Ką reiškia Bažnyčiai skaityti laiko ženklus? Sudabartinti savo žinią? Jeigu Bažnyčia privalo ištyrinėti laiko ženklus Evangelijos šviesoje, tai ne tam, kad pritaikytų „laikams“ lig šiol galiojusius vaistus ir taisykles, sako Raniero Cantalamessa OFM Cap. 

Šis tekstas parengtas pagal kapucino, popiežiaus namų pamokslininko Raniero Cantalamessos mąstymą, skirtą 2016 m. popiežiaus ir Romos kurijos advento rekolekcijoms. Dvasinio susikaupimo metu buvo gilinamasi į Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčios ir krikščionio gyvenime.

Šv. Paulius mini ypatingą Dvasios dovaną, vadinamą „dvasių atpažinimu“ (1 Kor 12, 10). Iš pradžių šis pasakymas turėjo labai tikslią prasmę: nurodo dovaną, kuri leidžia atskirti tarp visų pagavos įkvėptų ar pranašiškų žodžių, ištartų asamblėjos metu, tuos, kurie ateina iš Kristaus Dvasios, nuo tų, kurie ateina iš kitų dvasių: iš žmogaus arba demoniškos dvasios, arba pasaulio dvasios.

Evangelistui Jonui ši prasmė yra pagrindinė. Atpažinimas reiškia „ištirti įkvėptas mintis, norint nustatyti, ar jos tikrai iš Dievo“ (1 Jn 4,1–6).

Pauliui pagrindinis atpažinimo kriterijus yra Kristaus pripažinimas „Viešpačiu“ (1 Kor 12, 3); Jonui – išpažinimas, kad Jėzus „atėjo kūne“, tai yra Įsikūnijimas. Jau po evangelisto Jono tokie terminai kaip dvasių atpažinimas, ištyrimas pradedami vartoti teologijoje, kaip kriterijus atskiriant teisingą doktriną nuo klaidingos, ortodoksiją nuo erezijos, o vėliau tai taps pagrindiniu dalyku.

Ištyrimas Bažnyčios gyvenime

Egzistuoja dvi sritys, kuriose reikia pasitelkti šį atpažinti padedantį Dvasios balsą: bažnytinė ir asmeninė.

Bažnytinėje srityje dvasių atpažinimą vykdo Magisteriumas, kuris tačiau šalia kitų kriterijų privalo atsižvelgti taip pat ir į „tikinčiųjų jausmą“, vadinamąjį „sensus fidelium“.

Norėčiau apsistoti ties vienu konkrečiu punktu, galinčiu praversti dabartinėje Bažnyčios viduje vykstančioje diskusijoje dėl keleto konkrečių problemų. Turiu omenyje gebėjimą įžvelgti „laikų ženklus“.

Vatikano II Susirinkimas yra pareiškęs: „Bažnyčia visuomet privalo ištyrinėti laiko ženklus ir aiškinti juos Evangelijos šviesoje. Ji daro tai, idant galėtų kiekvienai kartai pritaikytu būdu atsakyti į žmonių keliamus amžinuosius dabartinio ir būsimojo gyvenimo prasmės bei jų tarpusavio ryšio klausimus“ (GS 4).

Bažnyčia privalo ištyrinėti laiko ženklus Evangelijos šviesoje ne tam, kad pritaikytų „laikams“, tai yra naujoms visuomenėje išnyrančioms situacijoms ir problemoms, lig šiol galiojusius vaistus ir taisykles, o tam, kad pateiktų naujų, „pritaikytų kiekvienai kartai“ atsakymų.

Yra aišku, kad jeigu Bažnyčia privalo ištyrinėti laiko ženklus Evangelijos šviesoje, tai ne tam, kad pritaikytų „laikams“, tai yra naujoms visuomenėje išnyrančioms situacijoms ir problemoms, lig šiol galiojusius vaistus ir taisykles, o tam, kad pateiktų naujų, „pritaikytų kiekvienai kartai“ atsakymų, kaip sako ką tik cituotas susirinkimo dokumentas.

Šiame kelyje susiduriama su sunkumu – ir dera į jį labai rimtai atsižvelgti – baimė sukompromituoti Magisteriumo autoritetą, sutinkant ką nors pakeisti jo pasisakymuose.

Yra viena mintis, kuri, mano galva, gali – bendrystės dvasia – padėti įveikti šį sunkumą.

Neklaidingumas, kurį sau priskiria Bažnyčia ir popiežius, jokiu būdu nėra aukštesnis už tą, kuris galioja apreikštajam Dievo žodžiui – Šventajam Raštui. O Biblijos neklaidingumas užtikrina, kad šventasis rašytojas išreiškia tiesą tokiu būdu ir tokiu lygiu, kokiu ji galėjo būti išreikšta parašymo momentu.

Matome, kad daugybė tiesų formuojasi lėtai ir palaipsniui.

Matome, kad daugybė tiesų formuojasi lėtai ir palaipsniui, pavyzdžiui, supratimas apie anapusybę ir amžinybę. Moralės srityje vėliau taip pat atsisakoma daugybės ankstesnių papročių bei įstatymų, užleidžiant vietą įstatymams ir kriterijams, kurie labiau atspindi Sandoros dvasią.

Vienas iš daugelio pavyzdžių. Išėjimo knygoje teigiama, kad Dievas baudžia vaikus už tėvų klaidas (plg. Iš 34, 7), tačiau Jeremijas ir Ezechielis pasakys priešingai, tai yra, kad Dievas nebaudžia vaikų už jų tėvų klaidas, bet kiekvienas turės atsakyti už savo veiksmus (plg. Jer 31, 29–30; Ez 18, 1 ss.). Senajame Testamente kriterijus, pagal kurį peržengiami ankstesni nurodymai, yra geresnis Sandoros ir Toros dvasios supratimas; Bažnyčioje toks kriterijus yra vis naujas Evangelijos perskaitymas naujai jam keliamų klausimų šviesoje. „Scriptura cum legentibus crescit“, sakydavo šv. Grigalius Didysis: Šventraštis auga kartu su tais, kurie jį skaito.

Mes žinome, kad evangelijose perteiktą nekintančią Jėzaus veikimo taisyklę moralės srityje galima trumpai sutraukti šitaip: „Nuodėmei – ne, nusidėjėliui – taip.“ Nėra žmogaus, griežčiau už jį pasmerkiančio nedorą praturtėjimą, tačiau jis pats pasisiūlo užeiti į Zachiejaus namus ir savo paprastu atvirumu jam sužadina pasikeitimą. Pasmerkia svetimavimą, netgi širdyje gimstantį, tačiau atleidžia svetimautojai ir sugrąžina jai viltį; pakartotinai patvirtina santuokos neišardomumą, tačiau bendrauja su samariete, turėjusia penkis vyrus, atskleisdamas jai paslaptį, kurios nebuvo patikėjęs niekam kitam tokiu tiesioginiu būdu: „Tai aš (Mesijas), kuris su tavimi kalbu!“ (Jn 4, 26).

Jei savęs klausiame, kaip teologiškai pateisinama skirtis tarp nuodėmės ir nusidėjėlio, atsakymas yra visiškai paprastas: nusidėjėlis yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal Jo paveikslą, ir išsaugo savąjį orumą, nepaisant visų nukrypimų; nuodėmė, priešingai, nėra Dievo kūrinys, ne iš Jo kyla, o iš priešo. Dėl tos pačios priežasties Kristus tapo viskuo į mus panašus, „išskyrus nuodėmę“ (plg. Žyd 4, 15).

Svarbus veiksnys vykdant laiko ženklų įžvelgimo užduotį yra vyskupų kolegialumas. Jis leidžia, kaip sakoma Lumen gentium, „bendrai spręsti“ apie svarbiausius dalykus, „daugeliui nuomonių suteikiant svarumo (pusiausvyros) sprendimams“.

Veiksmingai pasitelkiant kolegialumą, įžvalga ir problemų sprendimas apima didesnę vietos situacijų bei požiūrių įvairovę, skirtingas įžvalgas ir dovanas, kurių kupina kiekviena bažnyčia ir jos vyskupas.

Jaudinantis to pavyzdys yra pirmasis Bažnyčios „susirinkimas“, įvykęs Jeruzalėje. Jame buvo plačiai aptarinėjami du skirtingi požiūriai: judaizuojančiųjų ir atvirumą pagonims remiančiųjų Kristaus mokinių; „įsiliepsnojo ilgas ginčas“, tačiau galiausiai tai suteikė galimybę jiems paskelbti sprendimus, pasitelkiant nuostabiąją formuluotę: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga...“ (Apd 15, 6 ss.). Čia matome, kaip Dvasia veda Bažnyčią dviem skirtingais būdais: kartais tiesiogiai ir charizmatiškai, per apreiškimus ir pranašišką įkvėpimą; kitais kartais – kolegialiai, per kantrią ir sunkią akistatą ar net skirtingų grupių ir požiūrių kompromisą.

Petro kalba Sekminių dieną ir Kornelijaus namuose visiškai skiriasi nuo tos, kurią jis pasakė vėliau, pateisindamas savo sprendimą seniūnų akivaizdoje (plg. Apd 11, 4–18; 15, 14); pirmoji – charizmatinė, antroji – kolegiali. Tad reikia pasitikėti Dvasios gebėjimu, galiausiai paskatinti sutarimą, nors kartais gali atrodyti, kad visas procesas slysta iš rankų.

Kaskart, kai krikščioniškų Bažnyčių ganytojai, vietiniu ar visuotiniu lygiu, susiburia draugėn, siekdami įžvalgos ar priimti svarbų sprendimą, kiekvieno jų širdyje turėtų dominuoti pasitikėjimu persmelktas tikrumas, apie kurį gieda himnas Veni creator: Ductore sic te praevio – vitemus omne noxium („vesk mus tvirtai tiesos keliu, padėk išvengt skaudžių klaidų“).

Laukite tęsinio.

Pagal cantalamessa.org