Raimondas Savickas „Styginis duetas“ (2017). Kūrinys, skirtas Algirdo Savickio atminimui. Raimondo Savicko nuotr.

„Kartos ir likimai“ – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius) iki gegužės mėnesio 21 d. eskponuojama tapybos paroda, skirta Algirdo Savickio 100-osioms gimimo metinėms. Parodoje pristatomos keturios menininkų šeimos kartos: tarpukario diplomatas ir rašytojas Jurgis Savickis, jo sūnūs Algirdas ir Augustinas, anūkas Raimondas Savickas ir proanūkė Ramunė Savickaitė-Meškėlienė.

Šeimos istorijoje slypi viskas: vilčių kupinas diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio šeimos gyvenimas prieškario Europoje, vėliau – nesėkmingai susiklostę šeimyniniai santykiai su žydų kilmės žmona Ida Trakiner-Savickiene, galiausiai – šeimą visiškai išskyrę Antrojo pasaulinio karo metai. Čia telpa ir nelaiminga vyresniojo Savickių sūnaus Algirdo meilė žydaitei Julikai – paskui ją ir įdukrą Reginutę į Kauno getą savanoriškai pasitraukęs vaikinas ten buvo nušautas sargybinio. O kur dar netikėtas Idos Savickienės apsisprendimas pasitraukti iš gyvenimo vokiečių armijai jau žygiuojant iš Lietuvos.

Algirdas Savickis taip ir liko Lietuvos dailės klasiko Augustino (jau) Savicko (1919–2012 metų) broliu, Lietuvos dailės pasaulyje tespėjęs palikti keletą pėdsakų.

i“ trumpoji ir balsė „a“

Penki menininkai – keturios kartos ir daugiau nei šimtmetis Lietuvos istorijos, tiesiogiai paveikusios Savickų šeimos likimą. Ar turėtume rašyti „Savickių šeimos“? Viena pakitusi giminės pavardės raidė simbolizuoja ištisą užmarštin nuėjusią epochą, istorinį lūžį, nulemtą Antrojo pasaulinio karo, pasiglemžusio ir vos prasidėjusį dailininko Algirdo Savickio (1917–1943) gyvenimą.

Kodėl Augustinas tapo Savicku, dorai nesuprato ir jo tėvas Jurgis. Memuarų knygoje „Žalia tyla“ (2002) Augustinas rašė: „Karui prasidėjus bėgau iš Lietuvos į Sovietų Sąjungą. Brolis Algirdas ir motina liko Lietuvoje. Abu žuvo. Supratau, kad Sovietų Sąjungoje su tokia pavarde lauks ne pyragai. Pirmučiausia suplėšiau savo diplomatinį pasą. Ten buvo parašyta „AUGUSTINAS de SAVICKIS“ („de“ prancūzams – aristokratiškos kilmės įrodymas).“

Augustinas grįžo į Lietuvą „įkyriai ieškojęs, bet neradęs sovietinio rojaus“ Mačiščės akmenų skaldyklose, kur iš nevilties net du kartus bandė sau atimti gyvybę. Jam buvo lemta tapti vienu žymiausių Lietuvos dailininkų, menotyros mokslų daktaru. Tragiškas motinos ir brolio likimas paliko neišdildomą įspaudą menininko kūryboje, vėliau įvairiausiais pavidalais ir minorinėmis gaidomis atsikartojęs daugybėje didžiaformačių drobių. Pasirinkęs Savicko pavardę jis prisiėmė kitą – naujos epochos identitetą, bet praėję metai vaidenosi dailininko sieloje įvairiais pavidalais.

Ekspozicijos fragmentas su Augustino Savicko tapybos darbu „Atsiskyrėliai“ (1990–1998). Pauliaus Račiūno nuotr.

Medžiai, žmogus su medaliu, saulė ir laivai

„Judu su Algirdu mėgdavote piešti spalvotais pieštukais. Algirdas piešdavo medžius, o šalia žmogų su medaliu. Tu dažniausiai piešdavai saulę, fantastiškus laivus“, – pasakojo Algirdo ir Augustino auklė Salomėja Aleksienė (A. Savickas, „Žalia tyla“, 2002 m.). Abu Jurgio ir Idos berniukai nuo pat mažų dienų linko į dailę. Po studijų Wickersdorfo internatinėje mokykloje Vokietijoje ir San Galene, Šveicarijoje, Algirdas mokėsi tapybos Kauno meno mokykloje pas prof. Justiną Vienožinskį.

Trys išlikę Algirdo darbai rodo neabejotiną jo kaip tapytojo talentą ir liudija tuo laiku populiarių modernistinių tapybos krypčių įtaką. Algirdo paletės spalvos prigesintos, tamsios, ryškūs atspalviai slopinami pilkšvais tonais, puikiai jaučiant bendrą drobės koloritą. Paletė panaši į paties prof. J. Vienožinskio (ir jo amžininkų) naudotus atspalvius, bet išraiška jau kita: daug modernesnė, atsiranda tam tikras linijų kampuotumas, vėliau – taip ekspresionistų pamėgtų deformuotų formų užuomazgos.

Tapytoja Valerija Juškienė, kuri kartu su Algirdu mokėsi Kauno meno mokykloje, 1995 m. dalinosi savo prisiminimais: „A. Savickis labai gerai, įdomiai dirbo. Jis buvo tylus, ramus, draugiškas, susikaupęs, savyje paskendęs. Algirdo darbai buvo labai geri, nes jis, atrodo, jau buvo kažkur padirbėjęs. Matėm, kad tai ne mokinio, o tikro meistro darbai.“ Išlikusiuose darbuose „Pozuotoja Uzė“ (1937 m.), „Moteris prie veidrodžio“ (1940 m.) ir „Kauno panorama“ (1940 m.) matyti, kad dailininkas puikiai jaučia kompoziciją, tapydamas perteikia bendrą kūrinio nuotaiką, yra įvaldęs žmogaus kūno proporcijas. Eskiziškesniame „Kauno peizaže“ atpažįstame Kauno Prisikėlimo bažnyčios masyvą, pasirenkama netradicinė kompozicija: priekinis planas suskaidomas tvorų sankirta, mediniu stulpu, baltas sniegas kontrastuoja su pilkšvu žiemos dangumi.

Nežinome, ar Algirdas užaugęs tebetapė medžius ir žmones su medaliais (vaikystėje tokius vaizdus galėjo įkvėpti tėvas Jurgis, ne kartą apdovanotas už diplomatinę tarnybą), bet Augustinas, jau brandus dailininkas, perėmė brolio vizijas. Jo darbuose, ypač besisiejančiuose su šeima, dominuoja archetipinė apibendrinta figūra (kartais – kelios figūros), dažniausiai pavaizduota giliame, tamsiai žaliame fone (pvz., „Pilkas pavasaris“, 1992 m.).

Personažai persismelkę melancholija, tragizmu, vienatve. Dažnai tai – archetipinė motinos, kurios Augustinas ilgėjosi visą gyvenimą, figūra. Figūros deformuojamos, artėja prie liaudiškų „smūtkelių“ formų, pats fonas taip pat lieka sąlygiškai abstraktus: nors galime įžvelgti augmeniją, ji lieka stilizuota, primena nutapytus lietuvių liaudies drožinius. Kartais fonui pasirenkama veik auksu švytinti geltona spalva, primenanti belaikę ikonų erdvę: čia nelieka materialiojo pasaulio erdvės, viskas vyksta kitame, vidiniame lygmenyje. Augustinas ištapo savo tikrąją tapatybę: artimą santykį su žyde motina ir visu pasauliu, kurį ji reprezentuoja („Liūdnas žydas“, 1996 m., „Atsiskyrėliai“, 1990–1998 m.), save kaip lietuvybę puoselėjusio diplomato sūnų perteikia visa apimančiu lietuviškos aplinkos pojūčiu.

Įdomu tai, kad jau kitos kartos atstovas, Augustino sūnus Raimondas Savickas (g. 1955), Vilniaus universiteto absolventas, savo tapybos darbuose perima saulės ir laivų vaizdinį iš tėvo vaikystės piešinių. Tapybos pagrindus įgijęs tėvo studijoje, vėliau mokęsis Vilniaus keturmetėje dailės mokykloje, Raimondas suranda savitą stilių, žaisdamas ryškių spalvų dermėmis.

Kūrinyje „Vaikystės dienos“ (1992–2017) matome ramybe dvelkiantį ramių šeimos atostogų vaizdą: šviečia net trys saulės, plaukia laivelis, motina stebi savo žaidžiantį vaiką. Tuo pačiu kūrinio neapleidžia nostalgijos ir švelnaus liūdesio jausmas. Saulėtos dienos jau praeity – taip reflektuojama į karo dar nepaliestą tėvo ir dėdės vaikystę, į visų mūsų vaikystes, kurių dar neslegia praradimai, o pasaulis atrodo gražus kaip auksinis kamuolys. „Styginį duetą“ (2017 m.) Raimondas taip pat skiria dėdės Algirdo atminimui: muzika, kurią jis labai mėgo, čia skamba amžinai: danguje jau dega keturių kartų saulės, o tekanti laiko upė vėl nuneša į tą akimirką, kai abu broliai Algirdas ir Augustinas galėjo leisti laiką (šiuo atveju – groti) drauge.

Tapytoja Ramunė Savickaitė-Meškėlienė šalia savo kūrinių. Kairėje – „Senelio (Augustino Savicko) portretas“ (2015). Pauliaus Račiūno nuotr.

Ir gėlės

Šeimos istorija pergyvena tuos, kurie ją sukūrė. Savitas žvilgsnis į pasaulį atsiskleidžia netikėčiausiose detalėse: Ramunė Savickaitė-Meškėlienė (g. 1983), Raimondo dukra, tęsia tapytojų Savickų šeimos liniją. Vilniaus dizaino kolegijoje įgijusi aprangos dizainerės specialybę, Ramunė vis tik atsideda vaizduojamajai dailei. Parodoje eksponuojamus savo natiurmortus su dominuojančiomis gėlių kompozicijomis ji skiria senelio broliui Algirdui.

2015 m. tapytame „Rudeniniame natiurmorte“ jau skleidžiasi, o 2017 m. „Tamsiajame natiurmorte“ dar labiau juntama Algirdo mėgta spalvinė gama: gilios, sodrios spalvos švyti lyg prigesintos, kontrastuoja su ryškiais gėlių žiedų akcentais, išlaikomas subtilus koloritas, justi neabejotina menininkės dovana ir sugebėjimas spalviniais niuansais perteikti kūrinio nuotaiką. Ramunė, pastaraisiais metais susidomėjusi akademiniu piešimu (lanko Marijaus Piekuro piešimo studiją), kuria ir portretus. „Senelio“ (2015 m.) portretas tapytas jau po Augustino Savickio mirties. Šioje drobėje jis žvelgia į pašnekovą, įsigilinęs į diskusiją – galbūt apie brolį Algirdą?

P. S.

Jurgis Savickis (1890–1952) – visapusiškai išsilavinęs žmogus, rašytojas, diplomatas, visą gyvenimą domėjęsis menu ir kaupęs lietuvių dailės ir liaudies meno kolekciją, buvo Savickių (-ų) dinastijos pradininkas. XX a. geopolitiniai vingiai nepagailėjo Jurgio ir Idos šeimos: vyresniajam sūnui Algirdui likimas neleido atsiskleisti kaip menininkui; kitas sūnus, tapęs Lietuvos dailės klasiku, visą gyvenimą kamavosi anksti netekęs brolio ir mamos. Pasak Augustino, „tėvas domėjosi viskuo. Jis buvo ne tik dailininkas, rašytojas. Jis buvo politikas. Politikas, žvelgiantis į pasaulį menininko akimis.“

Raimondas Savickas ir Ramunė Savickaitė-Meškėlienė prie Algirdo Savickio kūrinio „Moteris šalia veidrodžio“ (1940 m.). Pauliaus Račiūno nuotr.