Popiežius jau penktą kartą Paskutinės vakarienės atminimą švenčia su paribiuose atsidūrusiais žmonėmis; jiems plauna kojas. Šią tradiciją Pranciškus įvedė pirmosios savo pontifikato Didžiosios savaitės ketvirtadienį – 2013 m. kovo 28 d. – Paskutinės vakarienės Mišias aukodamas nepilnamečių pataisos namuose, Romoje. Antrąsias savo pontifikato Paskutinės vakarienės Mišias popiežius aukojo ligoninėje, trečiąsias – kalėjime, ketvirtąsias – migrantų globos centre. Šiemet Paskutinės vakarienės Mišias popiežius nusprendė aukoti už kelių dešimčių kilometrų į pietryčius nuo Romos esančio Paliano miestelio kalėjime.

Kodėl kalėjime? – klausiama Romos dienraščio „La Repubblica“ Didžiojo ketvirtadienio numeryje paskelbtame interviu su Pranciškumi. „Evangelijos pasakojime apie Paskutinįjį teismą pasakyta: „buvau kalinys – atėjote pas mane“. Šis Jėzaus priesakas galioja visiems, o ypač vyskupui, kuris yra visų tėvas“, – atsako popiežius. „Apie kalinius dažnai sakoma: „Jie nusikaltę.“ Atsakau Jėzaus žodžiais: „Kas iš jūsų be kaltės, tegu pirmas sviedžia akmenį.“ Pasižiūrėkime į save, į savo vidų, į savo kaltes ir mūsų širdys pasidarys žmoniškesnės.“ „Mes, kunigai ir vyskupai, – sakė Pranciškus, – turime visada tarnauti. Kaip esu pasakęs lankydamasis kalėjime pirmąjį savo pontifikato Didįjį ketvirtadienį – tai pareiga, kuri kyla iš širdies.“

Romos dienraščiui duotame interviu popiežius priminė šios Didžiojo ketvirtadienio tradicijos genezę. 1998 m. miręs Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Agostino Casaroli daug metų kaip paprastas kunigas patarnaudavo Romos Casal del Marmo nepilnamečių kalėjime. Kiekvieną šeštadienį jis kažkur dingdavo. Bendradarbiai manydavo, kad kardinolas ilsisi. O jis sėsdavo į autobusą, atvykęs į kalėjimą klausydavo išpažinčių, taip pat žaisdavo futbolą su nepilnamečiais kaliniais. Tiems paaugliams jis buvo kunigas Augustinas; niekaas nežinojo, kas jis iš tiesų yra. „Aš manau, – sakė popiežius Pranciškus, – kad Bažnyčia turi būti artima paskutiniesiems, marginalizuojamiems ir atstumtiems žmonėms. Kai sutinku kalinį, aš savęs klausiu: kodėl jis, o ne aš? Argi aš esu geresnis už jį? Kodėl jis suklupo, o ne aš? Tai slėpinys, kuris mane su jais suartina.“

Dienraščio „La Repubblica“ paskelbtame pokalbyje priminta, kad kitame interviu, duotame jėzuitų žurnalui „La Civiltà Cattolica“, į klausimą, „kas yra popiežius Pranciškus?“, jis atsakęs: „Nusidėjėlis.“ – Kaip tai suprasti? – „Tokį aš save suvokiu, – atsakė Pranciškus. – Mano herbo moto yra šv. Bedos Garbingojo žodžiai apie šv. Matą: „Miserando atque eligendo“ – „(Kristus) pažvelgė gailestingai ir jį išsirinko“. Tai kur kas daugiau nei vien moto. Tai mano šiaurinė žvaigždė. Šiuose žodžiuose telpa visas Dievo slėpinys. Jis ryžtasi užsikrauti sau ant pečių visą pasaulio blogį ir parodyti, kaip labai myli žmogų.“

Toliau italų laikraščio paskalbtame pokalbyje su popiežiumi pereinama prie nuodėmės pasekmių, kurias matome viso dabartinio pasaulio įvykiuose. Pasak popiežiaus, visas tas smurtas, kurį šiandien matome, tai nuodėmės rezultatai, o labiausiai nuo jų visada nukenčia paskutinieji, beginkliai. Turime karštai melsti Dievą taikos malonės dabartiniam pasauliui, pavergtam prekiautojų ginklais, kurie žmonių krauju krauna sau pelną.

„Aš visada savęs klausiu: kodėl gi kariaujama? Argi įmanoma smurtu pasiekti ilgalaikius tikslus? Juk smurtas tik kursto dar daugiau smurto, o iš to laimi tik karų kurstytojai. Daug kartu esu sakęs ir vėl kartoju: smurtas nepagydys mūsų sužiesto pasaulio“, – sakė Pranciškus.