Kino kritikas Giona A. Nazzaro.

Giona A. NAZZARO yra italų kino kritikas ir Venecijos kino festivalio „Kritikų savaitės“ programos sudarytojas. G. A. Nazzaro daug metų dirbo su Lokarno kino festivaliu, taip pat yra parašęs monografijas apie Abelio Ferraros, Guso Van Santo ir Spike’o Lee kiną. Į „Kino pavasarį“ Giona atvyko kaip „Baltijos žvilgsnio“ konkursinės programos žiuri narys.

Jūs ne tik sudarote kino festivalių programas, bet ir dirbate kaip kino kritikas. Ar jūsų žvilgsnis į kiną, kai į jį žiūrite šiais dviem būdais, skiriasi? Jei taip, tai kuo?

Žinoma, skirtumas yra. Kino kritikas turi „tik“ – o žodį „tik“ būtinai rašykite kabutėse – suvokti filmą per estetines, politines, filosofines kategorijas, su kuriomis jis dažniausiai dirba. Taigi tai daugiausiai yra asmeninis, beveik privatus žvilgsnis į kiną. Daugiausia, ką gali padaryti kino kritikai, jei jie yra geri kritikai – įvertinti filmą per savo asmeninį žvilgsnį, o vėliau tikėtis, kad šis žvilgsnis įgaus platesnę, universalesnę galią. Kartkartėmis individualus kino kritiko žvilgsnis tampa svarbiausiu, labiausiai pripažintu žvilgsniu į patį kino filmą, tampa jo skaitymo gairėmis, netgi atskaitos tašku vertinant.

Festivalio programų sudarytojas turi visų pirma suprasti, ar filmas yra vertingas, bet jis taip pat turi perkelti savo požiūrį ir pritaikyti jį platesniam festivalio bei festivalio žiūrovų kontekstui. Kiekvienas festivalis turi savo tradicijas, istoriją, kontekstą. Neįmanoma ir negalima pritaikyti kiekvieno filmo visiems festivaliams. Programų sudarytojas turi aiškiai suprasti, kaip filmas, kuris jam įdomus, gali įsilieti į platesnį festivalio, kuriame jis dirba, kontekstą.

Visų pirma reikia atverti akis. Plačiai. Atrodytų, kad beveik akivaizdu. Pagrindinė problema, susijusi su kino kritika, remiasi vienu teiginiu: filmas yra laiku paremta medija.

Visi festivaliai turi specifinę tapatybę, bet mažai jų turi labai aiškiai išreikštą braižą. Daugelis kino festivalių stengiasi tiesiog surinkti filmus, kurie buvo jau parodyti kur nors kitur, tokie procesai vyksta dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, vietos platinimo kompanijos neveža festivalinių filmų. Festivaliai bando pasiūlyti šalies žiūrovams platesnį filmų pasirinkimo spektrą nei tokį, kokį jie gauna įprastai. Ir tai – puikus ir gerbtinas festivalio pasirinkimas. Tačiau tikras iššūkis iškyla tuomet, kai festivalis turi aiškiai išreikštą kryptį ir braižą. Būna festivalių, kurie teikia pirmenybę ir skatina tam tikrus kūrėjus ar jų darbus.

Apibendrinant galima pasakyti, kad yra netgi trys žvilgsniai. Vienas jų – kino kritiko, kuris yra atsakingas tik už savo sprendimus ir įvertinimus. Taip pat kino festivalių programų sudarytojo, kuris nuolat žiūri plačiau, stengiasi įvertinti savo auditoriją, stengiasi pasiūlyti visuomenei ką nors platesnio, negu ji įprastai turi galimybę gauti. Trečiasis – programos sudarytojas, kuris turi ne tik platinti pasirinkimų žiūrovams aibę, bet ir atsižvelgia į festivalio idėją, užsibrėžtą kryptį.

Minėjote gero kino kritiko sąvoką. O kaip Jūs suprantate, kas yra geras kino kritikas?

Visų pirma reikia atverti akis. Plačiai. Atrodytų, kad beveik akivaizdu. Pagrindinė problema, susijusi su kino kritika, remiasi vienu teiginiu: filmas yra laiku paremta medija. Dvi valandas trunkantis filmas visiems trunka dvi valandas. Ir tai yra šios medijos demokratiškumo aspektas – visi išgyvename tą patį laiko tarpą tame pačiame filme. Bet taip pat tai yra ir vienas iš klaidinančių žvilgsnių į šią mediją. Atrodytų, kad mes abu, turėdami tokio paties ilgio prieigą prie to paties kūrinio, galime lygiai ir vienodai išreikšti savo mintis jo požiūriu.

Ir tai, žinoma, yra tiesa – visi turi teisę pasakyti savo nuomonę. Nepaisant to, knyga nėra ta pati knyga kiekvienam. Keturių šimtų puslapių knyga nėra tas pats dalykas: jums galbūt reikės tik savaitės, kad perskaitytumėte tą knygą. Man tai gali užtrukti tris mėnesius. Taigi abu turėsime skirtingus požiūrius į šią knygą – būtent dėl laiko aspekto.

Filmas, kaip supratote, veikia kitaip. Todėl sukuria galimybę visiems reikšti savo mintis, bet lygiai taip pat tai reiškia, kad kino kritika praranda savo ypatingumą, kino kritikas – išskirtinę vietą. Dabar galime matyti periodinėje spaudoje kritikus, išreiškiančius savo vertinimą žvaigždutėmis. Jeigu viena – blogas filmas, o jei penkios – nuostabus. Pradėjome vertinti labai paprastais būdais – skaitinėmis išraiškomis. Pavyzdžiui, muzikos kritika kyla į profesionalų lygmenį, o kino kritika – lengvėja. Dabar kiekvienas gali parašytą ką nors apie kiną. Tie, kurie mano, kad Zackas Snyderis (amerikiečių kino režisierius, sukūręs tokius filmus kaip „300“, „Betmenas prieš Supermeną“ ir t. t. – K. T.) yra geras kino režisierius, gali šitai pasakyti garsiai savo interneto dienoraščiuose. Jiems nuoširdžiai neįdomu, kad kažkas kitas mano, jog jis prastas režisierius.

Dirbdamas Venecijos kino festivalyje „Kritikų savaitės“ programoje dažniau žiūriu į filmus iš „ne“, o ne iš „taip“ perspektyvos, t. y. visų pirma pasakau sau, kokių filmų nenorėčiau programoje. Nenorėčiau standartinių ir festivalinių filmų.

Kino kritika pastaruoju metu tampa įvairių nuorodų į kitus filmus ar tekstus (plačiąja prasme) pamatymu ir gebėjimu juos parodyti kitiems. Ji arba perėjo į akademinę plotmę, liko universitetuose ir moksliniuose žurnaluose, kuriuose mokslininkai taiko sudėtingas filosofines kategorijas tam, kad suprastų filmus, arba istoriniu požiūriu, kuriuo tiesiog stengiamasi rasti visas įmanomas nuorodas į kitus filmus. Nenuvertinu ir interneto platybių – jame galima rasti gausybes puikiai parašytų kino filmų recenzijų. Pavyzdžiui, neseniai skaičiau vieną apie filmą „Transformeriai“. Toje esė autorius bandė atrasti itališko neofuturizmo elementų filme apie transformerius. Neįtikimai gerai ir profesionaliai parašyta esė.

Matyt, negalime vienareikšmiškai įvertinti kino kritikos padėties dabar – pasitaiko visko. Mano asmeniniu požiūriu – žmonės, kurie labiausiai užsiima kino kritika, šiais laikais yra kino festivalių programų sudarytojai. Kai jie pasirenka tam tikrus filmus: atveria galimybę apie juos kalbėti, siūlo požiūrio taškus, juos vertina.

Minėjote, kad yra tam tikri festivaliniai filmai. Esate sakęs, kad pats nenorite paklusti festivalinių filmų taisyklėms. Ką tuomet laikote festivaliniu filmu?

Festivalinius filmus laikau vienodais filmais, veikiančiais pagal vieną ar kitą šabloną. Kino kūrėjai, labiausiai turbūt jų prodiuseriai, stengiasi paklusti tam tikroms populiarumo normoms, kurios susiformuoja per laiką. Jos jiems garantuoja patekimą į festivalius. Vieni filmai labiau mėgstami festivaliuose, o kiti – ne. Dirbdamas Venecijos kino festivalyje „Kritikų savaitės“ programoje dažniau žiūriu į filmus iš „ne“, o ne iš „taip“ perspektyvos, t. y. visų pirma pasakau sau, kokių filmų nenorėčiau programoje. Nenorėčiau standartinių ir festivalinių filmų. Apsibrėžęs šias ribas ieškau tokių, kuriuos norėčiau turėti toje programoje kaip išskirtinius, kitokius, nepaklūstančius taisyklėms.

Kalbate apie klišes?

Žinoma! Pavyzdžiui, jeigu filmas atkeliauja iš Balkanų regiono, jis turės tam tikrą braižą. Ir aš nieku gyvu nenoriu nieko bloga pasakyti apie Balkanų kiną. Bet dažniausiai kaip pagrindinį veikėją tokiame filme matysime maždaug 50-ies metų vyrą, kuris nepatenkintas gyvenimu, turi didelius ūsus, dažniausiai jis ūkininkas, dirba su gyvūnais, ypač – avimis, dažniausiai jo santykiai su dukra (arba sūnumi) yra prastoki. Dažniausiai režisierius ilgai rodo jį rūkantį. Tokių kartočių daugybė. Kažkas anksčiau padarė tokį filmą, kuris buvo puikus, tuo metu labai svarbus, bet dabar – judėjimas tokiomis pat trajektorijomis yra tiesiog kartojimas. Suprantu, kad taip suredukuoti nereikėtų, bet filmai dažnai veikia pagal tokius šablonus. Galima jų apibūdinti ir daugiau – nebūtinai priklauso nuo šalies. Kartais net filmo struktūros – pavyzdžiui, trys aktai filme tampa madingas ir populiarus būdas pasakoti istoriją. Kiek tai galima kartoti? Man atrodo, kad kūrėjas turi pasirinkti: arba judėti į priekį, arba ne.

Kinas visuomet parodo ką nors nauja, turi kitokią energiją, jėgą. Kartais net žiūrėdamas užsienio kalba rodomus filmus, kuriuose nėra subtitrų, galiu jausti, kokie jie įspūdingi ir svarbūs. Kartais tikrą kiną gali pamatyti nė nesuprasdamas kalbos.

Visuomet sakau, kad yra du dalykai. Visų pirma – kinas, t. y. toks dalykas, kuris yra nuolatos judantis į priekį ir besikeičiantis, metantis iššūkius, jis gali užknisti – kartais taip atsitinka, bet jis yra kinas. Antras dalykas – autovizualiniai produktai iš kino filmų industrijos. Nepaisant to, kad tai beveik tų pačių žmonių darbas, beveik tas pats „amatas“, tačiau tai nėra tas pats dalykas. Pagrindinis iššūkis kūrėjui yra likti kinu, stengiantis išvengti buvimo tiesiog filmu.

O tuomet, kas jums yra kinas? Ne tiesiog filmai, o kinas, tas tikrasis?

Kai susiduriu su tikru kinu, jis mane užklumpa nepasiruošusį. Kinas visuomet parodo ką nors nauja, turi kitokią energiją, jėgą. Kartais net žiūrėdamas užsienio kalba rodomus filmus, kuriuose nėra subtitrų, galiu jausti, kokie jie įspūdingi ir svarbūs. Kartais tikrą kiną gali pamatyti nė nesuprasdamas kalbos, neskaitęs jokio aprašymo, iš anksto nežinodamas, kas ten vyks. Gerame kine matomas ir režisieriaus alkis sukurti ką nors įdomaus, nauja, netikėta, rizikuoti.

Ar dabar matote tokį alkį? Galbūt kokioje nors šalyje ar režisieriaus darbuose? 

Tiesą sakant, dabar beveik visur aplink matau tokį alkį. Ypač dokumentiniuose filmuose. Na, anksčiau galbūt vadindavome tai dokumentiniais filmais, dabar tai – turbūt hibridinis kinas. Dabar matau labai daug noro laužyti aiškių žanrų ribas, rasti naujų formų pasakoti istorijas, naujų formų matyti tikrovę. Dokumentika dabar yra vieta, kurioje vyksta patys įdomiausi dalykai.

Minėjote hibridinį kiną. „Kino pavasaryje“ yra atskira šiems filmams skirta kategorija. Kaip jūs suprantate šį kiną? Kam jis reikalingas? Kodėl jis svarbus?

O kodėl jums pačiai įdomus šis kino žanras?

Hibridinis kinas tėra dar viena etiketė, pagal kurią mes atpažįstame tam tikrus filmus, sudedame juos į vieną kategoriją. Tik tiek.

Tiesą sakant, aš jo nesuprantu. Nelabai suprantu, kodėl jis reikalingas, kodėl dabar yra toks svarbus. Dažniausiai, kai jis yra pristatomas įvairiausiuose kontekstuose, pasakoma, kad tokio tipo kinas perbrėžia realybės ir fikcijos ribas, derina dokumentiką ir fikciją, tačiau kas iš to? Galbūt galime kalbėti apie kino teorijos, filosofijos kontekstus, kino istorijos kaitą, tačiau žiūrovui, patiriančiam tokį filmą, juk nėra jokio skirtumo, ar ne? Kodėl tai nėra tiesiog filmas? Arba klausimą galbūt galima būtų suformuluoti kitaip – jeigu jis nebūtų hibridinis, kas esmingai pasikeistų jame?

Na, su šiuo klausimu aš jums sunkiai padėsiu. Hibridinis kinas tėra dar viena etiketė, pagal kurią mes atpažįstame tam tikrus filmus, sudedame juos į vieną kategoriją. Tik tiek. Galėtume dabar plėtoti akademinę diskusiją, rastume filosofinių diskusijų elementų, bet galiausiai – kalbant kino industrijos terminais – tai tik dar viena kategorija. Bet lygiai taip pat – viskas, kas leidžia daugiau kūrybinės laisvės, yra geras dalykas. Kino kritikai tiesiog nori surasti būdą, etiketę, žodyną kalbėti apie ką nors nauja, kas vyksta kino pasaulyje. Nors, tiesą sakant, Davidas Lynchas hibridinius filmus kuria daugybę metų.

Tokio kino populiarumas dabar atsiranda iš dokumentinio kino (pavyzdžiui, stebinčiosios dokumentikos) ribotumo pajautos. Kino kūrėjai jaučia, kad reikėtų atviriau žiūrėti į žanrų ribas ir į tai, kaip dokumentinio kino pasakojimai veikė. Jie patys save apmąsto. Netikiu, kad kino kūrėjai, kurdami filmą, galvoja: o, dabar sukursiu ką nors labai hibridinio. Prieš keletą metų vienas italų kino kūrėjas norėjo sukurti dokumentinį filmą apie miegą. Filmavo ne tik žmones, bet ir jų smegenų bangas, kurios pasirodo ekranuose. Kai iš arčiau pasižiūrėdavo, atrodydavo, kad jos šoka. Nemanau, kad jo tikslas buvo hibridinis kinas – veikiau dirbant išsiplėtojo idėja. Šis filmas dalyvavo daugybėje diskusijų apie hibridinį kiną, bet kad iš to? Manau, kad reikia tiesiog vadinti jį kinu.

Žiūrint tokius filmus, man visuomet norisi, kad pasirinkimas būtų pagrįstas. Pavyzdžiui, jūs turbūt žinote italo Pietro Marcello filmą „Graži ir prarasta“ (2016 m. rodė „Kino pavasaris“ hibridinio kino programoje – K. T.). Režisierius norėjo sukurti istoriją apie tikrą žmogų, kuris prižiūri Italijoje mirštančius senuosius dvarus, rūpinasi miestelių kultūra, tačiau jis filmavimo metu mirė. Režisieriui reikėjo rinktis – ar kurti filmą toliau, ar ne. Jis pasirinko hibridinio kino formą. Man tai atrodo pagrįsta, situacija tai diktuoja, aistra kurti kiną ir papasakoti istoriją, kuriai tinka tokia forma, kokią jis pasirinko.

Žinoma, bet jūs tai vadinate hibridiniu kinu, aš vadinčiau tiesiog kinu. Kartais tos sąvokos veikia ir kaip konceptualūs įrankiai, pagalbinės priemonės kalbėti apie vieną kino tipą, jį klasifikuoti, bet prie jų prisirišti tikrai nereiktų. Pietro Marcello pasirinko tokią formą ne dėl to, kad tai – hibridinis kinas, o dėl to, kad jam reikėjo būdo, kaip toliau pasakoti istoriją apie tą žmogų.

Kadras iš rež. Pietro Marcello filmo „Graži ir pamiršta“ („Bella e perduta“), 2015 m., Italija.