Anastasia Zhenina/Unsplash.com nuotr.

Žurnalisto, redaktoriaus Paulo Elie‘o straipsnius, knygas apie krikščionis aktyvistus, rašytojus, religinę literatūrą nejučiomis vis skaitau ir skaitau. Kaip kitaip, jei šio akiratyje atsiduria tokie skirtingi žmonės: radikalas, prieš karą Vietname kovojęs Danielis Berriganas SJ, rašytojai Clive‘as Staplesas Lewisas, Marilynne Robinson, kiti? Štai 2003 m. publikuoto P. Elie‘o tyrimo centre – Thomas Mertonas, Dorothy Day, Walkeris Percey ir Flanery O‘Connor. Prisipažinsiu, vienoje knygoje rasti šias XX a. vidurio vienas kitą pažinojusių, vienas kito veikalus skaičiusių intelektualų pavardes – lyg koks įdomiomis biografijomis besižavinčio ieškotojo lobis.

Ilgai svarstyti nė nereikia, idant suprasčiau hagiografijos žanrą tęsiančių ir keičiančių prisiminimų, religine laikomos prozos ar poezijos keliamo skaitymo malonumo esmę. Mat pastarąjį lemia vos keli klausimai: kodėl skaitai, koks tekste į tave besikreipiančiojo vaidmuo? Pagaliau – kaip tai, ką skaitai, veikia tave pačią? Atsakydama į pastaruosius, pati jaučiuosi žengianti skaitymo bei rašymo veiksmų veikiamos kasdienės piligrimystės keliu.

Skaitytojas kaip piligrimas

Įžodintas kito žmogaus ar fikciniu laikomo veikėjo gyvenimas, patiriamas Dievas skaitant virsta tam tikru objektu. Todėl tikėjimo turinys lieka suvokiamas, aktualus. Susiduri su konkretybe, tarsi raginančia vidujai bei fiziškai eiti tam tikra kryptimi, kisti. Kodėl tai svarbu? Skaitydama ne tik pažįstu perduodamą turinį (šiuo atveju – su biografijų niuansais, romanų, apsakymų fabulas). Aš patiriu tai, ką skaitau. Literatūra, kaip  nutiko minėtiems T. Mertonui, D. Day, W. Percey, F. O‘Connor, brėžia ir mano religinius ieškojimus, lemia religinį angažuotumą. Tačiau reali tikėjimo patirtis lieka svarbi ne tik dėl asmeninio tikėjimo atradimo, augančio sąmoningumo. Rašydamas tai, ką pažįsta, patiria, ir krikščionis rašytojas gelbėjasi nuo kūrybos, kurios stebuklą, kokybę lengvai menkintų kelios etiketės: „gera intencija“, „negyva“, „religinės klišės“. Juk tokia nuspėjama „religinė“ literatūra tik erzina netikinčiuosius. O tikinčiuosius dar ir apvagia – šie gali atpažinti kūrinio „žinutes“, paploti per petį rašytojui ir toliau sau patogiai gyventi.

Žinoma, greitai įsitikinu, koks paveikus ir svarbus (ypač) krikščioniškame diskurse yra skaitytojas ar klausantysis. Tuomet galvoje iš tiesų ima švilpti postmodernizmo vėjai. Tačiau juk jų dėka galimų svarstymų ratas, atrodo, taip ir neužsiveria. Net jei tekirba vienintelis klausimas, kodėl domiesi ir skaitai?

Matyti savo pačių akimis

Vienas galimų atsakymų – tu nori kaitos, nori būti veikiamas. Kitas galbūt – tam tikra autoriteto laikysena grįsta paralelė, kurią gali užčiuopti tapatindamas rašytoją bei pamokslininką. Mat abu jie, sakytume, atlieka mediatoriaus vaidmenį. P. Elie, aptardamas F. O‘Connor kūrybą, rašo, jog „fikcines istorijas kuriančio rašytojo tikslas – priversti skaitytoją pamatyti. […] su meno pagalba ji (F. O‘Connor – A. Ž. past.) siekė ko nors panašaus į objektyvų žvilgsnį, idant ji ir skaitytojas galėtų matyti tą patį dalyką, idant mes matytume tai, ką matė ji, tačiau savo pačių akimis“. Rašytojo tikslas – taip atverti kitam savo kuriamą pasaulį. Pastarasis, žinoma, aiškus ir suprantamas tik pačiam rašančiajam. Jis tęsia rašančiojo ir to, kuris skaito, ieškojimus. Svarbiausia – atveria tai, kas kitu būdu, neįvardijus taip ir liktų neatverta, neapčiuopta. Kai kalbu apie patyrimą ir atvėrimą, paralelė tarp krikščionio rašytojo ir pamokslininko tampa ypač akivaizdi. Taigi svarstymai apie rašytojus, religinę literatūrą lieka ir svarstymais klausiant, kaip skelbti Evangeliją.

Vienas plačiausiai žinomų šiandienos apologetų vyskupas Robertas Barronas ne kartą pasakojo, kokie svarbūs jam buvo skirtingais gyvenimo tarpsniais skaityti veikalai. Pažintas Dantės Aligjerio, Gilberto Keitho Chestertono, kitų filosofų, rašytojų ar didžiaisiais pamokslininkais laikomų teologų diskursas ir tapo medžiaga, leidusia jam užčiuopti, kas svarbu dalinantis tikėjimo žinia. Pasak jo, pamokslaujančiųjų užduotis – ne „išversti“ biblinę kalbą, idant ją suprastume šiandien. Taip pat – ne tik dalintis savąja patirtimi. Rašytojai ir pamokslininkai, smulkiai nusakydami, apibūdindami konkrečios istorijos erdvėlaikį, pasak R. Barrono, siekia, kad skaitantieji, klausantieji suprastų pasaulio, kuriuo dalinamasi, ypatybes. Į turinį sutelktas žvilgsnis, nepaisant siekio tartum atsiriboti nuo šiuolaikinio pasaulio, leidžia likti atidžiam aplinkiniams. Kaip, klaustumėte? Sakyčiau, jog pasitikint pastaraisiais. Kviečiant juos „pasitarti“, kartu keliauti po stebuklų ir nenuspėjamų nuotykių kupiną biblinį pasaulį. Tuomet jis matomas jau ne per mūsų pačių žiūros prizmę. Kai dėl rašytojo, kalbėtojo pastangų jį perpratę įsitraukiame, rašytojo kuriamas, biblinis pasaulis persmelkia mūsiškį.

Apibendrinimas

Tikėjimas – tai kelionė. Kelionė po Biblijos, literatūros veikiamos kasdienybės užkaborius. Todėl krikščionys rašytojai, jų biografijos, rašyta, skaityta religinė (ar nebūtinai) literatūra – su ja susipažinus tampa mano gyvenimo dalimi. Žinoma, anokia naujiena. Tačiau stebuklai vyksta: vos atsivertus tinkamos (o kaip atskirti?) knygos puslapį, vos pradėjus svarstyti apie skaitymo, rašymo prasmes.

Kai telkiuosi į paties intuityvaus, estetinės pagavos lemiamo ir aktyvaus veikimo šerdį, kovoju, rodos, giliausias bei aršiausias kovas. Kovas tarp ribomis sunkiai atskiriamų iliuzijos bei tikrovės. Šių ribų nežymi knygos viršeliai ar iliuzijų kupinas laisvės nuo autoritetų troškimas. Fikcija, rodos, padeda suprasti, kas esu. Ir prieštaravimo tarp to, kas akivaizdžiai tikra ir ne, nelieka. Juk net savąjį gyvenimą dėl savo nuodėmingumo sukuriu, atskiriu. Tarsi galėčiau ne tiesiog gyventi, bet skaityti apie tai ar iš šalies stebėdama kurti pastarąjį. Tačiau kokia tai kūryba? Tuomet sakau sau: tikrai, gal tereikia vienos spontaniškai atsiverstos ir įtraukusios knygos, išgirstų tikslių žodžių? Ir gyvenimas keičiasi.