Šiandien atviros visuomenės idėja yra vis labiau kritikuojama. Į atvirumą imama žvelgti su nepasitikėjimu, įtarumu, kaip į pavojų nacijos egzistencijai ir žmogaus moralei. Atviros visuomenės idėja tapatinama su „neoliberalistinės“ pakraipos globalizacija, kurios tikslas – sunaikinti visus tautinius, kultūrinius ir kitokius tapatumus, kad žmonija pavirstų belyte mase. Todėl atgimsta uždarumo, kaip saugumo garanto, įvaizdis. Tyliai džiaugiamasi, kad Europos Sąjunga, šis liberalios demokratijos ir atviros visuomenės bastionas, susiduria su egzistenciniais sunkumais. Argi to nepatvirtina Brexitas, „nacionalistinių jėgų“ stiprėjimas Prancūzijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Olandijoje ir visur kitur, kur pagaliau imama suvokti, jog vienintelis būdas apsaugoti tapatumą nuo šėtoniškosios globalizacijos – tai grįžti į valstybės-nacijos idealą, jos suvereniteto, moralės, tautiškumo suabsoliutinimą ir įgyvendinimą griežtomis politinėmis priemonėmis? Tam, kad piliečių širdyse vėl suliepsnotų meilė tautai, reikia uždaryti sienas, sukurti kokį nors neliberalios demokratijos modelį, griežta ranka įskiepyti individualios ir socialinės moralės principus, be kompromisų integruoti piliečius į bendrą aiškiai sustyguoto turinio kultūrą. Pasakos apie atvirumą kitokiam baigėsi, kiekvienam privalu grįžti į savos nacijos ribas, nubrėžtas savosios tautos dvasios. Skirtingas tautas, religijas, kultūras, požiūrių ir gyvenimo būdų įvairovę integruojančios visuomenės idėja nepasiteisino, tapo pavojinga saugumui ir moralei. Toks požiūris vis labiau populiarėja ne tik tarp mokslų nekrimtusių piliečių, bet ir juos krimtusių intelektualų.

Būtina iš pagrindų apmąstyti, kas yra atvira visuomenė. To reikia tam, kad, kaip sako vokiškas ir prancūziškas posakis, „kartu su nešvariu vandeniu neišpiltume ir kūdikio“. Kritikuodami atvirąją visuomenę ir netgi reikalaudami jos atsisakyti, galime netekti daug brangių dalykų ir vertybių, su kuriomis taip susigyvenome, kad jas pastebėsime turbūt tik tada, kai jų neteksime. Tie, kurie šiandien tapatina ES ir Tarybų Sąjungą, supras jų skirtumą turbūt tik tada, kai vėl paklius į pastarąją. Laisvai puoselėti savo dvasinį, psichologinį, kultūrinį, socialinį gyvenimą mums yra tapę taip natūralu, kad dažnai to nevertiname. Būtų tragiška, jeigu dėl lėkšto mąstymo jų netektume.

Be abejo, šį laisvą gyvenimo puoselėjimą apriboja ekonominio „neoliberalizmo“ normos, kurios mus visus, netgi kultūrinę ir akademinę bendruomenę, verčia paklusti suabsoliutintam savitikslio efektyvumo, arba finansinio performatyvumo, principui. Kiekvienas mūsų veiksmas privalo kažkam nešti pinigų, kitaip būsime ištrinti iš sociumo. Šis principas ir yra tikroji žmogaus destrukcija. Bet jis neturi nieko bendro su atvira visuomene. Turime nedaryti samplaikos tarp atviros visuomenės idėjos ir finansinio „neoliberalistinio“ modelio.

Šiuo metu visose Vakarų visuomenėse, taip pat ir Lietuvoje, vyksta rimtas nesusipratimas dėl sąvokos „atviras“ reikšmės. Į šią sąvoką yra suprojektuotas kiaurumo, lėkštumo, indiferentiškumo įvaizdis. Atvirumas aiškinamas kaip „postmoderni“ idėja, pagal kurią, norint pasiekti taikaus sambūvio, reikia atsisakyti bendruomeninės tapatybės, devalvuoti savą tautą bei kultūrą: bet kuris kolektyvinis tapatumas iš prigimties skatina konfliktą. O anapus tokių idėjų esą slepiasi piktų finansinių globalistų kėslai: kai nebeliks tapatumų, bus lengviau valdyti beveidę žmonių masę. Todėl atvirumo sąvoka tampa keiksmažodžiu, o atviros visuomenės idėja – gąsdinančia kaliause. Būti atviram – tai pasmerkti savo tapatumą. Tačiau toks atvirumo suvokimas nėra autentiškas. Atvira tapatybė nėra kiaura tapatybė. Atviros tapatybės žmogus ne atsisako savosios tapatybės, bet atvirkščiai – ją myli ir puoselėja. Tačiau, ją mylėdamas ir puoselėdamas, jis sugeba atsiverti ir kitokioms tapatybėms bei integruoti iš kitur atėjusius elementus taip, kad jie ne tik nesunaikintų, bet dar labiau subrandintų savąją tapatybę. Kas yra lietuviškoji tapatybė, be iš svetur atėjusios krikščionybės, Renesanso, universiteto? Kas būtų lietuviškoji muzika be grigališkojo choralo, Bacho, Mozarto, džiazo? Natūrali žmogaus tapatybė yra dinamiška, bręstanti, kurianti, o šis procesas gali vykti tik per atsivėrimą kitam. Užsidarymas savyje, kad ir kokie kultūriniai turtai būtų iki tol sukrauti, reiškia tapatybės mirtį. Visos tautos ir kultūros, kurios bandė gautinai užsidaryti nuo kitų kultūrų įtakų, žlugo. Žlugo arba todėl, kad pateko į konfliktą ir buvo sunaikintos, arba todėl, kad, praradusios dialoginę sąmonės būseną, neteko tapatybę maitinančio gyvybinio prado ir kūrybiškumo. Uždarumas reiškia mirtį, kaip ir kiaurumas. O atvirumas nėra kiaurumas – šią skirtį yra būtina šiandien įsisąmoninti ir tuo pagrindu permąstyti atviros visuomenės sąvoką.

Tad kas yra atvira visuomenė? Žmogaus dvasios galimybių horizontas ar pavojus tautos egzistencijai? Pirmą kartą atviros visuomenės sąvoką pavartojo prancūzų filosofas Henri Bergsonas 1932 m. išleistame veikale Du moralės ir religijos šaltiniai. Jam atviroji visuomenė buvo būtent dvasinių žmogaus pajėgumų išsipildymas, sutampantis ir su kultūrinės įvairovės puoselėjimu. Beje, pasak Bergsono, žmonija tiesiog privalės pereiti į atviros visuomenės būseną, kad išvengtų globalių problemų, atsirandančių dėl technologinio progreso ir galinčių ją sunaikinti. Prancūzų filosofas numatė kai kurių žmonijoje glūdinčių dvasinių pajėgumų suaktyvėjimą, kadaise būdingą tik pavieniams individams, bet šiandien, bręstant globaliam pavojui ir lyg savisaugos instinktui reaguojant į jį, apimantį vis didesnę žmonių dalį. Šie aktyvėjantys dvasiniai pajėgumai reikšis kaip empatija, beje, sugebanti pasinaudoti technologinėmis priemonėmis ir taip neutralizuodama jų destruktyvų poveikį. Bergsono atviroji visuomenė yra empatiška visuomenė, kurios gyvenimo kartu variklis yra ne tiek pragmatiniai susitarimai dėl bendros naudos, kiek akivaizdus (arba intuityvus) suvokimas, jog kito žmogaus laimė ir mano laimė yra viena kitą sąlygojantys, netgi identiški dalykai; ir kad dėl globalizacijos proceso, kurio dėl technologijos pažangos negalime sustabdyti, tas kitas yra ne tik mano tautos, religijos ar kultūros atstovas, tačiau bet kuris žmogus, gyvenantis šiame pasaulyje. Dar kartą pabrėšime, kad šis universalios empatijos procesas jokiu būdu nereikalauja atsisakyti savos kultūros, religijos ar tautiškumo, o priešingai – pasaulio kultūrų įvairovėje jis reikalauja įžvelgti dar didesnę savosios tapatybės vertę, nes būtent tapatybių įvairovėje skleidžiasi visos žmonijos tiesa.

Be abejo, iki tokios pasaulinės atviros visuomenės mums dar toli. Vis dėlto ta atvira visuomenė, kurią bent jau europietiškosios civilizacijos ribose esame sukūrę, yra tam tikras tarpinis etapas. Joje esame įgyvendinę kai kuriuos dalykus, kurie skatina empatiją. Sąžinės, kūrybos, dialogo laisvė, taika ir socialinis teisingumas, pagarba bet kuriam asmeniui, tautai ir kultūrai – tai Europoje įtvirtintos vertybės, kurias turėtume branginti. Bet tam, kad jas brangintume, turėtume suprasti jų prasmę. Būtent šio supratimo krizę šiandien išgyvename. Kodėl?

Pastaraisiais dešimtmečiais Europoje stiprią įtaką turėjo ne tik atviros visuomenės koncepcija, bet ir tai, ką čia pavadinome „kiaurąja tapatybe“, kuri uzurpavo ir kompromitavo atvirumo sąvoką. Turime pripažinti, kad šiuolaikinėje Europoje stiprėjo tendencija dirbtinai priešinti bendražmogiškąsias vertybes ir kultūrinę tapatybę. Europa taip pat nesugebėjo atsispirti visuotinės komercializacijos ir vartotojiškumo logikai: įsivyravo nuostata, kad finansinis efektyvumas yra aukščiausias sprendimų priėmimo kriterijus. Tai lėmė tapatybinį ir vertybinį Europos žmogaus pasimetimą ir psichologinį trapumą.  Be to, dėl šio kiauro mentaliteto Europa tapo nepajėgi spręsti kai kurių aštrių problemų. Pavyzdžiui, nebuvo sukurtas veiksmingas ne europietiškos kilmės kultūrų integracijos modelis. Kiaura mąstysena reiškėsi indiferentiškumu tapatybės klausimui, o tai lėmė kai kurių atvykėlių nesusivokimą ir desperatiškus bandymus čia, Europoje, atkurti tą uždarą visuomenę, iš kurios atvyko. Neabejotina, kad dauguma ne europietiškų kultūrų atstovų, patirdami autentišką europietišką atvirumą, Europą pamilo ir nepriekaištingai integravosi. Jie patys tapo atvirais žmonėmis ir, išsaugodami savą kultūrinę tapatybę, praturtino Europą. Tačiau kiti atvykėliai sukūrė getus, jausdami Europai neapykantą, kurią kurstė autentišką atvirumą neretai užgožianti europiečių tendencija į tapatybinį indiferentiškumą, lėkštumą, dirbtinumą. Indiferentiškumas nėra atvirumas. Atvira visuomenė sugeba pareikalauti, kad visi, saugodami savitą kultūrinę tapatybę, į savo mąstymą vis dėlto įskiepytų atvirumą ir pagarbą kitoms kultūroms. Tuo tarpu kiaura visuomenė viską palieka savieigai – ji nerodo jokio dėmesio jokioms kultūroms, jokioms religijoms, jokiam tautiškumui, tarsi visa tai būtų griežtai privatus ir vieną dieną natūraliai išnyksiantis reikalas. Nepainiokime atvirumo ir kiaurumo.

Šiuolaikinėje Europoje vyksta trijų visuomenės sampratų – kiauros, atviros ir uždaros – susidūrimas. Kiauras mentalitetas, iš vienos pusės, lėmė tai, kad mūsų visuomenė tapo kultūriškai paviršutiniška, lėkšta, komercializuota, taigi trapi ir silpna. Iš kitos pusės, kaip reakcija į šį mentalitetą kilo sąjūdis už uždarumą. Daugybė individų ir grupių ėmė reikalauti griežtos ir uždaros visuomenės, esą paremtos aukštomis tradicinėmis vertybėmis, bet iš tiesų žadinančios senuosius baimės ir konflikto demonus. Taip kiaura, išskydusi tapatybė ir visuomenė veda į uždarą, diktatoriško pobūdžio visuomenę – šį procesą, aprašytą jau Platono tekstuose, aiškiai identifikuojame šiandienėje Europoje.

Taigi, turime tris skirtingas sąvokas: kiaurumą, atvirumą ir uždarumą. Jeigu siekiame dvasinės ir politinės gerovės, privalome išvengti abiejų kraštutinumų – ir kiauros, ir uždaros visuomenės. Turime išgryninti atviros visuomenės sąvoką ir siekti būtent ją įgyvendinti. Atvira visuomenė nėra uždara, bet nėra ir kiaura. Priešindamiesi uždarumui, mes negalime pamiršti autentiškos kultūros, tikėjimo, gyvos tradicijos. Bet, pasisakydami prieš nukultūrinimą ir lėkštumą, negalime reikalauti užsidaryti kokioje nors tradicinėje schemoje. Atvira visuomenė yra empatiška visuomenė. O empatija reiškia – ieškoti to, kas yra tikra ir gyva tiek mūsų, tiek kitose tradicijose, kad imtų ryškėti taiki žmonijos prigimties tiesa.

Dr. Povilas Aleksandravičius, MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas