Nerimstant diskusijoms dėl mokslo metų ilginimo, tėvai kelia klausimus apie aplinką, kurioje daug laiko praleidžia jų vaikai. Sveikatos specialistai teigia, jog itin didelę įtaką moksleivių sveikatai turi teisingas darbo ir poilsio režimas. Apie tai – pokalbis su dr. Rita Sketerskiene, LR sveikatos apsaugos ministerijos Rizikos sveikatai valdymo skyriaus patarėja.

Tėvai rūpinasi vaikų sveikata, daug laiko vaikai praleidžia mokyklose, kur daug sėdi, mažai juda. Ar vaikai pakankamai juda, sportuoja, ar yra kažkoks reglamentavimas, nustatantis vaikų darbą ir poilsį?

Ritos Sketerskienės nuotrauka

Sveikatai didelę įtaką turi gyvensena – darbo ir poilsio režimas. Tai yra taisyklės pasiekti tikslą. Jei mūsų tikslas turėti sveikus ir išsilavinusius žmones, tai to tikslo turime siekti kompleksiškai. Lietuvoje praėjusiais metais buvo atlikti 5, 7, 9 klasių moksleivių gyvensenos tyrimai, kurių metu buvo apklausta apie 40 000 vaikų. Tyrimų rezultatai parodė, kad vaikai jau darosi pasyvūs. Technologijų amžius daro savo, tad mes turime vaikus ugdyti, sudarydami optimalias ugdymo sąlygas, kartu nustatydami jiems režimą. Ugdymo turinio ir mokslo metų ilginimo atsieti negalime. Neseniai Santariškių klinikų vaikų ligoninėje atliktas tyrimas parodė, kad mūsų vaikai jau ir miega per mažai. Pradinukai turėtų miegoti 10 valandų per parą, tačiau tiek jie dažnai nepamiega. Paaugliai turėtų miegoti 8–9 valandas, o miega 6–6,5 valandų… Tai jau blogas darbo ir poilsio režimas. Tiek tėvai, tiek mokykla, o gal ir vieni, ir kiti kartu turėtų užtikrinti sveiką mokinių režimą. Vaiko darbingumui, kuris kinta per dieną, svarbūs vadinamieji pikai: nuo 10 iki 12 valandos prieš pietus ir nuo 16–18 valandos popiet. Vaiko krūvis turėtų būti paskirstomas atsižvelgiant į tuos pikus. Tomis valandomis galima gauti geriausią rezultatą. Bet vaiko centrinė nervų sistema vystosi, ji nėra stabili kaip suaugusiojo, tad negalime norėti, kad tomis piko valandomis reikalautume iš vaikų geriausių rezultatų. Turime žvelgti kompleksiškai, nemanydami, kad tik kokia vienintelė priemonė duos geriausią rezultatą. 2005 m., rašydama disertaciją apie 6–8 klasių mokinių faktinius mokymosi krūvius ir mokinių subjektyvų mokymosi krūvio vertinimą, atlikau tyrimą, bandydama suskaičiuoti, kiek laiko vaikas praleidžia mokykloje, kiek laiko jis skiria pamokų ruošai namuose, kiek – papildomam ugdymui. Pastebėjau, kad 6–8 klasių mokinių, kuriuos mūsų Konstitucija įpareigoja siekti mokslo iki 16 metų, faktinis krūvis ir subjektyvus vertinimas turi ryšį. Apskaičiavome, kad mokinių krūvio vidurkis buvo 36 valandos per savaitę. Ir čia nebuvo įtrauktas neformalusis ugdymas – dailė, muzika ir kt., kuris taip pat veikia centrinę nervų sistemą!

Lankantieji muzikos mokyklas gauna dar vieną papildomą krūvį namuose – groti reikia kasdien…

Neformalusis švietimas tampa sudedamąja bendrojo krūvio dalimi. O jis turėtų būti sudedamąja poilsio forma, kaitaliojant darbo ir poilsio režimą. Vaiko krūvio suvokimas priklauso nuo jo sveikatos, jo aplinkos, nuo to, kiek jis praranda laiko važinėdamas į mokyklą ir atgal. Jei matome, kad vaikas jau pervargsta, reikėtų kažko atsisakyti – tą turėtų nuspręsti tėvai.

5–8 klasių mokiniai kas 6–8 savaites turėtų gauti atostogas, bet nereikia pamiršti, kad po jų vaikams irgi reikia „įsivažiuoti“. Tačiau mokyklos susiduria su daugeliu problemų: mokytojų, klasių ir mokinių skaičiaus užimtumu, suderinimu. Pamatome, kad, norint organizuoti mokymosi procesą pagal visas rekomendacijas, yra beveik neįmanoma. Manau, reikia ieškoti kompleksinių priemonių, negalvojant apie mokslo metų ilginimą kaip vienintelę priemonę. 2008 m. buvo sumažintas savaitinių pamokų skaičius, bet turinys liko tas pats. Tai yra neadekvatu ir nenatūralu. Kaip sveikatos specialistė manau, kad tokiu atveju krūvis turėtų būti paskirstytas per ilgesnį periodą. Užimtumo reikia taip pat, siekiant užtikrinti tam tikrų rizikos veiksnių – rūkymo, psichoaktyvių medžiagų vartojimo – mažinimą. Užimtumo formas turėtų parinkti švietimo specialistai. Darbingumas vasarą bus mažesnis, tačiau gal galima rasti atitinkamų moksleivių užimtumo formų, kadangi mokyklų aplinka kol kas negalime džiaugtis, nes dažnu atveju ji nėra mokinių sveikatą stiprinanti. Kai kur perpildytos mokyklos, kai kur pustuštės. Kitos, matydamos demografines tendencijas, nemato reikalo investuoti. Už tinklą atsakingos savivaldybės. Valstybinės sveikatos saugos kontrolės rezultatai rodo, kad vieni pažeidimai yra investiciniai, kiti – organizaciniai. Mokyklos dažnai tampa mokyklomis be ateities.

Perpildytų mokyklų mokinių tėvai yra labai nepatenkinti. Ar vadovaujamasi higienos normomis, nustatant mokinių skaičių klasėse? Kas tą kontroliuoja?

Nustatoma erdvė, kvadratūra, tačiau tėvai dažnai sutinka su bet kokiomis sąlygomis. Steigėjas turi aiškiai nusistatyti vaikų priėmimo į mokyklas taisykles. Sveikatos apsaugos ministras tvirtindamas higienos normas nustato privalomuosius visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, kurių  laikymąsi kontroliuoja Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Į jo nurodytus pažeidimus mokykla privalo reaguoti. Vadovaujantis tomis normomis mokiniui bendrojo ugdymo mokykloje klasėje turi būti skirta ne mažiau kaip 1,7 kv. m ploto.

Tėvai dažnai piktinasi ir prasta higiena mokyklose, kuriose dažnai trūksta tualetinio popieriaus ir muilo... Kaip galėtumėte tai pakomentuoti?

Ne paslaptis, kad dažnose mokyklose šlubuoja sanitarija ir higiena. Tarptautinio tyrimo, kuriame dalyvavo ir Lietuva, rezultatai parodė, kad Lietuvos moksleiviai nepatenkinti sanitarijos ir higienos būkle jų mokyklų tualetuose. Tualetai nėra privatūs, trūksta muilo, rankšluosčių. Tuo tarpu kalbame apie asmens higieną kaip integralią ugdymo dalį. Matom, kad teorija ir praktika nesutampa, ir visas ugdymas tuomet be rezultatų. Mokome rankas plautis prieš valgį. O kur jis gali tą padaryti? Mano galva, reikia žinių, kompetencijos ir vadybinių sprendimų.

Gal ir padorumo? 

Padorumo – taip pat. Grįždama prie mokinių mokymosi krūvių galiu pasakyti, jog teko skaityti, kad ir ispanai gina persidirbusius moksleivius, akcentuodami vaiko buvimą su šeima. Tėvų kompetencija turėtų būti ugdoma, jiems reikėtų padėti, aiškinant apie vaiko dienos darbo ir poilsio balansą.

Kiek mokyklose yra numatyta kūno kultūros pamokų? Ar jų pakanka?

Įstatyme numatytos trys kūno kultūros pamokos. Reta mokykla tą realizuoja, nes neturi tam sąlygų. Jos numato dvi kūno kultūros pamokas, o vieną numato kaip pasirinkimą fiziškai aktyviai veiklai. Mokyklos numato 20 minučių pertraukas, skirtas aktyviam judėjimui. Beje, yra šalių, kurios jau turi patvirtinusios 5 kūno kultūros pamokas. Fizinis aktyvumas turi būti patrauklus ir įsilieti į kasdienę veiklą. Tai, kas privalu, vaikui dažnai nebūna patrauklu. Tėvai galėtų neprivežti vaikų prie pat mokyklos, leisdami jiems bent kilometrą nueiti patiems. Galėtų savo vaikus sudominti įdomiomis veiklomis. Poreikis judėti yra įgimtas, tik svarbu jo neužslopinti. Kai fiziologiją užslopini, naują refleksą susidaryti yra sunku.

Stresą taip pat galime įveikti judesiu...

Teko girdėti, kad laimės hormonas dopaminas gaminasi per fizinį aktyvumą. Tą įrodančių tyrimų labai daug, tik reikia jų rezultatais vadovautis. Neseniai mokyklas pasiekė idėja „Apibėk savo mokyklą!“ Kai kurios mokyklos ja jau persiėmė. Dažnai mokyklos turi pamokas lauke, tik bėda, kad paaugliai pradeda tingėti, renkasi komfortą, technologijas. Tai priklauso ir nuo pačių mokyklų – ar jos tą skatins, ar ne.

Kokį maistą valgo mūsų mokiniai? Ar jis kokybiškas? Teko girdėti, jog Romos miesto taryba yra nusprendusi, kad jų pradinukai valgys tik ekologišką maistą. O koks mūsų požiūris?

Lietuvoje maitinimo paslaugos teikimas ugdymo įstaigoms yra savarankiška savivaldybės funkcija. Sveikatos apsaugos ministras yra nustatęs tvarką, kaip vaikai turi būti maitinami, o savivaldybės pačios sprendžia, ar atiduoti maisto tiekimo funkciją privačioms įstaigoms, ar ne. Jos gali nutarti priimti griežtesnius reikalavimus maisto kokybei. Gali patvirtinti prioritetą ekologiškiems produktams. Tik dažnai tą riboja viešųjų pirkimų reikalavimai.

Ar turime oficialių duomenų apie mūsų moksleivių sveikatą?

Turime oficialią statistiką apie tai, kaip vaikai lankosi poliklinikose ir gauna asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Kitas šaltinis – profilaktiniai kasmetiniai sveikatos tikrinimai. Šiais metais startavome su nauja vaikų sveikatos informacine sistema, kurioje jau suvesti duomenys iš mokykloms pristatytų profilaktinių sveikatos tikrinimo pažymėjimų. Kol kas visų duomenų neturime, nors jau suvesta apie 500 000 pažymų. Iki vasaros tikimės turėti aiškų vaizdą. Mums svarbūs ir vaikų sveikos gyvensenos rodikliai. Turime kritiškai vertinti ir šiuos rodiklius, norėdami objektyviai įvertinti Lietuvos moksleivių sveikatos būklę.

Ar laimingi Lietuvos moksleiviai?

Tyrimų duomenimis, 86,2 procento laimingais save laiko 5-ų, 7-ų, 9-ų klasių moksleiviai. Puikiai ar labai gerai jaučiasi 85 procentai vaikų. Tarp penktokų sveikais save laiko net 90 procentų, devintokų – tik 80. Kuo vyresni vaikai, tuo jie kritiškesni savo atžvilgiu. Apskritai imant, mūsų vaikai jaučiasi sveiki ir laimingi.