Clem Onojeghuo/ unsplash.com nuotrauka

Jei reikėtų įvardinti vieną vienintelį principą, kuris lietuvius (vis dar) jungia su sovietmečiu ir rusiška kultūrine erdve, sakyčiau, kad tai yra chamiškumo idėja. Pirmiausia todėl, kad chamiškumo sąvoka ir chamo kaip bendrinio žodžio vartojimas, nepaisant savo Biblinės kilmės, panašu, yra mūsų, Rytų Europos geopolitinės erdvės, sąvoka. Bent jau lingua franca anglų kalboje jos nėra, ir Vladimiras Nabokovas kadaise turėjo bėdų jos niuansus aiškindamas JAV slavistams. Taip ir tapo Čechovo „Vyšnių sodo“ Lopachinas snobu, o ne chamu. Nors vertimas labai netikslus. Snobas nesėkmingai bando tapti tuo, kuo nėra, apsimeta aukštuomene, nors vis prasiveržia nevalyvumas, o chamas tokių ambicijų neturi. Jis tiesiog yra savimi. Dažniausiai sakant chamas turima omenyje, kad kažkieno elgesys neatitinka viešai priimtų normų, yra šiurkštus ir brutalus. Toks elgesio modelis chamo priimamas kaip savaime suprantamas. Kaip Hamas pasityčiojęs iš savo tėvo Nojaus ir jį išjuokęs, taip sovietinis ir posovietinis žmogus su pasimėgavimu niekina praeitį. Praeitis kaip smerktina, nes nusenusi ir nesusivokianti tikrovėje, buvo sovietinės ideologijos ašis ir tampa svarbių šiuolaikinių reformų pagrindu. 

Pas mus, Rytų ir Vidurio Europoje, chamas turi ir dar kitų konotacijų. Šiuo žodžiu tradiciškai vadinti žemesniojo luomo atstovai, valstiečiai. Pastarosios interpretacijos sąsajos su bibline tradicija ne mažiau aiškesnės nei pirmosios – Nojus prakeikė Hamo sūnų Kanaaną vergystei. Tad vadinti kažką chamu tai netiesiogiai priminti to asmens santykį su Hamo poelgiu ir jo palikuonių vergiškumą. Būti chamu – tai nuolankiai tarnauti kitiems. Žinoma, tai menkinantis apibūdinimas ir nemalonu apie save galvoti kaip apie chamą, tačiau būtent vergiškumą kaip sovietinės ir kartu dabartinės Lietuvos pilietinės savivokos dalį mėgsta pabrėžti tiek dešinieji, tiek kairieji, tiek liberalieji Lietuvos intelektualai.  

Abi šios interpretacijos turi sąsajų su Šventuoju Raštu, tačiau neišsemia visų galimų su chamiškumu susijusių konotacijų. Kad jas suprastume, verta prisiminti visą Pradžios knygos istoriją: Nojus įsiveisė vynuogyną, gėrė vyną, pasigėrė ir gulėjo nuogas savo palapinėje. Jo sūnus Hamas pamatė tėvo nuogumą ir papasakojo savo broliams, kurie, nežiūrėdami į tėvo nuogumą, jį pridengė. Sužinojęs apie tai, kaip viskas vyko, Nojus supyko ir prakeikė Hamo sūnų Kanaaną. Šiame pasakojime galime atsekti užuominų į anksčiau minėtas chamiškumo interpretacijas, tačiau svarbus ir dar vienas niuansas, leidžiantis suprasti, kodėl chamiškumas gali tapti ir tampa patrauklia socialine praktika. Pažodžiui skaitant, Hamas nesakė ir nedarė nieko, kas prieštarautų tikrovei. Panašu, kad jis tik papasakojo apie girtą savo palapinėje užmigusį tėvą. Galima sakyti, kad būtent Nojus šioje istorijoje yra vertas pasmerkimo, ką ir padarė Hamas. Tad ar chamiškumas nėra tik griežtas, negailestingas, smerkiantis, suklydusius autoritetus griaunantis tiesos sakymas? Ar chamiškumas nėra sąžiningas santykis su tikrove?

Taip, yra. Todėl chamiškai elgiasi mokytoja, klasėje smerkianti homoseksualus. Chamiškai elgiasi mokinė, viešai pasipiktinusi mokytojos pamokos turiniu. Chamiškai elgiasi laisvamanis žurnalistas, kuris puola smerkti tikybos pamokas ir Katalikų Bažnyčią. Chamiškai elgiasi komentatorius, kuris gindamas mokytoją toliau platina nepagrįstus prietarus apie homoseksualus ar kaltina kritikus būtais ir nebūtais dalykais. Chamiškai elgiasi politikas, kuris, reaguodamas į visuotinę opiniją, pasmerkia mokytoją. Chamiškai elgiuosi aš, nes visus išvadinu chamais. Ir visi mes tarsi kokie hamai žinome, kad tai, ką padarė kitas, yra blogai, ir nesibodėdami bėgame į laukus papasakoti apie viską savo broliams: blogi gėjai; blogi mokytojai; bloga žiniasklaida; blogos ideologinės pažiūros; blogi politikai. Ir visa tai sakome sąžiningai ir tvirtai tikėdami savo mokslų pagrįstomis tiesomis. Galima sakyti, kad kai kurios tiesos mažiau tiesesnės nei kitos, bet, tiesą sakant, kam šitoje diskusijoje iš tiesų rūpi Tiesa? Tik ne Hamui. Hamui tiesiog rūpi papasakoti tai, ką matė, žiūrėdamas į klystantį kitą.

Bet jei tai eilinis ideologinis ginčas, kuris prasidėjo tik todėl, kad buvo išviešinta tiesa apie neteisingus faktus, kodėl tuomet chamiškumas turėtų būti smerktinas? Pirma, chamiškumas nekalba apie idėjas ar daiktus, jam nerūpi faktai kaip tokie, jis pirmiausia niekina kitą žmogų. Tai, kad istorijoje išjuokiamas savas tėvas, dar labiau sukrečia, nes parodo, kad chamiškam elgesiui net prigimtinis autoritetas nėra vertas pagarbos. Tad ką kalbėti apie kitus – brolius, vaikus, kaimynus, tarnus, svetimus. Socialinėje tikrovėje išjuokti kitą, kuris yra nemėgstamas ar nepažįstamas, yra nepalyginamai lengviau. Ypač jei chamas gauna vieną kitą brošiūrėlę ar nuotraukėlę „Facebooke“, kurios tik patvirtina tai, ką jis visada įtarė. Įsitikinęs, kad yra teisus dėl neteisiojo, chamas pradeda tai skelbti kaip svarbiausią gyvenimo naujieną. Antra, chamiškumas pasireiškia tik tuomet, kai atsiranda išėjimas iš privačios Nojaus palapinės į viešąją, lauko, erdvę. Šis perėjimas yra svarbus todėl, kad viešojoje erdvėje pradeda veikti ne tiek išjuokiamas asmuo, kiek chamo sukurta asmens karikatūra. Tikras asmuo po tokio pasisakymo negali ir nebegalės gintis, nes juk visi žinos tą vienintelę tiesą, kuri jau buvo paskelbta. Visa kita – tik nereikšmingi fakteliai aukos gyvenime. Svarbiausia tik tai, ką pamatė ir visiems išskalambijo chamas. Trečia, chamiškas elgesys klaidingai dedasi suprantantis, kas vyksta, nors iš tiesų dažnai klysta. Jis klysta žiūrėdamas į savo niekinimo objektą, nes mato tik tai, kas verta paniekos. Jis klysta, nes dažnai galvoja nedarantis pikto, bet įtikėjęs klaida ją be didesnių skrupulų skleidžia toliau. Jis dažnai klysta dėl to, kaip elgtis su pasauliu, kuriame pamato kažką netinkamą. Užuot taisęs klaidą, jis pats kuria klaidų kupiną pasaulį.

Žinoma, šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje kritika viešiesiems asmenims yra laikoma garantu nuo jų piktnaudžiavimo savo įtaka. Tik chamo nejautrumas (=atvirumas) gali atsiriboti nuo kito žmogaus kaip asmens ir reikalauti iš jo atlikti numatytas socialines funkcijas. Tik chamo įžūlumas (=drąsa) leidžia jam nepaisyti nusistovėjusių socialinių normų. Tik chamo nebaudžiamumas (=laisvas žodis) leidžia jam kas kartą niekinti kitą. Tad kur ta riba tarp chamo ir socialiai atsakingo piliečio? Kaip savyje naikinti chamą ir nesunaikinti kritiko? Manding, atsakymas ir vėl slypi Šventajame Rašte, kai Šemas ir Jafetas nepuolė ginčytis su broliu, nors gerbė tėvo autoritetą, juolab nepuolė Hamui pritarti, nors aiškiai suvokė tėvo nuogumą, o tiesiog pridengė tėvą. Jie nesiėmė dažnai iki kraujo vedamos kovos už saviškį. Jie pridengė tiesiogine prasme – padėjo jam tapti tokiam, koks jis turi būti, padėjo atgauti jam savo tapatybę ir orumą. Jie mylėjo nuodėmingąjį, bet ne nuodėmę, ir padarė, ką galėjo, kad paklydimas būtų ištaisytas. Nors, kai pagalvoji, be Hamo pastabumo jie niekada nebūtų to padarę. 

Komentaro autorius – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas. Teksto pavadinimas „III dalis“ nurodo į kitus du autoriui svarbius tekstus šia tema: a.a. Leonido Donskio „Chamų pasaulis“ ir Liudviko Jakimavičiaus „Chamas“.