Stanislovas Moravskis „Iš visur po truputį“, t. 2: „Broliai bajorai“. Iš lenkų kalbos vertė ir parengė Reda Griškaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016. 

[2 kūrinio dalies „Ponas Ignotas iš Darsūniškio“ fragmentas] 

Prieš aštuonerius metus buvo paskelbta pirmoji Stanislovo Moravskio (Jan Apolinary Stanisław Moravski, 1802–1853) kūrinio Iš visur po truputį dalis Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda (Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 2009), kurioje pateikta plati istorinė ir geografinė XIX amžiaus pirmosios pusės Panemunių miestelių ir dvarelių panorama. Šioje, antrojoje, knygos dalyje rašytojas piešia šio regiono socialinį portretą, daugiausia dėmesio skirdamas bajorijai. Aprašoma provincijos bajorų kasdiena – ūkinės problemos, bylinėjimasis, bendravimas, laisvalaikis, religinė praktika, apranga, valgis ir kt. Moravskis ne tik kuria spalvingą „brolių bajorų“ gyvenimo vaizdą, bet ir gilinasi į šio socialinio sluoksnio problemas ir perspektyvas. Kūrinyje apstu ryškių ir sodrių bežemės bajorijos, tapusios vadinamųjų inteligentiškų profesijų – pedagogų, teisininkų, dvasininkų – atstovais, portretų. Todėl tai knyga ne tik apie politinį ir socialinį, bet ir apie civilizacinį ir kultūrinį Lietuvos virsmą.

Kaip ir pirmojoje, taip ir šioje, antrojoje, knygos dalyje, apstu ir vaizdų iš Panemunių miestelių (čia akivaizdžiai pirmauja Darsūniškis) kasdienos, religinio gyvenimo. Talentinga rašytojo plunksna žaižaruoja sąmoju ir kuria itin gyvus, dažnai humoristinius, vaizdus.  Dalinamės knygos ištrauka.

___

„Taigi kaip tik tais metais, apie kuriuos pasakoju, kai jau atėjo tas „judošiaus išvarymas“, staiga nuo bažnyčios sienų ataidėjo neįprastas barškėjimas, įvairiabalsis riksmas ir šaižus cypimas. Kol pagaliau kažkoks ne ypač didelis, bet ypač greitas, baisios ir keistos išvaizdos padaras, kelis kartų pasišokęs siena, prasibrovė tarp parapijos dignitorių ir brolijos narių ir įkrito tiesiai į Jėzaus karstą, baisiai jį suniokodamas! Sudužo lempos. Visur užgeso šviesos! Su trenksmu pabiro tos dirbtinos, tos netikros, tos amžinos gėlės! Dar niekada Darsūniškyje negirdėta katastrofa! Trumpai tariant, žemės drebėjimas arba bent jau kažkas į jį panašaus!..“ 

Didžiosios savaitės1 pabaigoje, kai jau Jėzaus karstas buvo visiškai parengtas ir pamaldžių žmonių lankomas, liaudyje dar buvo gyvas, bet pamažu dabar kunigų po truputį išgyvendinamas „judošiaus išvarymo, arba judošiaus išgujimo“, paprotys2. Bendras šios tradicijos, kurią kadaise beveik kiekvienoje parapinėje bažnyčioje atlikdavo savitu ir tik jai būdingu ritualu, principas, jos turinys buvo tas, kad šventovėje keletui minučių būdavo sukeliamas triukšmas ir bildesys – trankydavo viską ir belsdavo viskuo, ką tik kas rankoje turėdavo.

Taigi kaip tik tais metais, apie kuriuos pasakoju, kai jau atėjo tas „judošiaus išvarymas“, staiga nuo bažnyčios sienų ataidėjo neįprastas barškėjimas, įvairiabalsis riksmas ir šaižus cypimas. Kol pagaliau kažkoks ne ypač didelis, bet ypač greitas, baisios ir keistos išvaizdos padaras, kelis kartų pasišokęs siena, prasibrovė tarp parapijos dignitorių ir brolijos narių ir įkrito tiesiai į Jėzaus karstą, baisiai jį suniokodamas! Sudužo lempos. Visur užgeso šviesos! Su trenksmu pabiro tos dirbtinos, tos netikros, tos amžinos gėlės!3 Dar niekada Darsūniškyje negirdėta katastrofa! Trumpai tariant, žemės drebėjimas arba bent jau kažkas į jį panašaus!

Kunigas vikaras susiėmė už plikos galvos. Vargonininkas su zakristijonu pirmieji į kulnus dėjo. Paskui juos patraukė šaunieji, kaip kad šiandien pasakyčiau, Darsūniškio tautinės gvardijos pulkai4. Vos kelios susijaudinusios moteriškės iš smalsumo stabtelėjo bobinčiuje5. Kozlovskis, kiek skeptiškai žiūrintis į vaiduoklius ir šmėklas, pagaliau nusiėmęs nuo plikės susirūpinusią ranką6, ėmė filosofiškai ieškoti šio Darsūniškio istorijoje nepaprasto įvykio priežasties. Ir rūsčiai barė pro bažnyčios duris besižvalgančią minią. Buvo atitemptas pabėgęs vargonininkas-burmistras. Zakristijonas jau buvo iš baimės palengvėjusią koją bekeliąs per kapinių tvorą7, kai jį besprunkantį pritykojo špitolės boba8, ir jam buvo gėda, liudininkei esant, toliau slapstytis. Sugrįžo ir dar kartą kunigo vikaro drąsos sugėdinta Rožančiaus brolija9.

Peržegnojęs Jėzaus karstą, kunigas vikaras iš vieno balta kamža10 apsirėdžiusio broliuko pastvėrė garbės alebardą11 ir ėmė ja badyti karsto šonus. Bet iš ten kad pasigirs šaižiai cypiantis miaukiantis balsas! Tad vėl naujas retiravimasis12, ir dar gėdingesnis nei pirmiau. Bėgimas, kuriame tą kartą (ir kas iš mūsų nuodėmės nepadarė?) jau ir pats kunigas Kozlovskis, nepaisant viso savo skepsio ir drąsos, viską užmiršęs ir alebardą nusviedė, ir pats pirmas pasikaišė sutaną, ir pats pirmas šalto prakaito lašais išmušta kakta iš baimės pakirstas kojas tik kapinėse pagaliau sustabdė.

Vėl susirinko prie bažnyčios durų. Sudarė karinę tarybą. Keletas drąsesnių balsų patarė trauktis iš ten iki ryto – kol gaidys užgiedos. Paskiau vienas į kitą žiūrėdami šiek tiek susigėdo. Pagaliau, kai jau naują šturmą prie Viešpaties karsto ketino pradėti, nežinia iš kur išdygo vienas basakojis parapinės mokyklėlės padauža, kuris, stovėdamas prieš visą išsigandusią minią, kvailai ir nederamai nusijuokė ir sušuko:

     – Taigi ten tijūno13 Mykolo katinas tupi!

Ir čia pat dingo.

Tos kalbos padrąsinta brolija su nepalaužiama Romos riterių narsa metėsi ant nusikaltėlio ir pagaliau jį sučiupo. Kaltininko kojos buvo pakaustytos riešutų kevalais, priklijuotais batsiuvio derva14. Prie uodegos galo buvo stipriai pririšta žirnių priberta džiovinta pūslė. Pati uodega išdažyta raudonais dryžiais, ant galvos pritaisyti iš kartono išlankstyti ragai. Styrojo paauksuotos dirbtinės ausys, o aprengtas buvo vokišku frakeliu15 su skvernais, iškirptu iš juodai nudažyto popieriaus. Trumpai tariant, iš karsto ištraukė katiną, pasipuošusį pačiais būdingiausiais jeigu ne velnio, tai jau tikrai drakono atributais... 

Komentarai 

1    T. y. paskutinė savaitė prieš šv. Velykas.

2    Orig.: „,wypędzania albo upędzania Judasza‘“. Šiuo atveju ž. „judas“ vel „judošius“ Moravskio tekste vartojamas kaip velnio sinonimas.

3    Čia ir kitur tekste jaučiamas aistringo sodininko Stanislovo Moravskio atgrasumas dirbtinėms gėlėms.

4    Orig.: „gwardji narodowej miasta Dorsuniszek“.

5    Orig.: „w babińcu“, t. y. bažnyčios prieangyje.

6    Orig.: „sfrasowaną“.

7    1830 metais Darsūniškio parapinės bažnyčios vizitacijoje rašoma, kad kapinės buvo aptvertos pinučių iš kėnių šakų tvora. Žr. Wizyta kościoła parafialnego Dorsuniskiego w gubernii wileńskiej powiecie kowieńskim w miasteczku Dorsunizkach w dekanacie kowieńskim przez naznaczonego wizytatora z rządu dyecezalnego wileńskiego za rok 1830 odprawiona i we czterech egzemplarzach opisana, l. 265v.

8    Orig.: „szpitalna baba“, t. y. špitolėje – prieglaudoje seneliams elgetoms, galintiems patarnauti bažnyčioje, gyvenanti moteris. Špitolės Lietuvoje pradėtos steigti XVI amžiuje prie parapinių bažnyčių. Dažnai čia gyvendavo ir bažnyčios tarnai – zakristijonas, vargonininkas, varpininkas. Jau vėliau špitolės patalpose būdavo įrengiamos parapijos mokyklos, ten pat gyvendavo ir mokytojas. Žr. Rimantas Jasas, „Žodynėlis“, p. 876 („Špitolė“). 1782 metų vyskupo Ignacijaus Jokūbo Masalskio vizitacijos aprašyme apie Darsūniškio špitolę rašoma taip: „Špitolė medinė, niekam tikusi, turi kepyklėlę su priemene, kur dabar gyvena 2 elgetos seniai, 2 bobos. Jokios fundacijos, skirtos špitolei, nėra, gyvena vien iš išmaldos.“ Žr. Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m., p. 433 („Darsūniškio parapija“).

9    Rožančiaus brolija Darsūniškio bažnyčioje buvo įkurta 1720 metų gegužės 26 dieną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininko, 1701–1730 Kauno pavieto bajorų vadovo, Darsūniškio seniūno (1697 metais šiuo titulu parašu patvirtino Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II elekciją) Boguslavo Kazimiero Oginskio (Bogusław Kazimierz Ogiński, ~ 1669–1730) pastangomis. Žr. Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m., p. 429, 433 („Darsūniškio parapija“). Apie Oginskį žr.: Andrzej Link-Lenczowski, „Ogiński Bogusław Kazimierz“, Polski słownik biograficzny, t. 23 (3), z. 98, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk, Łódź: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich, Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1978, s. 601–602; Urzędnicy centralni i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego XIVXVIII
wieku. Spisy
, opracowałi Henryk Lulewicz i Andrzej Rachuba, Kórnik: Biblioteka Kórnicka, 1994, s. 225.

10   Orig.: „w komże białe ubranych“. Kamža (lot.: „camisia“, t. y. marškiniai) – katalikų dvasininkų liturginis drabužis, baltas, laisvas, siekiantis tik kelius
(iki XV amžiaus siekė žemę), rankovės ilgos, plačios, apačia ir rankovės apsiūtos nėriniais. Dėvima nuo XIV amžiaus. Dabartinis pavidalas – iš XVI amžiaus. Žr. Rimantas Jasas, „Žodynėlis“, p. 871 („Kamža“).

11   Orig.: „honorową halebardę“. Alebarda – kertamasis ir duriamasis ginklas aštriais ašmenimis ir su ietigaliu ant medinio koto. Tikriausiai tokias alebardas turėjo prie specialiai įrengto Kristaus kapo sargybą ėję bažnyčioje patarnaujantys berniukai. Toks paprotys iki šiol puoselėjamas Alovės Švč. Trejybės bažnyčioje (Alytaus apskritis, Alytaus rajono savivaldybė, Alovės seniūnija). Per kiekvienas šv. Velykas, pradedant Didžiojo penktadienio pamaldomis, Jėzaus Kristaus kapą saugo „alebardomis“ ginkluoti „ciesoriaus Piloto kariai“, kurių vaidmenį noriai atlieka parapijos vaikinai. Už išsamų pasakojimą apie šią velykinę tradiciją esu nuoširdžiai dėkinga Alovės bažnyčios klebonui kunigui Stanislovui Stankevičiui. Šios jaunųjų aloviečių bažnytinės sargybos atvaizdus žr. Scholastika Kavaliauskienė, Alovės Švč. Trejybės bažnyčia, Alovė: Spausdino UAB Alytaus spaustuvė, 2007, p. 59, 107 (Scholastikos Kavaliauskienės nuotraukos). Plg. su panašiais Žemaitijos Velyknakčio papročiais. Žr. Žemaičių vyskupijos istorija ir paveldas: Žemaičių vyskupijos istorija (2013 m. gegužės 24 d. – spalio 27 d.), Žemaičių krikšto ženklai (2013 m. gruodžio 5 d. – 2014 m. kovo 3 d.). Parodų knyga, parodas rengė ir leidinį sudarė Lijana Birškytė-Klimienė, Diana Streikuvienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015, p. 306–307. Daugelyje bažnyčių velykinę dekoraciją papildydavo ir natūralaus dydžio iš medžio drožti arba ant lentų nutapyti sargybą einančių kareivių atvaizdai. Žr. Jėga ir grožis Jo šventovėje...: Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje, sudarytoja Dalia Vasiliūnienė, Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013, p. 357.

12   Orig.: „rejterada“. Šiuo atveju tikriausiai turėtas galvoje retiravimasis, t. y. kariuomenės atsitraukimas, bėgimas. O retirada – tai įtvirtinimas kariuomenės pasitraukimo atvejui.

13   Tijūnas šiuo atveju dvaro prievaizdas, vaitas.

14   Orig.: „na szewieckej smole“. Batsiuvio derva skirta vaškuoti siūlams ir špagatui, kuriais siuvamas apavas. Plačiau apie tai žr. Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas, p. 64 („Derva“).

15   Orig.: „był odziany w niemiecki fraczek ze szkrydłami“. „Vokiškas“ frakelis šiuo atveju nereiškia kokio nors specifinio kirpimo ir pasiuvimo. Vokietija, kitaip nei Prancūzija ir Anglija, Europai niekada nediktavo mados. Šis įvardas, kaip ir visi kiti to meto literatūroje minimi „vokiški“ drabužiai, susijęs su seniai įsitvirtinusiu istoriniu padalijimu į „savus“, sarmatiškus, ir kosmopolitinius, t. y. vakarietiškus, apdarus, kurie visi buvo vadinami tiesiog vokiškais. Nes Lietuva ir kiti Vidurio Rytų ir Europos kraštai, tokie kaip Vengrija, Moldova, Slovakija, Valakija, Bohemija, Moravija, Lenkija, Rusija, Ukraina, savo aprangos stiliumi sudarė į Rytus orientuotų šalių grupę. Karpatų kalnai, kurie nuo Antikos laikų buvo vadinami Sarmatų Alpėmis, minėtąsias šalis atskyrė nuo didžiųjų Europos madų centrų. Vienintelė vieta, per kurią europietiška mada į Vidurio ir Rytų Europos šalis sklido, buvo vakarinė šios teritorijos riba, t. y. Vokietija. O štai prancūziški ir angliški frakai taip pat skyrėsi nedaug – tik atvarto ir „uodegos“ pločiu ir suapvalinimo kampais. Už šias mintis esu dėkinga mados istorikei Rūtai Guzevičiūtei.