Frauenkirche griuvėsiai (1958). Šaltinis: Deutscher Bundesarchiv

Antrasis pasaulinis karas įvairiomis kryptimis privertė emigruoti 40 milijonų žmonių, o po Hitlerio mirties JTO ištiesė pagalbos ranką nusiaubtam žemynui.

Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra (UNHCR) patvirtino, kad Sirijos pabėgėlių skaičius perkopė 5 milijonų ribą – minėti skaičiai prilygsta ketvirtadaliui visų Sirijos gyventojų. Konfliktas nusinešė daugiau nei 300 000 gyvybių ir 6,3 milijonus gyventojų paliko be namų. 

Esant tokiai kritinei humanitarinei situacijai, Briuseliui nepavyksta susitarti dėl 160 000 pabėgėlių paskirstymo ES narėms iki rugsėjo pabaigos plano ir pripažįsta, kad galės įgyvendinti tik 25 proc. savo tikslų. Toks ES valstybių elgesys rodo solidarumo trūkumą.

Šiuo atveju Europos nesėkmė yra dviguba: vengiama Sirijos pabėgėlių dramos ir kartu atrodo, kad užmirštamos solidarumo pamokos, išmoktos po Antrojo pasaulinio karo, kai 40 milijonų žmonių buvo priversti emigruoti įvairiomis kryptimis, o po Hitlerio mirties ir Vokietijos kapituliacijos JTO padėjo visiškai karo nuniokotam žemynui.

Pabėgimas į kaimynines valstybes

Kalbant apie Sirijos pabėgėlius, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dauguma žmonių, bėgusių iš karo kamuojamos tėvynės, apsistojo kaimyninėse valstybėse. Remiantis JTO, beveik 3 milijonai pabėgėlių yra registruoti Turkijoje, pasaulio valstybėje 2015 m. pabaigoje priėmusioje daugiausia pabėgėlių. Milijonas sirų pabėgo į Egiptą, Iraką ar Jordaniją, o Libanas nuo konflikto įsiplieskimo pradžios priėmė daugiau nei vieną milijoną pabėgėlių ir tapo šalimi, kurioje vienam gyventojui atitenka didžiausias pabėgėlių skaičius: 183 pabėgėliai – 1000 gyventojų.

Šimtai tūkstančių sirų taip pat keliavo į Europą. Remiantis dienraščio „La Vanguardia“ duomenimis, Europoje per 2016 m. buvo užregistruota beveik 340 000 Sirijos piliečių prieglobsčio prašymų, tačiau ne visi jie sulaukė tarptautinės apsaugos.

JTO valstybių piliečių, bėgančių iš savo tėvynės, statistikoje sirai pradėjo užimti dominuojančią poziciją 2014 m., ir dabar jie kartu su afganais ir somaliečiais atstovauja daugiau nei pusei visų pasaulio pabėgėlių.

Bet kokiu atveju ilgai užtrunkančios apgyvendinimo procedūros, migracijos įtampa, nulemta Sirijos konflikto, privertė uždaryti sienas ir sumažino galimybes naudotis prieglobsčio teise. Europa prieš daugiau nei metus pasirašė poleminį susitarimą su Turkija, kaip spėjama, tam, kad būtų sustabdyti imigrantų srautai, atplaukiantys į Graikijos krantus. Minėtasis susitarimas yra aiškus prieštaravimų atspindys, rodantis negebėjimą išspręsti didžiausią pabėgėlių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra skaičiuoja, kad bent 1,2 milijonus pabėgėlių visame pasaulyje 2017 m. reikės apgyvendinti, 40 proc. ieškančiųjų prieglobsčio sudarys sirai. „Dar turime nueiti ilgą kelią, kad pagerintume integravimąsi ir pabėgėliams suteiktume papildomai galimybių bei lengvesnį tam tikrų paslaugų pasiekiamumą“, – pripažino JT vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi.

Viena užmiršta pamoka

Vis dėlto Europos Komisijai nepavykstant įgyvendinti savo tikslo paskirstyti ir tinkamai pasirūpinti pabėgėliais senojo žemyno valstybėse, vis labiau atrodo, kad Europa pamiršo solidarumo pamoką, kurią po Antrojo pasaulinio karo gavo iš JTO.

Kad galėtume įsivaizduoti, kokiu mastu minėtasis ginkluotasis konfliktas paskatino beprecedentes migracijos ir pabėgėlių problemas Europoje, dokumentinis filmas „Po Hitlerio“, neseniai rodytas Ispanijos nacionalinio transliuotojo kanalu, pateikia kai kuriuos statistinius duomenis, kurie, nepalikdami nuošalyje dabartinės Sirijos pabėgėlių problemos, aiškiai parodo dabartinį JTO pasyvumą sprendžiant šią iškilusią krizę.

Pirmoje dokumentinio filmo dalyje primenama, kad po Hitlerio mirties 1945 m. balandžio 30 d. nacistinė Vokietija pasidavė 1945 m. gegužės 8 d., palikdama visą Europą, sulygintą su žeme, tačiau „nors Vokietija ir buvo sutriuškinta, Europa buvo visiškai sugriauta“.

„Antrasis pasaulinis karas – tai konfliktas, nusinešęs daugiausia gyvybių per visą žmonijos istoriją: žuvo 27 milijonai sovietų, Vokietija prarado 4,5 milijonus karių ir daugiau nei milijoną civilių. Buvo išžudyta beveik 6 milijonai žydų. Iš viso beveik 40 milijonų vyrų ir moterų žuvo per Antrąjį pasaulinį karą. Žemynas pavirto kapinėmis“, – teigiama analizuojamame dokumentiniame filme.

Po tokio brutalumo proveržio „nuo 1945 m. gegužės šimtai tūkstančių vokiečių civilių pradėjo grįžti iš kaimų, į kuriuos bėgo ieškodami prieglobsčio nuo karo žiaurumų“, – tęsiama filme.

„Viena didžiausių visų laikų migracijų“

Dokumentiniame filme minimi „milijonai karo belaisvių vokiečių ir italų, suimtų kovos lauke. Sulaikytųjų skaičius buvo labai didelis, bet nereikšmingas, palyginti su milžiniška žmonių jūra, kuri buvo pasitelkta kaunantis mūšiuose“.

Filme kalbama apie „vieną iš didžiausių visų laikų migracijų“. Karas buvo išsklaidęs dešimtis milijonų žmonių, kurie svajojo sugrįžti į savo namus“, todėl „sąjungininkės susidūrė su sudėtinga situacija, kurią buvo sunku išspręsti“, – komentuoja filmo pasakotojas.

Nagrinėjamame dokumentiniame filme pabrėžiama tragiška moterų, išgyvenusių karą, situacija: „Su moterimis buvo elgiamasi kaip su karo grobiu. Raudonoji armija išprievartavo daugiau nei du milijonus vokiečių […]. Visko stokojusioje Vokietijoje kariai galėdavo gauti bet kurią merginą, kurią iškeisdavo į šokolado plytelę ar gabalėlį muilo… Atsirado daugybė profesionalių ar tik tam tikromis progomis paslaugas teikiančių prostitučių.“

Tuo pačiu metu „atstatymo darbams stigo tinkamos technikos“, o „dešimtys tūkstančių bevardžių vaikų klajojo ieškodami savo šeimų“.

„Sąjungininkės nelaisvėje laikė daugiau nei 11 milijonų karo belaisvių“, tarsi jie būtų buvę „modernūs vergai, kuriuos gyventojai išsinuomojo už juokingai mažą kainą. Tiek Didžiosios Britanijos, tiek Prancūzijos valdžia išnaudojo daugiau nei milijoną vokiečių belaisvių“, – teigiama filme.

Kaip padėti 40 milijonų migrantų

„Kaip repatrijuoti milijonus šalies viduje perkeltųjų, kuriems Reichas draudė judėti visame žemyne ir kurie norėjo sugrįžti į savo namus?“ – klausia filmo pasakotojas.

„Iš viso karas privertė emigruoti 40 milijonų žmonių Europoje […], daugiau ne du milijonai rusų, milijonas lenkų, 330 000 čekų ir 600 000 centrinės Europos pabėgėlių pasitraukė į Rytus. Tuo pačiu metu daugiau nei du milijonai prancūzų, 570 000 belgų, 400 000 olandų ir 400 000 italų patraukė į Vakarus.“ Tai buvo visiškas migracijos chaosas, kurį reikėjo kuo greičiau išspręsti.

Kilus tokiam pagalbos poreikiui, 1945 m. birželio 26 d. buvo pasirašyta Jungtinių Tautų Chartija: „San Franciske JTO ratifikavo savo chartiją. Organizacijos atstovai troško visiems laikams panaikinti karą tarp tautų. JTO atgaivino Senąjį žemyną, skirdama skubią pagalbą. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra išsiuntė pirmojo būtinumo produktų: bulvių, riebalų turinčio maisto, mėsos, muilo, drabužių, taip patenkindami milijono žmonių poreikius“, – primenama dokumentiniame filme.

„Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra atkreipė dėmesį ir į milijonus paliktų vaikų […]. Vakaruose 1500 lėktuvų atskrisdavo transportuoti 36 000 žmonių per dieną“, – teigia pasakotojas.

Išvarytųjų vokiečių tragedija

Antrojoje dokumentinio filmo dalyje pateikiama daugiau detalių, susijusių su pagalba pabėgėliams, nukentėjusiems Antrojo pasaulinio karo metais: „Prasidėjo atstatymo darbai, ir žmonės po truputį sugrįžo prie įprasto gyvenimo ritmo, besimokydami sugyventi su labiausiai karo paveiktų miestų griuvėsiais.“ 

Reikia prisiminti, kad, skirtingai nei dabartiniai Sirijos pabėgėliai, ieškantieji pagalbos Antrojo pasaulinio karo metais rasdavo tik visiškai sugriautus miestus. Iš tikrųjų miestų „rekonstrukcija užtruko 20 metų“.

Buvo galima rasti „šimtus tūkstančių našlaičių, kurie tebeklaidžiojo gatvėse. Daugiau nei 200 000 vaikų valkatavo Berlyne, Romoje, Neapolyje ir Milane. Lenkijoje tokių vaikų buvo beveik vienas milijonas“, – pabrėžiama filme.

Pasakotojas atkreipia dėmesį į šių valstybių socialinį ir politinį vystymąsi. Įvairios represijos, nukreiptos prieš vokiečius visoje Europoje, taip pat paskatino pabėgėlių judėjimą. Pastarieji pabėgėliai neteko savo pilietybės ir buvo išvyti iš valstybių, kurios anksčiau buvo okupuotos nacių.

„Pabėgėlių skaičius buvo toks didelis, kad ištisos šeimos būrėsi perkėlimo stovyklose […], dažnai vokiečiai buvo linčiuojami“, – paaiškina pasakotojas.

„Daugiau nei du milijonai vokiškų šaknų čekų buvo išvaryti… Lenkai taip pat atsikeršijo savo seniesiems engėjams. Jie išvijo dalį vokiečių iš savo teritorijos. Vokiečių buvo tiek daug, kad juos sugrūdo į senas, žydų žudymui skirtas, stovyklas, tokias kaip – Maidaneko koncentracijos stovykla. Tūkstančiai vokiečių ten mirė“, – pateikiama filme.

„1945–1947 m. vokiškai kalbantys gyventojai buvo išvaryti iš visų Rytų Europos valstybių, ir tai paskatino didžiausią istorijoje pabėgėlių antplūdį. Daugiau nei 12 milijonų pabėgėlių patraukė į Vokietiją.“

Koks skirtumas tarp perpildytoje valtelėje bėgančiųjų nuo karo Sirijoje ir tų, kurie prieglobsčio ieškojo Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo? Skiriasi tik gyvenamasis laikotarpis.

Vienas didelis paradoksas

Kalbant apie mūsų dienų pabėgėlių situaciją, stebina JTO neveiksnumas, stengiantis veeiksmingai ir solidariai reaguoti į pabėgėlių antplūdį, kuris savo skaičiumi neprilygsta tiems Antrojo pasaulinio karo laikų pabėgėlių mastams. Dabar priimančios valstybės turi tokias puikias sąlygas, kokių neturėjo to meto miestai.

Kita vertus, kalbant apie dabartinę sirų migraciją į Europą, reikia prisiminti, kad migracinis judėjimas, prasidėjęs kaip Antrojo pasaulinio karo pasekmė, buvo atvirkštinis dabartiniam pabėgėlių judėjimui, nes tam tikra Europos gyventojų dalis, bėgdama nuo karo, migravo į Siriją ir kitas aplinkines valstybes.

Teigiama, kad „tūkstančiai įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonių pradėjo ilgą kelionę į Siriją ir aplinkines valstybes, širdyje nešdamiesi troškimą išbūti saugioje vietoje iki karo baigties“.

Pateikiama išvada, kad „Antrojo pasaulinio karo metais tūkstančiai Europos pabėgėlių sukorė tokį patį kelią, kokį mūsų dienomis nukeliauja žmonės, sprunkantys iš konflikto kamuojamos Sirijos“.

Iš Es.aleteia.org išvertė Agnė Lisauskaitė