Mano bičiulis Paulius Gritėnas šiandieniame savo tekste „Tikyba ir oralinis seksas“ teigia, kad tikybos pamokos turėtų likti sau ir nieko nesakyti apie biologiją, reprodukciją ir homoseksualumą.

Noriu draugiškai paprieštarauti, kad Paulius blogai įvardina, kokia čia pagrindinė problema. Problema yra ne ta, kad tikybos pamokose kalbama apie tokius dalykus. Problemos čia yra kelios, todėl nevalia ieškoti vientiso situacijos sprendimo būdo.

Mokyklinės švietimo programos akcentuoja, kad mokykloje privalu skatinti tarpdiscipliniškumą ir aiškinti, kaip sąveikauja skirtingi mokslai ar net vertybinės nuostatos, jei jos nėra viešai pripažįstamos kaip kenksmingos. O jei atmintis manęs neapgauna, liberali demokratija gėjus ir katalikus traktuoja kaip normalias piliečių aibes, kurios iš principo neturi marginalių vertybių. Nuo abstrakčios mokyklų funkcijos dabar galime nusileisti iki tikybos pamokų tikslų.

Tikybos pamokas lanko krikščionybę siekiantys pažinti vaikai arba bent jau vaikai tėvų, kurie nori, kad jų vaikams būtų suteiktas mokymas apie krikščionybę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 str. pabaigoje rasite, kad „Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Todėl ateistai, agnostikai ir kitų tikėjimų, kurių netenkina mokyklos siūlomos tikybos pamokos, išpažinėjai gali rinktis etiką, o kai kur, kur geresnės sąlygos – ir filosofiją.

Tikybos pamokose privalu išdėstyti krikščioniškos antropologijos, kūniškumo suvokimo, krikščioniškos doros supratimo pagrindus. Tam būtina atliepti ir į žmogaus seksualumo, LGBT klausimus, nes jie yra provokuojantys jaunai auditorijai, o mūsų laikais šios temos tikrai negali būti nutylėtos. Juolab, kai popiežius Pranciškus irgi nenutyli – aiškiai kalba, kad Katalikų Bažnyčia yra pasiruošusi mylėti, apkabinti kiekvieną žmogų ir juo pasirūpinti.

Deja, tokiems jautriems klausimams neturime aiškios švietimo programos, kurioje aiškiai būtų apibrėžta, kuo remtis ir iki kurios ribos kalbėti. Ne tiek apie oralinį seksą reiktų diskutuoti, kiek apie BDSM, savęs žalojimą, kūnui žalingas ir objektyviai visuomenei nepriimtinas elgesio su kūnu praktikas. Tam turime patys, kaip suaugusių piliečių visuomenė, nuspręsti, kur baigiasi privatumas ir prasideda tai, kas netoleruojama, kur turėtų kištis valstybė ar pastabesni aplinkiniai.

Juk liberalūs ateistai/agnostikai/nekrikščionys sakys, kad BDSM privačioje erdvėje yra tik pačių individų reikalas, bet net ir dalis jų turėtų pripažinti, jog nupjauti ir suvalgyti kito individo genitalijas, kad ir su jo paties leidimu, yra netoleruotina. Reikėtų gana paskirai kalbėti apie LGBT bendruomenę ir žmones, kurie turi gana rimtų psichologinių tapatybės (ir ne tik) problemų, kurios veda prie šokiruojančių poelgių, nužudymų ir savižudybių.

Nustokime indukuoti, kad visi, save priskiriantys LGBT, turi tapatybės problemų – dauguma šių žmonių save visiškai suvokia ir laukia momento, kai nustosime smerkti dėl buvimo LGBT bendruomenės dalimi. Redukuokime, kad kai kurie tų žmonių, kaip ir kai kurie heteroseksualai, yra turintys savęs suvokimo problemų, bet dėl masinio LGBT nepripažinimo jiems sudaromas toks mikroklimatas, kuriame jų psichinė sveikata tik blogėja. Ir tam nebūtina būti LGBT – pakanka būti kiek smarkiau represuojamu (tėvų, globėjų, bendraklasių, kaimynų, žmonos, bendradarbių, praeivių; dėl rasės, tikėjimo, stiliaus ar/ir kt.) bei turinčiu opių psichologinių traumų. O pastarųjų, vienokių ar kitokių, turime visi.

Todėl reikia pralaužti progresyvių kairiųjų Vakaruose sukurtą kordoną, esą LGBT, kitos rasės žmonės ir kitos įvairios mažumos yra neliečiamieji. Tai nėra raupsuotieji – kai kuriems jų reikia pagalbos. Pagalbos gali prireikti bet kuriam žmogui, nes bet kuris, bet kokių tapatybių žmogus gali turėti rimtų problemų. Pripažinkime tai – tada gyvensime darniau, o (nusi)žudys mažiau.

Lieka klausimas: tai ką išvis daryti su mokytoja? Kiek atsikvošėjus nuo socialinių medijų stimuliavimo ir narkozės, tampa aišku, kad ne ji problema. Problema musyse, kaip sakė širdžių Prezidentas Rolandas Paksas. Jei imsime šaltakraujiškai šienauti kur nors suklystančias mokytojas, tai greitai suprasime, kad šienauti reikia nepadoriai didelę dalį mūsų šalies mokytojų, nes daugelis jų yra prastai parengti. Žinau tokių istorijos mokytojų, kurios gyvenime bijo paimti į ranką knygą ar net dokumentinį istorinį filmą pažiūrėti. Žinau tokių pedagogų, kuriems reikėtų gerti stiprius raminamuosius ir auginti sode gėles, o ne dirbti su vaikais.

Čia galime paploti Lietuvos edukologijos universitetui (buvusiam VPU/VPI), kad ketvirtį amžiaus tragiškai rengė mokytojus. Galime paploti ir švietimo sistemą kūrusiems, kurie turėjo mažiau įžvalgos ir vizijos nei Pupų Dėdės veisiami cirko šuniukai. Aplodismentų skirkime seimūnui Jovaišai su kompanija, kurie nenori atiduoti LEU į VU rankas ir imtis reikšmingesnių švietimo pertvarkų.

Tai ką išvis daryti, jei siekiame daugiau nei ironiškai plekšnoti delnais? Reikia nepasiduoti lengvo kelio provokacijoms, kurias siūlo progresyvaus ir sekuliarizuoto liberalizmo atmaina ar kryžeiviška ir teisuoliška balanos gadynės tradicionalizmo atmaina – abi jos mėgsta viską universalizuoti, todėl ir meluoti apie tikrovę. Nes tikrovė yra sudėtinga. Abi jos labai siekia maloniai praleisti laisvalaikį, perkeldamos į Lietuvą kultūrinius karus.

Bet dar su didesniu ūpu jos trokšta manipuliuoti jaunimu. Pavyzdžiui, Pro Patria atstovas Arnas Simutis, vos po visą šaršalą iškėlusios Lietuvos liberalaus jaunimo narės pasidalinimo garsiosiomis 3 nuotraukomis, per tarpininkaujantį moksleivį į Telšių Žemaitės gimnazijos mokinių grupę Facebooke parašė, kad reikia vienytis ir gintis su Pro Patria vėliava – čia mokytoja mažiausiai kam nors rūpi, nes svarbiau pakovoti prieš gėjus kanibalus, kas jau yra TIKRA PROBLEMA.

Kol kažkas įžvelgia, o tiksliau – nori sukurti kovas, aš priminsiu tik tai, kad vienas pagrindinių krikščionių postulatų – mylėti savo artimą, t. y. bandyti dialogu ir nuosaikumu, o ne aštria bei kurčia polemika išspręsti ginčus. Kaip rašė kanadietis katalikas filosofas Charlesas Tayloras, mes apibrėžiame savo tapatybę tik per dialogą, kartais net per ginčą, dėl dalykų, kuriuos aplinkiniai nori matyti mumyse. Bet diskusija ir net ginčas nėra tapatūs kovai. Pirmuose egzistuoja diskutantai ir oponentai, o kovoje – priešai. Pirmuosiuose randi konsensusą, o kovoje nori išstumti Kitą ten, kur nebesvarbu, kas bus.

Šioje istorijoje reikšmingi ne vien katalikai ir LGBT bendruomenė, bet ir liberalizmas. Tas pats Tayloras teigia, kad liberalizmas su savo apologetais liberalioje demokratijoje negali laikyti savęs vertybiškai neutraliu arbitru – liberalai tėra viena iš pusių su savomis vertybinėmis nuostatomis. Siekdami dialogo, turime ignoruoti garsiausiai klykiančius ideologinėmis klišėmis ir ieškoti bendrų taškų, kuriuose tiek LGBT, tiek RKB nebūtų nuskriausti ir sutartų, nesvarbu, kad tai nepatiktų liberalams ar tradicionalistams. LGBT ir RKB atstovai turėtų siekti laimės ir bendruomeninio teisingumo jausmo, o ne pajungti save tam, kad išsipildytų liberalų ar tradicionalistų Koliziejaus kovų pasaulėvaizdžiai.