J.Buzaitytė - Kašalynienė

Pirmoji dalis

Socialinė atskirtis, skurdas, socialinių įgūdžių stoka, įvairių priklausomybių spąstai – tai skaudi mūsų visuomenės kasdienybė, su kuria vienaip ar kitaip susiduriame. Socialiniams darbuotojams ar tiesiog dirbantiesiems su socialiai pažeidžiamais bendruomenės nariais tos visuomenės bėdos pažįstamos geriausiai. Vėlgi dėl nutinkančių konkrečių nelaimių, turinčių socialines (ar reikėtų sakyti – asocialumo) šaknis, žmonių rūstis dažnai krenta ant „pražiūrėjusių“, „laiku nesuskubusių į pagalbą“ socialinių darbuotojų. Apie tai, kokia šiandien socialinio darbo, kaip profesijos ir studijų krypties, realybė, ir kaip visuomenė, politikai ir dirbantieji socialinėje srityje turėtų dalintis atsakomybe, ir kokios pastangos reikalingos socialinėms Lietuvos bėdoms suvaldyti, kalbamės su Vilniaus universiteto, Filosofijos fakulteto, Socialinio darbo katedros docente dr. Jolita BUZAITYTE-KAŠALYNIENE.

Kokią matote socialinio darbo Lietuvoje dabarties padėtį ir ateities perspektyvą? Ar abiturientai noriai renkasi socialinio darbo studijas? Kas jaunus žmones patraukia mokytis šios profesijos ir labiausiai sulaiko, atstumia? 

Labai ilgą laiką Socialinio darbo ir apsaugos ministerijos, Seimo vykdomos socialinės politikos prioritetai buvo orientuoti į socialinių pašalpų ir pensijų didinimą. Daug buvo nuveikta socialinio darbuotojo profesijai institucionalizuoti, t. y. socialinių paslaugų įstaigose įvestos socialinio darbuotojo pareigybės, nusistovėjo jų funkcijos, atsakomybės bei profesinė kvalifikacija, socialinio darbo profesinio bakalauro, bakalauro ir magistro studijų programos. Teisiškai įtvirtintas reikalavimas, kad socialinio darbuotojo pareigas turi užimti tik socialinio darbo profesinę kvalifikaciją turintys specialistai. Daug nuveikta, visgi to nepakako socialinio darbo profesijos prestižui visuomenėje užtikrinti. Socialinio darbo plėtrai ir naujovių kūrimui buvo naudojamos užsienio fondų, o vėliau Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Daugumos šių paslaugų teikimas nutrūkdavo pasibaigus projektiniam finansavimui, nes jų tęstinumui nebuvo planuojamos lėšos savivaldybių biudžetuose.

Nepakankamai rūpintasi socialinių darbuotojų atlyginimais ir darbo sąlygomis, pavyzdžiui, saugumu darbe, transportu, kuris ypač aktualus kaimo vietovėse, atskiromis erdvėmis klientų konsultavimui ir pan. Socialinių darbuotojų atlyginimas labai panašus į kai kurių socialiai remtinų šeimų gaunamas pajamas. Socialinių darbuotojų darbas yra labai sunkus, jiems keliami aukšti kvalifikaciniai reikalavimai ir didžiuliai visuomenės lūkesčiai išspręsti įsisenėjusias socialines problemas, pakeisti asmenų nuostatas, įpročius ir elgesį, pavyzdžiui, atpratinti narkomanus, alkoholikus nuo narkotikų ir alkoholio vartojimo, padėti įsidarbinti kvalifikaciją ir motyvaciją praradusiems arba niekada jų neturėjusiems asmenims, apsaugoti vaikus nuo jų pačių tėvų… Atlygis už tokias sudėtingas paslaugas yra labai mažas, neatitinkantis užduoties sudėtingumo.

Kokios pasekmės? Socialinio darbo profesija Lietuvoje yra labai žemo statuso, dramatiškai nukrito skaičius norinčių ją įgyti ir šį darbą dirbti. Per pastaruosius 3–4 metus stojančiųjų į universitetines bakalauro studijas skaičius sumažėjo 3–4 kartus. Parengti specialistai su bakalauro ir magistro diplomais socialinio darbo lauke neilgai užsibūna, iš jo greitai pabėga į užsienį arba kitas veiklos sritis. Dažnai socialiniais darbuotojais įsidarbina dar studijuodami, o baigę studijas padirba dar apie pora metų ir tada jau ieškosi kitų – lengvesnių, geriau apmokamų darbų.

Šias studijas rinktis pastūmėja noras spręsti socialines problemas ir keisti pasaulį, noras dirbti su žmonėmis, t. y. noras padėti, globoti ir rūpintis kitais, daryti gerus darbus, teigiama ar neigiama asmeninė patirtis. Nuo šios profesijos atstumia žemi atlyginimai, didelė atsakomybė, vieši kaltinimai, žiniasklaidos kuriamas ir palaikomas socialinio darbuotojo, kaip negebančio susidoroti su užduotimis, negebančio apginti kliento, priimti tinkamus sprendimus, įvaizdis. 

ties pastaruoju metu daug kalbama apie socialinių darbuotojų neva nekompetenciją, negebėjimą atpažinti problemas, tarsi nejautimą atsakomybės apie problemas pranešti, taipgi imtis spręsti vietoje. Turiu omenyje smurto prieš vaikus ar tiesiog smurto artimoje aplinkoje atvejus, tragišką savižudybių statistiką, taip pat alkoholizmo, narkomanijos žaizdas. Kokios šiuo atveju socialinio darbuotojo pareigos, atsakomybių ir galimybių ribos – ką iš tiesų gali padaryti socialinis darbuotojas ir ko ne, kokios pagalbos jam reikėtų?

Šis klausimas yra sudėtinis, kiekviena jūsų paminėta socialinė problema reikalauja atskiros analizės. Krizės, nelaimės atveju mes visuomet ieškome kaltų, ieškome tų, kuriems galėtume priskirti atsakomybę. Socialiniai darbuotojai kaltinami smurtinės vaikų mirties atveju. Tačiau šiose situacijose visi yra kalti, o tiksliau visi privalo prisiimti savo atsakomybės dalį: kaimynai, kurie „nenori kištis“, todėl „nemato ir negirdi“, kas už sienos ar kaimyniniame kieme dedasi. Auklėtojai ir (ar) mokytojai, kurie nepastebi ženklų vaikų elgesyje, nuotaikose, aprangoje. Medikai, kurie patiki, kad vaikas nukrito ir užsigavo. Teisėjai, kurie vaikus dėl galimo tėvų smurto apklausia tėvams dalyvaujant. Visuomenė, kuri praktikuoja patyčias, kuri netoleruoja, nepriima kitoniškumo, kuri neįsivaizduoja vaikų auklėjimo be fizinių bausmių. Labai trūksta bendradarbiavimo ir atsakomybių pasidalijimo įvairiuose problemų sprendimo lygmenyse: šeimų su specialistais, skirtingų specialistų tarpusavio, skirtingų įstaigų tarpusavio, skirtingo pavaldumo organizacijų ir įstaigų tarpusavio, bendrai visuomenės sutelktumo ir tarpusavio pagalbos. Specialistai, įstaigos, ministerijos, politikai stumdo nuo savęs atsakomybę, kaip „karštą bulvę“...

Socialiniai darbuotojai turėtų prisiimti atsakomybę, kad neįvertino rizikos, pavojaus vaiko gyvybei. Ir tikėtina, kad socialinė darbuotoja, „pražiūrėjusi“ šį pavojų, jaučia kaltę ir ją jaus galbūt visą gyvenimą. Bet kaip jau sakiau, socialinė darbuotoja vaiko mirties šeimoje atveju, nėra vienintelė atsakinga. Manau, kad šiuo metu yra iš esmės peržiūrima vaikų teisių apsaugos sistemos teisinė bazė, jos veikimo principai ir praktikos. Dabartinė Vyriausybė deda rimtas pastangas, kad būtų padaryta sisteminių pokyčių, pvz., kad bendradarbiautų vaiko teisių apsaugos, socialinės pagalbos, švietimo ir sveikatos apsaugos, teisėsaugos sistemos, kad socialinės tarnybos užtikrintų skubią pagalbą ne tik darbo valandomis, bet 24 val. per parą, kad krizinėse situacijose dirbtų specialistų komanda, susidedanti iš socialinio darbuotojo, mediko, psichologo. Tokia komanda vertintų pavojaus lygį ir planuotų intervencijos priemones,  kad socialinis darbuotojas nebūtų paliktas vienas.

Alkoholizmas, narkomanija, savižudybės yra skaudžios socialinės problemos, kurioms spręsti socialinių darbuotojų pastangų nepakanka, todėl kad šios problemos nėra pirminės. Jos yra skaudžios pasekmės kitų problemų, kurių šaknys yra sutrikusiuose, pažeistuose žmonių tarpusavio santykiuose, ydingose auklėjimo praktikose, silpnuose socialiniuose ryšiuose, nesaugioje, įtemptoje darbo aplinkoje, ekonominėse šalies sąlygose. Esminiai asmens poreikiai yra priėmimo, priklausomybės ir pripažinimo – jei jie nėra patenkinti, mes esame nelaimingi, ieškome įvairių pakaitalų. Kiekvienas iš mūsų nori būti priimtas toks, koks yra, t. y. mylimas už tai, kad jis yra. Siekiame mylėti ir būti mylimi – jei tokie nesijaučiame, esame nelaimingi: svaiginamės, perkame ir apsistatome brangiais daiktais, blaškomės po pasaulį... Kiekvienas siekiame priklausyti šeimai, bendraamžių ar bendraminčių grupei, tautai ir pan., nes tik per priklausomybę įvairioms grupėms ir sąveikas su kitais galime suvokti savo tapatumą, t. y. pasakyti sau ir kitiems, kas mes esame. Kiekvienas siekiame pripažinimo, įvertinimo už pastangas, pasiekimus, darbus, nes patenkintas pripažinimo poreikis sustiprina pasitikėjimą savimi, savigarbą ir savivertę. Visi šie poreikiai gali būti tenkinami tik artimuose santykiuose su kitais. Žmogus yra socialinė būtybė, susaistyta priklausomybės santykiais su kitomis būtybėmis. Santykiai su kitais mums suteikia ir džiaugsmą, ir skausmą ar kančią.

Šiandien gyvename atomizuotoje visuomenėje, turime silpnus šeimos, bendruomeninius, bendraminčių grupių ir kitokius ryšius. Vėlyvos santuokos ir vėlyvas vaikų gimdymas, dažnos skyrybos, mažos šeimos, senėjanti visuomenė reiškia, kad yra daug vienišų žmonių. Modernios technologijos „sukišo“ visus žmones į „dėžes“, turime naujas priklausomybių rūšis: nuo technologijų, nuo lošimų, nuo skolinimosi ir pan. Susikūrėme iliuziją, kad galime gyventi be kitų žmonių, bendraudami tiktai „per dėžes“, o kraštutiniu atveju tiktai „su dėžėmis“. Tuo pat metu ilgimės tikrų, nuoširdžių, atvirų, palaikančių, sustiprinančių ryšių su kitais žmonėmis.

Studijų, darbo aplinkoje jaučiame nuolatinį spaudimą, kad turime būti inovatyvūs, verslūs, nuolat besimokantys, kad prisitaikytume ir išgyventume didelės konkurencijos sąlygomis. Nepaliaujamai kalbame apie būtinus pokyčius, keičiame organizacines struktūras, įprastas darbo organizavimo praktikas, mažiname darbo vietas, perkeldami paslaugas į virtualias erdves. O tai reiškia, kad gyvename nuolatinės įtampos, nerimo, nesaugumo sąlygomis. Nerimas ir baimė nuolatiniai mūsų palydovai. Technologijos vystosi tūkstančius kartų greičiau nei mūsų psichiniai ir socialiniai procesai. Technologinis progresas sukuria socialinio progreso iliuziją... Kas nutinka tiems, kurie nespėja prisitaikyti? Kurie nepajėgia konkuruoti ir nuolat kurti naujus produktus ir prekes? Jie patenka į socialinės rizikos grupes. Yra senas posakis, kad nė vienas nesame apsaugotas nuo ligos, kalėjimo ir ubago lazdos. Kiekvienas ten galime atsidurti, kiekvienas tai sąmoningai ar nesąmoningai suvokiame, bijome. 

Pakalbėkim apie valstybės teikiamas socialines paslaugas ar įgyvendinamą socialinių problemų prevenciją… Ką ir kaip šioje sistemoje reikėtų tobulinti, kad šeimos ar atskiri asmenys, atsidūrę socialinės rizikos zonoje, gebėtų įsikabinti į gyvenimą, išlipti iš skurdo ir socialinės atskirties, galiausiai kad į tokią socialinės rizikos padėtį nė nepakliūtų? 

Vėl sudėtingas arba labai platus klausimas. Sunku įsivaizduoti visuomenę be socialinių problemų. Tik Sovietų sąjungoje „nebuvo“ narkomanijos, prostitucijos, benamystės, smurto prieš moteris ir vaikus, vaikų nepriežiūros ir kitų socialinių problemų. Sakau „nebuvo“ kabutėse, nes jos buvo, tik dauguma iš jų viešai nebuvo pripažįstamos. Visuomenė susideda iš įvairių grupių. Skirtingais gyvenimo tarpsniais ar situacijose susiduriame su skirtingais sunkumais, turime įvairių ar skirtingų poreikių, todėl paslaugos turi būti užtikrintos atsižvelgiant į tuos skirtingus poreikius ir įvairias gyvenimo situacijas.

Formalus ir neformalus mokymas, visuomenės švietimas įvairiais klausimais – narkotikų žalos, ugdymo šeimoje svarbos, savanorystės naudos asmeniui ir visuomenei, sveikos gyvensenos, lytinės elgsenos ir panašiai, taip pat profesinis rengimas yra pačios plačiausios pirminės socialinių problemų prevencinės priemonės. Būtina pagalba sunkiais arba pereinamaisiais gyvenimo laikotarpiais, pavyzdžiui, jaunai šeimai susilaukus pirmagimio, artimo žmogaus netekties, skyrybų ir panašiais atvejais. Kartais reikia įgūdžių ugdymo paslaugų, kartais terapijos ar psichologinio konsultavimo, savigalbos grupės, socialinio konsultavimo, vaikų arba neįgalių artimųjų priežiūros, jaunų žmonių, paliekančių globos sistemą, arba vyresnių išėjimo iš reabilitacijos palydėjimo paslaugų. Kitais atvejais – socialinio būsto, laikino būsto su pagalba susirandant ir išlaikant darbą, tarpininkavimo derantis su antstoliais dėl skolų apmokėjimo ar kitų paslaugų, kurios padėtų atsitiesti arba išvengti nepageidaujamų pasekmių, pavyzdžiui, depresijos, vaikus žalojančių ugdymo praktikų, darbo netekties, ilgalaikės bedarbystės, vienišumo ir beviltiškumo jausmų, priklausomybių susiformavimo. Kaip tik šių ir panašių paslaugų beveik nėra daugumoje Lietuvos savivaldybių, o jų labai reikia.

Reikia plėsti socialinių paslaugų įvairovę visose savivaldybėse (ne didžiuosiuose miestuose) kad jos pasiektų žmones anksčiau, nei jie įtraukiami į oficialius rizikos šeimų ar rizikos asmenų sąrašus, nei jie tampa benamiais, prasiskolina, tampa priklausomi nuo psichotropinių medžiagų, pakelia ranką prieš save ar savo artimą. Šios mano išvardintos situacijos reiškia, kad žmonės jau yra gilioje, įsisenėjusioje bėdoje, iš kurios sunku išlipti. Nors buvo galima tam užkirsti kelią, jei pagalba būtų atėjusi anksčiau.

Tęsinys 2017.04.22.

Logotipas „Apžvalga“

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.