – surengėme parodą apie Dieveniškių žydų gyvenimą, istoriją, dabartį.

Man labai jautru tai, kad visi, kurie šioje žemėje gyveno, ją mylėjo. Paskaitykite išlikusius žydų atsiminimus apie Dieveniškių kraštą. Ko jie ilgisi? Upelio, dangaus mėlynės, miškų šlamėjimo, spalvų žaismo, paukštelių čiulbėjimo: „gervuogės didžiuliuose moliniuose puoduose, samanom apsidengę šiaudiniai stogai, rugių stiebai ir baltos ožkos. Saldžios avietės, pilnos kirmėlaičių, bet švelnios... o kurgi mėlynės prie aklojo Michalo, augusios ant krūmelių klampynėse? Žuvys, lydekos, ir lynai... Kaip susigrąžinti tą skonį? O dar geltonos voveruškos ir kiti grybai! Šaltinio vanduo, žaižaruojantis variniame dubenyje... (...) Dieve, maldauju, gal galėčiau vėl išvysti savąjį štetlą?“ (Laisvas vertimas iš „The Shtetele Divenishok by Meir Yoshke Itskovitsh (son of Nosn), translation by Tina Lunson, (page 378), Devenishki Book. Memorial book“)

Ar žydų meilė gimtinei kuo nors skiriasi nuo lietuvių meilės? Lietuviai visada buvo itin tolerantiška tauta. Kokia buvo drąsa ir toliaregystė tų valdovų, kurie atvėrė duris kitataučiams ir sulaukė iš to grąžos: juk totoriai buvo geriausi ir ištikimiausi kariai, o žydai visose šalyse kelia ekonomiką, gimdo ir plėtoja verslus. Tik džiaugtis ir didžiuotis galėtume, kad tokia dosni buvo mūsų tėvynė.

Vieną dieną Dieveniškėse žydų nebeliko. Ar praėjus daugeliui metų jų čia kas nors laukė?

Įsikūrus Dieveniškėse, teko išgirsti atsainių pasakymų – na, čia tai žydų aikštė, ten – kapinaitės... Bet kodėl tik pusbalsiu? Nes vieną bjaurią dieną neliko jų, visus juos išvedė į Voronovą Baltarusijos kryptimi, į mirtį. Nors kokia rodyklė dabar stovėtų... Jei nėra žydų, vadinasi, nėra ir nuskriaustųjų. Labai patogus turbūt buvo tas požiūris. Gal žmonės bijojo, kad jų giminės grįš, buvusio turto pareikalaus... Ir gal labai patogu istorijos giliai nekapstyti, nes dar paaiškės, kad ant kokių kapų nauji namai pastatyti... Turbūt būta ir baimės, kad kas bes pirštu ir pasakys, jog čia mano protėvis prie žudynių prisidėjo... 

Bet vieną vasarą į Dieveniškes išties užsuko moteriškė iš Anglijos, kurios tėtis dar XIX amžiuje emigravo į Vakarus. O jai norėjosi pažiūrėti, iš kur jis kilęs. Kažkas parduotuvėje pasiūlė vežti ją pas anglų kalbos mokytoją – mane. Mes su vaikais kaip sugebėjome, taip ekskursiją jai ir vedėme.

Tada aš, pajutusi, kiek daug nežinau, pradėjau kalbinti vietinius – ką jūs apie žydus prisimenate? Va, moteriškė atvažiavo, nėra ką papasakoti. Pasirodė, kad yra kažkiek išlikusios medžiagos, ėmiau skaityti rankraščius... Netrukus sulaukiau skambučio: atvažiuoja visas autobusas žydų, tai tu, Ilona, gal ir priimk juos kaip nors. Nesijuokit, bet pirmiausia pagalvojau, kur tiek žmonių sekmadienį galės nueiti į tualetą – veiks tik viena kavinė, kur tik viena išvietė. Ir iš tikro, kol visi suvaikščiojo, realiai nelabai liko laiko aplankyti visiems objektams, kurių prisigalvojau. Čia akmenukas į mūsų infrastruktūros daržą: negalime priimti, nors turėtume ką parodyti, o ir norinčiųjų atvažiuoti – būtų...

Ir daugiau bendradarbiauti su pačiais žydais reikia, nes mes – tik savamoksliai entuziastai. Dieveniškių bendruomenė štai sutvarkė senąsias žydų kapinaites, sustatė antkapius. O atvykę žydai mums pasakė, kad kai ką sustatėme atvirkščiai... Juk nemokame jidiš rašmenų skaityti.

Bendros praeities iš atminties neištrinsi? Anksčiau ar vėliau ji prabils? 

Natūraliai atėjo suvokimas, kad kas, jei ne mes, paliudysime nužudytų žydų praeitį. Juk jų pačių neliko. Tuomet per visą Lietuvą miesteliuose ritosi iniciatyva skaityti vardus tų, kurie žuvo per Holokaustą, konkrečiose žūties vietose arba ten, kur jie anksčiau gyveno. Mes irgi Dieveniškėse surengėme vardų skaitymą. Užsuko ir kunigas.

Nuo tada jau nebegalėjome nebekalbėti apie žydus, nes jei jau pradedi galvoti, judinti, vėl nustumti mintis po skląsčiu nebeįmanoma. Turime būti atviri: nebegalime matyti vien tik lenkų, lietuvių, gudų, dar yra ir žydai.

Taip, net jei jų nėra šalia, jie vis tiek mumyse. To glaudaus ryšio iš atminties neištrinsi. Mano kaimynė močiutė vieną gražią bobų vasaros dieną išėjo laukan ir grožisi – matai, sako, kokie žydų Naujieji metai. Kaimynai jai: nu, baba Juze, susimaišė tau kalendorius. Niekas jai nesusimaišė. Atrodytų, iš kur tu, baba, žinai, kada tie žydų Naujieji metai? O kaip jai nežinoti, jei gyvena čia visą amžių. Ir eidavo patarnauti žydams per Šabą, kur mainais gaudavo chalos. Tos skanios supintos žydų  Šabo duonos baba Juzė ilgėdavosi kaip kaži ko! Nors vėliau parduotuvėje atsirado pynučių, bet skonis juk buvo ne tas... Tačiau kiek baba Juzė papasakojo, tiek. Už liežuvio daugiau nepatempsi. Tą žino ir ekspedicijų rinkėjai – reikia ypatingais būdais praminti takelį į bobučių širdis. O kai kas ir lieka užrakinta.

Ne vieną sykį paminėjote „išlikimo geną“, jį turi tiek lietuviai, tiek ir žydai. Manote, dėl šios priežasties taip ilgai daugelis tylėjo?

Ypač sunku prakalbinti pasienio gyventojus. Net vienoje šeimoje čia gali būti sumišę įvairiausių dalykų, ir tiesa laikoma savyje, nenorint vieni kitiems pakenkti. Būta, pasienio zonos vieną dieną priklausė vienai valstybei, kitą dieną – kitai. Visai nežinia, kaip čia bus toliau... Todėl pasieniuose labai gajus išlikimo genas, žydiško išlikimo genas. Sovietinio režimo ir kitų okupacijų metu apskritai buvo įprasta vienaip kalbėti šeimoje, kitaip – darbe ir visuomenėje, trečiaip galvoti, o ketvirtaip dainuoti... Ypač svarbu – neišsišokti.  Mes dar turime daug erdvės išsilaisvinti ir išgryninti savo nuomonę.

Būti lietuviu šiame krašte buvo sudėtinga. Ir melstis bažnyčiose lietuviškai labai ilgai buvo sudėtinga. Teko patirti diskriminaciją. Baba Juzė tik prieš iškeliaudama Anapilin atsivėrė, papasakojo, kad jos tėvo troboje buvo daraktoriaus mokykla, ir kaip reikėjo slėptis. Esu jai dėkinga, jog vis dėlto papasakojo. Dažnai  vietiniai lietuviai jautėsi užspausti, nepasisakydavo, kas esą. Manau, ir žydai jaučiasi panašiai.

Jūsų mokykla kasmet organizuoja amatų ir dailės plenerą „Dieveniškės kalvių vijose“, taip pat tai – etnokultūros šventę, skirtą kraštui pažinti. Praėjusiais metais ryškiausia naujiena buvo ta, kad nusprendėte surengti žydų dienas, išryškinti ir paviešinti šio krašto žydų istoriją.

Taip, tikrai buvome tam jau subrendę. Šioje šventėje dalyvauja ne tik mūsų ir aplinkinės bendruomenės, suvažiuoja svečių bei dalyvių iš visos Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Čekijos. Nuo pat pirmojo plenero 2011 metais žemaičiai, aukštaičiai, suvalkiečiai tautodailininkai ir meistrai dalinosi savo kūrybine išmone. Mus šie stiprūs etninės kultūros pojūčiu žmonės jau priėmė kaip Lietuvos dalį, jau pažino šio pakraščio gyventojus, ir aš pagalvojau, kad per mus kelias į pažinimą galėtų eiti toliau. Metas prisipažinti, kad tų „mūsiškių“ šiame krašte yra daugiau – ne tik lietuviai, lenkai, tuteišiai – į bendrą paveikslą privalu įterpti ir žydus.

Surengti parodą – įrėminti nuotraukas ir rašytinę medžiagą – man pasirodė per maža. Norėjosi tiesioginio prisilietimo prie žydiško gyvenimo, todėl į svečius ėmiau kviesti Lietuvos žydų bendruomenę, Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų. Į klausimą, gal jie galėtų prisidėti lankstinukais, atrašiau – ne, mums jūsų reikia „gyvai“! Ir jie atvyko!

Ir diena putojo įvykiais... „Beigelių krautuvėlė“ miestelio centre prekiavo chalomis ir beigeliais, kuriuos, prisipažino, kepė nuo 3 ryto, kad tik švieži būtų. Mane tai taip sušildė. Prisipažinsiu, iš mūsų pusės buvo nerimo, kad tik mes ko nors iš nežinios nesugadintume ir žydų neįžeistume, o jie, pasirodo, nerimavo – kad tik mums patiktų.

Maži ir seni dalyvavo edukaciniuose užsiėmimuose: mokėmės jidiš abėcėlės, aiškinomės žydų laidojimo ir kapų lankymo papročius, sužinojome, ką žmonės veikė sinagogose, netgi patys gaminome sinagogą iš kartono, lipdėme ir dekoravome molio plyteles tradiciniams žydų statiniams pažymėti. Edukatorė Jurga iš muziejaus atsivežė lagaminėlį, iš kurio ištraukė daug įdomių žydiškų daiktų – kipą, kurią nešioja ant galvos vyrai žydai, talitą, Toros edukacinį modelį ir kt. Kartais ta galimybė gyvai pačiupinėti, paragauti, pasidalinti receptais sugriauna daug nesamų sienų, kurios žmogaus viduje iškyla iš nepažinimo ir nežinomybės.

Abiejų bendruomenių susitikimas buvo šiltas ir emocingas. Žmonės rado bendrą kalbą ir skaudžias temas palietė. Vietinės močiutės pasakojo, ką prisiminė iš anos baisios ir žydams lemtingos dienos... Sunku pasakyti, ar tie prisiminimai vertingi, bet jos nesislėpė už užuolaidos, jos atėjo ir kvietė atvykti darsyk. 

Sakote, dar yra ką veikti, tad ką ketinate mažais žingsniukais nuveikti?

Mums pirmieji žingsniai jau pavyko, bet reikia pakartoti, kad įsitvirtintų. Pernai pleneras buvo skirtas šviesai, tad labai tiko nušviesti tokias kerteles, kurios dar buvo nenušviestos. Būsimo plenero, kuris vyks rugpjūtį, tema – „Atminties tiltai“. Kalbėsime, kad atmintis iš tikro juk negrąžina mūsų į tuos laikus, tad nereikia susisieti su tuo, kas buvo. Tačiau, norint kažką pakeisti ar suprasti, pirmiausia reikia pažinti.

Pažinimas yra sudėtingas procesas. Nereikia, kad būtų labai skausmingas, nereikia ir pulti vieniems kitų kaltinti. Tada buvo vienaip, šiandien – kitaip. Šiandien mes tokie galbūt dėl to, kad praeitis buvo „anokia“. Bet mes galime pasirinkti ateitį. Manau, būtent šią žinią reikia visiems nešti. Ir savimi liudyti – aš renkuosi ateitį. Gal aš ten už posūkio suklupsiu, gal netyčia manyje išsiskleidęs stereotipas mano elgesį sumodeliuos vienaip, bet gal aš paskui rasiu savyje stiprybės tai pakeisti. Kai buvau pradinių klasių mokytoja, irgi per Užgavėnes dainavau vaikams apie žydus ir čigonus – bet tada man tai neatrodė blogis. Dabar atrodo kitaip.

Žmogus yra besivystanti būtybė nuo vaikystės iki senatvės. Jei sau užsiklijuosi etiketę, kad esi toks, o ne kitoks, pats sau neleisi judėti į priekį.

Apskritai, manau, kad pasaulyje viskas prasideda nuo mažų dalykų. Nereikia galvoti, kad mažame miestelyje mes labai maži ir nieko nepakeisime. Gal kaip tik iš savo plotelio iššlavus visas antisemitines šiukšles, švara natūraliai po žingsnelį sklis toliau.

Ilona, o jei Jūs pati būtumėte Lietuvos žydė?..

Ką reiškia būti išskirtinei, man teko patirti ir nuosavu kailiu, kai savo noru atvykome čia, į gudų kraštą, tokie lietuviški lietuviai iš Kauno, trokštantys gyvai prisidėti prie Atgimimo veiklos. Mus visi stebėjo ir fiksavo skirtumus bei panašumus. Manau, šiek tiek suprantu, ką reiškia jaustis kaip po padidinamuoju stiklu.

Jei būčiau Lietuvos žydė, tai tikriausiai jausčiausi kaip vaikas, kuris žaisdamas su kitais nejunta jokio skirtumo, kol jam suaugęs nepasako... Man turbūt užtektų vaikiškumo sakyti, kad aš toks, kaip ir jūs. Po to turbūt tektų nuryti nuoskaudas, jei kas nors pasakytų, kad ne. Bet aš turbūt būčiau maištaujanti žydė, kuri klaustų: o kodėl jai kažkas nepriklauso? Būčiau atkakli, drąsi žydė. Bet tai turbūt dėl to, kad tokia jau esu.

Tad aš tikriausiai ir būčiau savimi. Žmogumi tiesiog.

 

 

 

 

Straipsnis paruoštas EVZ fondo lėšomis