Nuotrauka: /www.yivoencyclopedia.org/

XX amžiaus pirmoje pusėje susiklostė savita istorinė situacija, kuri sukėlė įtampą ne tik tarp dviejų kaimyninių tautų – lietuvių ir lenkų, tačiau turėjo didelės įtakos ir dviejų didžiųjų Lietuvos miestų, Vilniaus ir Kauno, žydų bendruomenių raidai. Daug ką pakeitę įvykiai vystėsi dinamiškai: 1919 m. sausio 2 d. iš Vilniaus į Kauną pasitraukė Lietuvos vyriausybė, pastarasis miestas paskelbtas laikinąja Lietuvos Respublikos sostine, o 1920 m. spalio 8 d. Vilnius – istorinė Lietuvos sostinė, buvo įjungta į Lenkijos sudėtį. Po šių įvykių, iki pat 1939 m. rudens, viena nuo kitos buvo izoliuotos gausiausios Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenės, iki tol daugelį šimtmečių veikusios kaip vienas kultūrinis, kalbinis ir politinis darinys. Nevienoda socialinė ir politinė aplinka turėjo tiesioginės įtakos skirtingiems Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenių pasirinkimams. Svarbu, jog įvykę politiniai pokyčiai paveikė daugybę žydų bendruomenių raidos aspektų. Šiame straipsnyje kiek įdėmiau bus pažvelgta ir palyginta tik dalis iš jų.

Pokyčiai Kauno žydų bendruomenėje po Vilniaus praradimo

Įvykus aptartiems geopolitiniams pokyčiams, Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenės turėjo skirtingas startines pozicijas. Vilniaus bendruomenė – sena ir garsi, tuo tarpu Kauno – turinti palyginti nesenas tradicijas. Aptariamu laikotarpiu dominavo įsivaizdavimas, jog, palyginti su Vilniumi, Kaunas nesusiklostęs kaip žydų dvasinis centras, menkai sakralizuotas, nesukūręs išskirtinesnės kultūrinės atmosferos miestas, ir tai neabejotinai darė įtaką Kauno žydų bendruomenės laikysenai. Nemažą kompleksą ir tam tikrą nevisavertiškumo jausmą Kauno žydams kėlė bendrame tautiniame naratyve įsismelkęs Vilniaus, kaip Gaono Elijo miesto, ortodoksijos ir kultūros metropolio vaizdinys. Vis dėlto Kauno žydų bendruomenės atvejo tarpukariu analizė rodo, jog šis kompleksas gali būti ne vien pažangą žlugdančiu veiksniu, bet atvirkščiai – tapti pažangos varikliu. 1920 m. praradus istorinę sostinę, o kartu ir pusiausvyrą, kuri iki tol rėmėsi Vilniaus žydų bendruomenės pranašumu ir lyderyste, vadovaujančio vaidmens pozicijas Lietuvos Respublikoje perėmė Kauno žydai, pradėję kurti kultūrinę infrastruktūrą, naują ekonominį, politinį ir švietimo centrą laikinojoje sostinėje. Čia pradeda telktis įvairių organizacijų, draugijų būstinės. Taip pat pastebima tendencija, jog iki tol lietuvių kultūra, gyvenimo būdas bei kalba, ilgą laiką buvusi svetima, tarpukariu ima įgauti vis didesnį svorį tarp Kauno žydų. Jie per trumpą ir sudėtingą laikotarpį padarė tokią greitą ir įspūdingą pažangą, kad galima teigti, jog vieninteliu neįveiktu buvusio nevisavertiškumo kompleksu liko tik JIVO institutas – tarptautinis mokslo ir kultūros centras. Kauno žydų spaudoje buvo išspausdintos vos kelios žinutės apie JIVO: formalus sveikinimas dešimtmečio proga, taip pat keli informaciniai straipsniai apie instituto veiklą, viename iš jų net neminint Vilniaus vardo. JIVO neabejotinai stiprino Vilniaus prestižą, tuo tarpu Kauno žydai neturėjo nei materialinių, nei intelektualinių pastangų kurti alternatyvą, ir tai buvo aiškiai juntama.

Antisemitizmas Vilniuje ir Kaune

Svarstant Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenių raidą prieškariu, ypač svarbiu aspektu tampa sambūvio atmosfera, antisemitizmo raiška šiuose miestuose. Požiūris į žydus buvo tam tikras situacijos ir bendruomenių padarytų pasirinkimų katalizatorius, nulėmęs skirtingas bendruomenių orientacijas.

Lyginant antisemitizmą tarpukario Vilniuje ir Kaune, jo raiškos ir masto skirtumai tampa akivaizdūs. Nors lietuvių ir žydų santykius Lietuvos Respublikoje buvo stengiamasi vaizduoti pozityvius, tačiau, kaip pažymi įvykių amžininkas Mykolas Romeris: „[...] pogrindyje antisemitizmas bujoja ir neretai išlenda viešumon, tarsi yla iš maišo.“[1] Laikinojoje sostinėje, Kaune, labiau dominavo stereotipiniai žydo vaizdiniai: prijaučiantys rusiškai kultūrai ir kalbai, komunizmui, dykaduoniai, kurie audrino lietuvių vaizduotę ir kėlė nepasitenkinimą žydais. Nors prie radikalesnių pozicijų žydų atžvilgiu prisidėjo jaunųjų lietuvių nacionalistų organizacijos, tačiau Lietuvos valdžia oficialiai varžė antisemitizmą, todėl jis nepasireiškė stipresniais ekscesais tarp visuomenės. Tuo tarpu Vilniuje tarp lenkų ir žydų tvyrojo žymiai slogesnė sambūvio atmosfera, čia vyravo daugiau ideologijos nei stereotipų. Prieškario Vilniuje sustiprėjo antisemitizmas, kuris peržengė buitinių pasvarstymų, stereotipų lygmenį. Kaip antai, lenkų antisemitizmas Vilniuje, grįstas ekonomine konkurencija, reiškėsi viešomis miestiečių iniciatyvomis – piketuose prieš žydų prekybą aktyviai reiškėsi lenkiškasis jaunimas, taip demonstruodamas „patriotizmą“. Lenkų nacionalistų (endekų) pakurstymas „iš viršaus“, kaitino atmosferą mieste ir atvėrė kelią nuolatinei, tiesioginei žydų diskriminacijai prekybos srityje, atviram smurtui Vilniaus gatvėse bei sėjo baimę Stepono Batoro universitete. Nors nebuvo išvengta neramumų ar bandymų diskriminuoti žydų studentus ir Vytauto Didžiojo universitete Kaune, tačiau šis antisemitizmas neįgavo radikalesnio pagreičio lietuvių studentijoje ar plačiojoje visuomenėje. Tuo tarpu Stepono Batoro universitetas Vilniuje tapo lenkų „tvirtove“, kurioje antisemitizmas vešėjo. Archyviniai dokumentai liudija, jog lenkų antisemitiniai išpuoliai universitete buvo nukeipti tiesiogiai tik prieš studentus vyrus žydus, tuo tarpu tarp antisemitizmo kurstytojų buvo ir lenkų tautybės merginų studenčių. Dėl nesiliaujančių išpuolių prieš žydų studentus, 1937 m. sausio mėnesį Stepono Batoro universitetas net buvo uždarytas dviem savaitėms. Šis būdas „ataušinti“ lenkų studentus nebuvo veiksmingas, protestuodami prieš susiklosčiusią situaciją  ir nerasdami pagalbos, žydų studentai paskelbė 24 valandų bado streiką, tačiau ir ši akcija nesusilaukė didesnio atgarsio.

Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenių kalbiniai ir literatūriniai pasirinkimai

Skirtingi Vilniaus ir Kauno žydų bendruomenių pasirinkimai tarpukariu geriausiai matyti vertinant šiose bendruomenėse vartotų kalbų spektrą. Prieškario Vilniuje lyderės pozicijas kaip šnekamoji, periodinės spaudos ir literatūros leidybos kalba užėmė jidiš, o JIVO nenuginčijamai kėlė šios kalbos prestižą. Tuo tarpu Kaune, gilias šaknis įleidus sionistiniam judėjimui, greta jidiš sparčiai populiarėjo ir hebrajų kalba. Išimtis galiojo tik periodinei spaudai, nes senoji žydų karta buvo rusifikuota ir buvo linkusi vartoti jidiš kaip šnekamąją kalbą, ja skaitė spaudą. Tuo tarpu jaunoji karta, dėl švietimo sistemos struktūros (privalomo lietuvių kalbos ir kai kurių dalykų dėstymo lietuviškai), palaipsniui patyrė lituanizaciją ir hebrajų kalbos įtaką. Tarpukariu tiek Vilniuje, tiek Kaune šalia tradicinio mokymo įsitvirtino naujovė – pasaulietinė žydų švietimo sistema. Čia taip pat atsispindėjo daugialypiškumas – Kaune įsitvirtino sionistinės pakraipos mokyklos su dėstomąja hebrajų kalba ir gana greitai tapo dominuojančios. Tuo tarpu žydų švietimas jidiš dėstomąja kalba stipresnes pozicijas išlaikė Vilniuje.

Politiniai ir visuomeniniai pokyčiai neabejotinai palietė ir žydų literatūrą. Tarpukariu Vilniaus ir Kauno žydų literatai pasuko skirtingais kūrybos keliais, sunkiai palaikydami tarpusavio dialogą. Svarbu pabrėžti, jog didelės reikšmės Vilniaus ir Kauno žydų literatų pasirinkimams turėjo skirtingas antisemitizmo mastas bei pobūdis Vilniuje ir Kaune. Sąlygojama stipresnių antisemitinių nuotaikų, Vilniaus žydų literatūra plėtojosi savarankiškai, čia praktiškai neliko tautų bendradarbiavimo, žydų literatai daugiausia veikė savo organizacijose, formuojamose tautiniu pagrindu, nesiekiant pažinti naujos lenkų literatų kartos ir kūrybos. Česlovo Milošo atsiminimai liudija apie tuometiniame Vilniuje egzistavusią nematoma siena atskirtą žydišką ir lenkišką Vilnių, kuris iš esmės gyveno atskirai[2]. Poeto žodžiai – „nieko nežinojau apie žydų istoriją Lenkijoje ir Lietuvoje“[3], liudija apie šalia gyvenančių kaimynų nepažinimą.

Vilniaus žydų bendruomenė, turėdama itin stiprų litvakišką identitetą, glaudžiai su Vilniumi susijusią tapatybę, išsiskyrė visos Lenkijos kontekste. Nepaisant realaus skurdo ir nepriteklių, Vilniaus miestas žydų kūriniuose perteikiamas kaip ypatingą aurą ir reikšmę turinti vieta žydams. Savo kūriniuose Vilnių reprezentavo poetas Zalmanas Šneuras-Zalkindas, atsikėlęs iš Baltarusijos 1904-aisiais, jau 1920 m. parašo poemą „Vilnius“, kurioje nuo pirmųjų eilučių – „O Vilniau, mano Močiute Didžioji, motute žydelių [...]“[4], reiškiama meilė ir pagarba miestui. Vilniaus motyvai taip pat sutinkami šiame mieste savo karjerą pradėjusio Abraomo Suckeverio bei Dovydo Einhorno kūryboje, taip pat bene garsiausiame Mošės Kulbako kūrinyje „Vilnius“ (1923). Vilniaus siužetas liko aktualus ir vėlesniuose Vilniaus žydų kūriniuose, kaip antai 1910 m. Vilniuje gimusio, Chajimo Gradės kūrinyje „Mano motinos šabato dienos“ (1955), perteikiantis dvasinę ir politinę žydų atmosferą mieste. Šiai žydų bendruomenei Vilnius buvo nepakeičiamas „moderniosios žydų kultūros švyturys“[5] visą tarpukario laikotarpį. Nemaža Vilniaus žydų kūrėjų dalis įprasmino ir reprezentavo žydiškojo Vilniaus motyvą savo kūryboje, tačiau beveik nesistengė ieškoti sąlyčio su lenkiška aplinka.

Tuo tarpu situacija Kaune, silpnesnis antisemitizmas, sudarė sąlygas žydų integracijai. Šiuo laikotarpiu pradeda formuotis abipusis dialogas tarp žydų ir lietuvių kūrėjų. Kauno žydų literatai ima save sieti su lietuviška aplinka ir įprasmina tai savo kūryboje. N. Šapiros žodžiais tariant, „ilgai ir taikiai gyvendami Lietuvoj žydai pamilo lietuvišką žemę“[6]. Analizuojant tarpukario žydų spaudos straipsnius, literatūrą, galima matyti tendenciją, jog žydų kūryba Kaune įgauna naujų atspalvių – užmezgamas ryšys su vietine aplinka. Atsiranda vis daugiau poezijos, kurios įkvėpimo šaltiniu tampa Lietuvos gamta: „Tave, Lietuva mano, myliu laukus, kur į tolį nueina[...] Tave myliu, Lietuva mano, tu esi mano tėviškė, man vaikystės kelius tu vainikais nuklojai [...]“ (A. J. Grodzenskis), „Tylioji Lietuva, gimtine mano, Graži esi, kaip baigias vasaros auksinis laikas [...]“ (J. Gotlibas)[7]. Kūryboje išsiskleidę lietuviški motyvai pačių žydų įvertinti kaip išskirtiniai, keliantys literatūros vertę – „tai suteikia jaunajai žydų literatūrai nepriklausomoje Lietuvoje specifinio grožio ir tuo pat laiku įrodo kultūrinį ir menišką savitumą [...]“[8], teigė žydų kūrėjas A. Glazmanas. Būtent tarpukario Kaune gimsta abipusio, lietuvių ir žydų, pažinimo daigai: Lietuvių ir žydų kultūrinio bendradarbiavimo draugija, kūrinių vertimai iš hebrajų kalbos į lietuvių ir jų publikavimas laikraščiuose, Izidoriaus Kisino leidybinė veikla. Tarpukario Kaune susiklosčiusios sąlygos leido pradėti formuotis naujam žydų „sociokultūriniam tipui“, atviram lietuviškai kultūrai, o padėti abipusio pažinimo pamatai, turėjo didelį potencialą natūraliai vystytis toliau.

Žydai ir Vilniaus klausimas

Prijungus Vilniaus miestą prie Lenkijos, Vilniaus žydų bendruomenė neliko abejinga ir deklaravo lojalumą Lietuvai bei palaikė Vilniaus grąžinimo Lietuvai siekius. Kolektyvinį Vilniaus žydų nusistatymą išreiškė bendruomenės lyderiai, kaip antai daktaras Cemachas Šabadas, viešai deklaruodamas: „Aišku, kad turi būti viena Lietuva, ne dvi ir ne trys.“[9] Tačiau ilgainiui, netekusi didesnės veikimo laisvės, Vilniaus žydų bendruomenė prisitaikė prie pakitusios politinės situacijos, į viešumą vis rečiau prasismelkdavo tokio pobūdžio pasisakymai. Tuo tarpu Kauno žydų bendruomenė ima aktyviai save pozicionuoti kaip lojalią Lietuvai. Tai liudija Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės išvadavime, sąjungos (įkurta 1933 m.) vieša retorika, organizacijos leidžiamo laikraščio „Apžvalga“ (1935–1940) ir vienkartinių proginių leidinių turinys. Galima daryti prielaidą, jog prie šio žydų pasirinkimo ir aktyvumo prisidėjo lietuvių „kompleksas“ ir „mobilizacija“ dėl Vilniaus. Kaip pažymėjo istorikas Dangiras Mačiulis, įtikėjimas gyvybišku Vilniaus būtinumu, pagimdė Vilniaus vadavimo sąjūdį ir galingą komunikacinio vadavimo diskursą[10]. Lietuviai, spręsdami Vilniaus klausimą, matė žydus kaip sąjungininkus, o pastarieji taip pat palaikė šią idėją. 1937 m. buvo įkurtas Vilniui vaduoti sąjungos žydų skyrius, o bene ryškiausiu lietuvių ir žydų nuostatų sutapimo pavyzdžiu tapo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Nachmano Šapiros darbas „Vilnius naujoj žydų poezijoj“[11], kai lietuviams lietuvių kalba buvo suformuota ir pristatyta Vilniaus reikšmė žydų poezijoje.

Tačiau 1939 m. spalio mėnesį, susigrąžinus Vilniaus miestą, pasiekus tikslą, puoselėtą visą tarpukario laikotarpį, laukė akibrokštas – pasirodė, kad Vilniaus ir Kauno žydus skiria akivaizdi praraja. Po devyniolikos metų ekonomiškai ir politiškai pranašesni tapo Kauno žydai, o Vilnių kaustė nepriteklius ir skurdas. Kauno žydai ėmė save pateikti kaip „lietuviškos dvasios ir tvarkos“[12] nešėjus, tuo tarpu į Vilnių, nepaisant kultūrinio potencialo, pradėta žvelgti kaip į provincialų, „lenkiškos įstatymdavystės pažymėtą“[13], lenkų kalbos ir kultūros, paveiktą miestą, kurį buvo būtina iš naujo pajungti bendram valstybės gyvenimui. Po Vilniaus susigrąžinimo išryškėję kalbiniai, socialiniai, ekonominiai ir kultūrinės orientacijos prieštaravimai ėmė labiau skirti, nei jungti Vilniaus ir Kauno žydus.


[1]                  Mykolas Romeris, Dienoraštis 1921 m. sausio 13-oji – lapkričio 7-oji, sudarė R. Miknys, Vilnius, 2012,  p. 186

[2]                 Czeslawo Miloszo Vilnius: tekstai ir fotografijos, sudarė M. Matulytė, Vilnius, 2012,  p. 115.

[3]                 Ten pat, p. 104

[4]                 Žydų poetai apie Lietuvą, in: Šiaurės Atėnai, Nr. 175, 2004-09-04, [interaktyvus], in: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20100823105805/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=715&kas=spaudai&st_id=2873, (2016-03-05).

[5]                 ,,Žydai Lietuvoje”, in: Apžvalga, Nr. 35, 1939-11-15, p. 3.

[6]                 Doc. N. Šapira, ,,Jaunųjų žydų poetų kūriniai apie Lietuvą“, in: Apžvalga, Nr. 2, 1935-06-23, p. 3.

[7]                 Ten pat, p. 3.

[8]                 A. Glazmanas, ,,Žydų literatūra Nepriklausomoje Lietuvoje“, in: Apžvalga, Nr. 13, 1939-03-26, p. 6

[9]                 Vilniaus žydų spaudos apžvalga josios nusistatyme Vilniaus klausimu, in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 30, l. 4.

[10]               Dangiras Mačiulis, 1939-ieji: lietuviai "atranda" Vilnių arba kolektyvinės atminties erdvės kūrimas atgautoje sostinėje”, in: Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai”, sud. G. Jankevičiūtė, Vilnius, 2010, p. 165.

[11]               N. Šapira, Vilnius naujoj žydų poezijoj”, Kaunas, 1935.

[12]               B. Rubinšteinas, ,,Sveiki, Vilniaus broliai ir sesės!”, in: Apžvalga, Nr. 36, 1939-10-22, p. 2.

[13]               ,,Vilnių atgavus”, in: Apžvalga, Nr. 37, 1939-10-20, p. 7.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.