Pirmąjį sekmadienį po šv. Velykų minima Dievo Gailestingumo šventė.

Vienuolė ir Dievo Gailestingumo apaštalė Faustina Kovalska yra viena garsiausių Bažnyčios šventųjų. Per šią šventąją Viešpats perduoda pasauliui didžiąją Dievo Gailestingumo žinią ir parodo krikščioniškojo tobulumo pavyzdį, kuriam būdingas pasitikėjimas Dievu ir artimo meilė.

Ištakos

Šv. Faustinos dienoraštis išplatino šią ypatingą pamaldumo formą visame pasaulyje. Žinia, skelbiama lenkų vienuolės raštuose, nėra nauja, bet mums dar kartą primena Šv. Rašte ir tradicijoje formuluojamą mokymą: Dievas yra gailestingas ir mums atleidžia, todėl ir mes turėtumėme tapti gailestingi bei atleisti vieni kitiems.

Pamaldume Dievo Gailestingumui minėtoji žinia užima išskirtinę vietą ir kviečia žmones dar giliau suvokti beribę Dievo Meilę ir šios Meilės įtaką žmonėms, o ypač – labiausiai nusidėjusiems. Skelbiama žinia ir pamaldumas Jėzui, tapatinamam su Gailestingumo šaltiniu, remiasi šv. Faustinos Kovalskos raštais. Paskatinta savo dvasios tėvo, lenkų vienuolė ir mistikė parašė dienoraštį, pasakojantį apie patirtus apsireiškimus, kuriuose Jėzus kalbėjo apie Dievo Gailestingumą. Pamaldumas Dievo Gailestingumui buvo pradėtas platinti 1938 m., dar prieš Šv. Faustinos mirtį.

„Gailestingumas keičia pasaulį, daro pasaulį mažiau šaltą ir teisingesnį. Dievo veidas yra gailestingumo veidas, kuris visada kantrus. Dievas niekada nepavargsta mums atleisti. Problema, kad mes pavargstame prašyti Jo atleidimo. Niekada nepavarkime! Jis yra mylintis tėvas, kuris visada atleidžia, kuris yra mums visiems gailestingas.“

Popiežius Pranciškus

Gailestingumo žinia skelbia, kad Dievas myli mus visus, nepaisydamas mūsų nuodėmių sunkumo. Jis nori, kad atpažintume, jog Dievo Gailestingumas yra daug didesnis nei mūsų nuodėmės. Suvokę šią tiesą, su pasitikėjimu artinsimės prie Viešpaties, kad gautume Jo Gailestingumą ir skleistume jį kitiems. Tokiu būdu visi dalinsimės Dievo suteikiamu džiaugsmu. Šią žinią galima atsiminti taip lengvai, kaip – pirmąsias abėcėlės raides:

Prašyk dieviškojo Gailestingumo. Dievas nori, kad per nuolatinę maldą artintumės prie Jo, kad gailėtumės nusidėję ir prašytume paskleisti dieviškąjį Gailestingumą mums ir visame pasaulyje.

Būk gailestingas. Dievas nori, kad priimtume dieviškąjį Gailestingumą ir skleistume jį kitiems.

Visiškai pasitikėk Jėzumi. Dievas mums leidžia suvokti, kad dieviškojo Gailestingumo malonės priklauso nuo mūsų pasitikėjimo. Kuo labiau pasitikime Jėzumi, tuo daugiau malonių gauname.

Pamaldumas Dievo Gailestingumui

Pamaldumas Dievo Gailestingumui reikalauja visiško atsidavimo gailestingajam Dievui. Tai apsisprendimas, reikalaujantis visiško pasitikėjimo Dievu ir pasiryžimo su dėkingumu priimti Jo Gailestingumą bei tapti gailestingas, kaip mūsų Tėvas yra gailestingas.

Pamaldumo praktikos, pateiktos Šv. Faustinos dienoraštyje, visiškai sutampa su Bažnyčios mokymu ir jų esmė slypi Evangelijų skelbiamose žiniose, kurias teisingai suvokus bei pritaikius kasdieniame gyvenime galima augti kaip tikram Kristaus sekėjui.

Gailestingoji širdis

Egzistuoja dvi Šv. Rašto eilutės, į kurias turime atkreipti dėmesį, norėdami užsiimti aptariamojo pamaldumo praktikomis:

1. „Kadangi ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, vien tik lūpomis tegarbina mane, – jos širdis yra nutolusi nuo manęs“ (Iz 29, 13).

2. „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).

Ironiška ir netgi baisu, kad dauguma religingų Kristaus gyvenamojo laikotarpio žmonių (praktikavusių savo religiją ir nekantriai laukusių Mesijo pasirodymo) nesugebėjo atpažinti Jo atėjimo.

Fariziejai, kuriems Kristus kalbėjo anksčiau cituotoje Evangelijoje, buvo labai atsidavę maldoms, taisyklėms ir savo religijos ritualams, bet bėgant metams šios išorinės praktikos buvo svarbios tik jiems patiems, o tikroji pamaldumo prasmė buvo jau seniai pamiršta. Fariziejai atlikdavo visus reikiamus aukojimus, kalbėdavo teisingas maldas, dažnai pasninkaudavo ir nuolat kalbėdavo apie Dievą, bet nė viena iš minėtųjų praktikos formų nepaliesdavo jų širdžių. Jie neturėjo gyvojo santykio su Viešpačiu, negyveno taip, kaip Viešpats norėjo, ir nebuvo pasiruošę Kristaus atėjimui.

Kai žiūrime į gailestingojo Gelbėtojo atvaizdą, meldžiamės Dievo Gailestingumo vainikėlį, ar visa tai mus veda arčiau tikrojo sakramentinio Bažnyčios gyvenimo ir leidžia Kristui keisti mūsų širdis? Ar visa tai tapo tik religiniu įpročiu? Ar savo kasdieniame gyvenime būname Gailestingumo žmonės? Ar tik pagerbiame Dievo Gailestingumą žodžiais?

„Aš dėkoju Dievo Apvaizdai, kad, įsteigdamas Dievo Gailestingumo šventę, galėjau asmeniškai prisidėti prie Kristaus valios įgyvendinimo. Aš nuolat meldžiuosi, kad Dievas būtų gailestingas mums ir visam pasauliui.“ 

Šv. Jonas Paulius II

Pamaldumo praktikos, apreikštos šv. Faustinai, mums buvo duotos kaip „gailestingumo įrankiai“, per kuriuos galėtume skleisti Dievo meilę visame pasaulyje, bet vien tik to nepakanka. Nepakanka pasikabinti Dievo Gailestingumo paveikslą savo namuose, melstis Gailestingumo vainikėlį kiekvieną dieną, trečią valandą, ir priimti Komuniją kiekvieną sekmadienį, po šv. Velykų. Svarbiausia turime rodyti gailestingumą savo artimui. Gailestingumo veiksmų įgalinimas nėra pasirinkimas, o būtina dieviškojo Gailestingumo praktikos sąlyga.

Viešpats apie tai aiškiai kalba šv. Faustinai: „Iš tavęs noriu gailestingumo darbų, kurie turi plaukti iš meilės man. Visur ir visada turi rodyti gailestingumą [...], negali nuo to nei pasitraukti, nei išsižadėti, nei pasiteisinti“ (Dien. 742).

Evangelijoje sakoma: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). Prašymas būti gailestingam savo artimui visada atrodo sunkiai įgyvendinamas, bet Viešpats patvirtina, kad tai įmanoma: „Kai siela pasitikėdama artinasi prie manęs, pripildau ją tokios malonių gausos, kad ši malonė netelpa joje, bet spinduliuoja kitoms sieloms (Dien. 1074).

Kaip spinduliuojame Dievo Gailestingumą savo artimui?

Per savo darbus, žodžius ir maldas: „Šiose trijose pakopose, – kalbėjo Viešpats seseriai Faustinai, – telpa gailestingumo pilnatvė“ (Dien. 742). Visi buvome pašaukti užsiimti minėtosiomis gailestingumo formomis, bet ne visi buvome pakviesti atlikti tai tuo pačiu būdu. Turime prašyti Viešpaties, pažįstančio mūsų asmenybes ir individualias situacijas, kad padėtų pažinti įvairius būdus, leidžiančius kasdieniame gyvenime atlikti Dievo Gailestingumo darbus.

Prašydami Viešpaties Gailestingumo, pasitikėdami Jo Gailestingumu ir gyvendami kaip gailestingieji, niekada neišgirsime žodžių „jos širdis yra nutolusi nuo manęs“ (Iz 29, 13), bet tikrai girdėsime pažadą: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7).

Reikalavimai šventės minėjimui

Kad tinkamai pasiruoštume aptariamajai šventei, turime:

Pradėti Dievo Gailestingumo noveną, kuri turi specialias, kiekvienai dienai skirtas, intencijas ir pasibaigia Dievo Gailestingumo vainikėliu.

Minėti šventę pirmąjį sekmadienį po šv. Velykų.

Artintis prie Viešpaties su nuolankia ir atgailaujančia širdimi, besigailint visų savo nuodėmių.

Tvirtai pasitikėti dieviškuoju Viešpaties Gailestingumu.

Jei įmanoma, šventės dieną atlikti išpažintį.

Priimti šv. Eucharistiją šventės dieną.

Pagerbti Dievo Gailestingumo atvaizdą.

Būti gailestingam, kaip Dievas yra gailestingas: atlikti gailestingumo darbus, fiziškai padedant kitiems arba dvasiškai užtariant maldose.

Dievo Gailestingumo sekmadienis Vatikane

Kardinolas Angelini Fiorenzo pirmą kartą Dievo Gailestingumo šventę minėjo 1999 m. balandžio 11 d. sekmadienį Šv. Petro bazilikoje, Romoje. Daugybė žmonių, pasišventusių Dievo Gailestingumui, dalyvavo šioje ceremonijoje.

Dievo Gailestingumas visame pasaulyje

Dauguma vyskupijų ir parapijų Dievo Gailestingumo sekmadienį švenčia skirtingai. Kai kuriose trečią valandą, t. y. Gailestingumo valandą, aukojamos Šv. Mišios. Kitose paskiriama šventoji valanda Eucharistijos adoracijai, į kurią įtraukiamas ir Dievo Gailestingumo vainikėlis.

Gailestingojo Dievo atvaizdo palaiminimas ir pagerbimas įprastai yra įtraukiami kaip šv. Mišių ar Šventosios valandos dalis.

Individualus Dievo Gailestingumo minėjimas

Jeigu neturime galimybės dalyvauti organizuojamame iškilmės šventime, yra kitų būtų, kaip paminėti šią šventę individualiai, pavyzdžiui, melstis Dievo Gailestingumo vainikėlį, skaityti Šv. Raštą ar pasirinktas Šv. Faustinos dienoraščio dalis, ypač – tekstus, susijusius su švente. Kai kuriems padeda mokomųjų įrašų ar himnų apie Dievo Gailestingumą klausymasis. Kiti peržiūri vaizdo įrašus, susijusius su Dievo Gailestingumo žinia ir šv. Faustinos gyvenimu. Be to, svarbu atrasti laiko gailestingumo darbams.

Pagal Catholic.net parengė Agnė Lisauskaitė