Esu filologė, visą gyvenimą dirbusi su žodžiais, save ir pasaulį suvokdavusi daugiausia per žodžius, sugertus iš knygų, iš iki manęs pasakytų iškilių asmenybių žodžių, apie juos rašanti ir kalbanti, tačiau jaučiu, kad nebūtų sąžininga man toliau kalbėti apie žodžius, apie tekstus, apie kalbą apskritai, nežvilgtelėjus į jos metamą šešėlį, į tai, kas tarp žodžių – pauzę ir kas iki jų, kas anapus jų – tylą. Kaip nuotrauka negatyvą, kiekvienas daiktas turi savo kitą pusę, savo šešėlį. Nesuvoktume šviesos be tamsos, bet be šviesos nebūtų šešėlio, nesuvoktume sakinio be pauzių tarp žodžių, nesuvoktume garso be tylos, kaip nesuvoktume gėrio be blogio, džiaugsmo be skausmo, atradimų be praradimų, gyvybės be mirties. Dualumas neišvengiamas visame kame, kaip ir mumyse ir dėl jo egzistuoja suvokimas, sąmoningumas ir augimas.

Taigi ką aš vadinu kalbos metamu šešėliu? Mus kasdien užtvindantis informacijos srautas man primena pramoniniu būdu pagaminto ir paruošto vartoti greitojo maisto pasiūlą, pateikiamą pagal visus rinkodaros dėsnius. Regis, kiekvienas teoriškai ir praktiškai žinome tokio peno žalą mūsų kūnams, ir kuo tampam vyresni, brandesni ir sąmoningesni, tuo mažiau jo lieka mūsų kasdieniame racione, tad greitas maistas siejamas su paauglyste, su mažesniu sąmoningumu, atsparumu reklamos įtakai ir pasidavimu savo silpnybėms, dar neišvengiamybe, kai taip beprotiškai lekiant nebelieka laiko kokybiškesnėms alternatyvoms. O tokiose turtingose šalyse kaip Šveicarija, JAV – ir su skurdu, nes alternatyvos per brangios arba jos per toli, joms nėra laiko „ariant“ po keliolika valandų per dieną arba jas suvokti reikia išsilavinimo ir sąmoningumo, taigi tenka vartoti tai, kas arčiausia, kas greičiausia. O tai, ką mes valgome, yra tai, kas mes esame.

Giedrė Liutkevičiūtė

O ką kasdien informacijos pavidalu valgo mūsų protai? Kas mūsų kasdieniam proto meniu ir kaip tas „maistas“ siejasi mūsų psichine, emocine ir dvasine sveikata? Informacija yra galinga poveikio priemonė, tiek politinio, tiek rinkodaros. Anksčiau gyvenome informacijos vakuume, kur turėjome tiesos monopolį, tad ji nelabai mums ir terūpėjo, tačiau alkom tikro dvasinio ir intelektinio peno, galimybės patiems rinktis mums reikalingą informaciją. Laisvos rinkos, agresyvios rinkodaros ir, taip sutapo, kad interneto, užtvindžiusio mus galybe lengvai pasiekiamos ir per atsiradusius mobiliuosius išmaniuosius įrenginius visad šalia esančios informacijos, laikotarpiu gyvenam tik daugiau nei 20 metų, kai iš vakuumo ir trūkumo pakliuvom į gausybę ir perteklių, informacijos kaip ir visos kitos pasiūlos prasme. Taigi mes tiek pagal amžių, tiek pagal elgseną esame jos vartotojo paauglystės stadijoj.

Pasaulis sunkiai tvarkosi su interneto atneštais informacijos pasiūlos ir jos milžiniško poveikio sprendimams nulemtais jos pateikimo pokyčiais ir pasekmėmis, kitaip nematytume rinkimuose laiminčio populizmo, ar fake news, savo kiekiu kone susilyginančio su tikra informacija, laiminčios informacijos kaip poveikio priemonės, nesvarbu ką parduodančios, ar automobilį, ar mėsainį, ar ideologiją, ar politiką, pateikiamos rinkai kaip greitas maistas pagal visus tokios prekės rinkodaros modelio dėsnius. Taigi turime visą „Karą ir taiką“ kalboje: valstybės kariauja žodžiais, karai dėl įtakos, zonų, dėl rinkų virsta viešųjų ryšių, reklaminiais, propagandiniais ir informaciniais karais, ką visi stebime JAV rinkimų ar karo Ukrainoje ar Sirijoje metu, kai viena šalia kitos valstybės pateikia ir vienodą svorį suteikia ir tiesai, ir propagandos apdorotai informacijai taip, kad ji būtų priimta už tiesą.

Kodėl tai vyksta? Todėl, kad duoda rezultatą, nes nėra atsparumo agresyviam tikslingam informaciniam poveikiui, nėra gebėjimo atsirinkti kas tikra, kas naudinga, kas ne, kuomet melas ar informacija, apdorota taip, kad būtų priimama nekritiškai, pateikiama šalia tiesos, o to meluojančiojo biudžetai ir poveikio priemonės gerokai didesnės ir jo nevaržo jokie teisuolį stabdantys moraliniai skrupulai. Ir tas didesniu ar mažesniu masteliu vyksta tiek valstybiniu lygiu, tiek mūsų kasdienybėje, kaskart kai savo išmaniuosiuose naršome po internetą ar įsijungiame televizorių. Mums, vyresnei kartai, tenka dvigubas krūvis susitvarkyti tiek su interneto, tiek su laisvojo pasaulio atneštos informacijos pasiūla, o tam dar neturim nei ilgametės patirties, nei įgūdžių, nei daug ta tema kalbančių ir rašančių asmenybių.

Puikiai pamenu, kaip prekių gausybė parduotuvėse mus išmušdavo iš vėžių, ir nuo to ilgamečio trūkumo kas galėjo, tas šlavė viską, nes nebuvo susiformavę dar gebėjimo atsirinkti, kas kokybiška, kas ne, nebuvo saiko jausmo, kaip to ilgai badavusio žmogaus, ryjančio viską iš eilės. Tad kiekvienas, kaip mokam, taip tvarkomės su kiekvieną dieną mus atakuojančia galybe informacijos, kurią mes visą nekritiškai susikišam į savo protus. Pirmiausia į protus patenka ta, kuri arčiausiai, kuri ryškiausia, kuri garsiausiai rėkia, turi daugiausia dirgiklių, daugiausia žada, taigi labiausiai moka užkabinti mūsų dėmesį pagal rinkodaros dėsnius apdorota informacija, kuria iš mūsų kažko norima, o ne ta, kuri sveikesnė mūsų asmenybėms.

Aš neieškau sąmokslo teorijų, nemoralizuoju, aš konstatuoju, kad tokie yra rinkos dėsniai, informacijos rinkos taip pat: kokia paklausa, tokia pasiūla, infomacijos rinkoje yra ir tikrų dalykų ir manipuliatyvių, kuriais siekiama rezultatyvumo, efektyvumo, produktyvumo, atsiperkamumo, kaip ir visur kitur, informacija ne išimtis, ir klausimas, ar kaltinti tuos, kurie siūlo, ar tuos, kurie nesugeba atsirinkti ir atsispirti, yra toks pats retorinis, kaip klausti, ar Ieva kaltesnė, nes davė Adomui obuolį, ar Adomas, kuris jį patikliai nekritiškai priėmė ir suvalgė?

Taigi, jei informacija kaip prekė, kodėl mes imame viską iš eilės, mokėdami ne tiesiogiai, ne iškart, bet daug didesnę už pinigus kainą – savo ramybe, laiku, sąmoningumu, laisva valia, neprimestu iš išorės sprendimu?  Tęsiant analogiją su maistu, kodėl mes tą valgome, kodėl mums taip patrauklu ir skanu?

Pirma, jis arčausiai mūsų, jis visuomet šalia – agresyvios rinkodaros priemonės nukreiptos tikrai ne į morką, bet į mėsainį ar žuvų pirštelius, šaldytus koldūnus, morkų reikia paieškoti, morkos prie kasų neišdėliotos, kad mūsų žvilgsnis užkliūtų. Taigi informacijos užsakovams, o ne mums naudinga, kad mūsų žvilgsnis užkliūtų. Kai rinka panaudoja visas psichologines komunikacines poveikio priemones, kur jau morkai prieš milijonines investicijas atsilaikyti?

O kodėl skanu? Kodėl negalim sustoti ir vis valgom? Maisto pramonės rinkoje dėl pridėtų skonio ir aromato stipriklių, taigi dirgiklių, veikiančių smegenis tiksliai taip kaip reikia – blokuojančių sotumo centrus ir skatinančių vartoti toliau. Informacijos srityje tie patys dirgikliai ir stiprikliai. Antra savybė ta, rinkodaros dėsniai reikalauja pirmiausia pateikti ne į samoningumą, o į instinktus nukreiptą informaciją, šokiruojančias neigiamas ar nešvankias antraštes, nes tarkim neigiama informacija analogiškai kaip gamtoje grėsmė, prikausto mūsų dėmesį, aktyvuoja mūsų žemesniuosius instinktus, versdama daryti jais ir baime paremtus sprendimus, blokuodama aukštesniuosius, sąmoningumo, laisvo apsisprendimo. Instinktus galima sužadinti, sąmoningumui reikia pačiam nubusti. Žmonių instinktus galima valdyti, sąmoningumo nelabai. O ten kur dėmesys, ten kur auditorija, ten didesni reklamos biudžetai... ir ratas užsisuka. Taigi informacija pateikiama taip, todėl, kad mus ji prikausto, mus veikia, mes neatsiplėšdami skaitom, o skaitom todėl, kad pateikiama taip.

Visų trečia, toliau kalbant ne apie informacijos pateikimo eiliškumą, o turinį, reklamos plačiąja prasme užsakovai žino, kokie norime būti, ir su informacija pateikia regimybę, kad tokie galime tapti, vartodami vieną ar kitą produktą, ar balsuodami už vieną ar kitą partiją. Rinka žino, kaip tą pateikti patraukliai, kokias spalvas panaudoti, kokius žodžius parinkti, kaip ir ką apie juos pasakyti, kokių trūkumų norime atsikratyti, kokius kompleksus ir lūkesčius turime.

Ketvirta savybė greitojo informacinio šlamšto ta, kad jis labai lengvai vartojamas, jam gaminti (suvokti) nereikia pastangų nei laiko, jis jau paruoštas, proto maisto prasme net ir jau suvirškintas, nereikia kramtyti, nereikia mąstyti, tik imk ir ryk. Jis užpildo dabar esantį suformuotą poreikį imti tai, kas patrauklu, o ne kas sveika nemąstant apie pasekmes ilgesnėje perspektyvoje.

O vartojam visa tai, nes manom, kad mums reikia žinoti, kas vyksta, nes jau suformuotas mums įsitikinimas, kad tai būtina pažangiai asmenybei, kad kažką praleidę naujienų sraute praleisim kažką svarbaus savo gyvenime. Taigi iš principo, jei imam viską nekritiškai, ta eilės tvarka, kuria mums pateikiama informacija, mūsų smegenys tampa prikištos pagal rinkodaros dėsnius pateikto greitojo informacinio maisto turinio šlamšto. Kiek iš mūsų pradeda dieną nuo naujienų portaluose peržvalgos, perleisdami pro save viską, už ko labiausiai kliūva akis ir kas geba užlaikyti dėmesį, tos, kuri pagal rinkodaros dėsnius formuoja kokį nors mūsų poreikį, o baigia dieną tuo, ką rodo populiariausiu laiku populiariausi kanalai? Dauguma...

Ir mažumai lieka laiko jėgų ir noro pasiieškoti kokio kito peno protams ar sielai. Tai lyg pigesnė alternatyva geram gurmanišam ekologiškam maistui sąnaudų (arba laiko pagaminti arba finansinių įsigyti prasme) analogiškai kaip ir su ta informacija, kurią reikia surasti, atsirinkti, priimti sąmoningai ir įsigilinti – tam reikia laiko, pastangų, sąmoningumo, disciplinos, ir ji paprastai nėra taip patrauklia pateikiama ir nėra pirmosiose skiltyse, nes jos vartojimas neduoda grąžos kažkam kitam, o tik mums. Apie pusfabrikačių poveikį mūsų kūnams po kiek metų jau supratom, o apie tokios informacijos poveikį mūsų pasirinkimams, mūsų jausmams mūsų visai psichinei sveikatai? Taigi tęsiant analogiją su maistu, kas būna, kai prisivalgom šlamšto? Mes apsinuodijame, ir kūnas jį stengiasi pašalinti lauk, bet kaip išauklėtos personos tą darom pasišalinę nuo visų vienumoje, bet kažkodėl, kai prisivalgom negatyvo, mumyse prisikaupusias emocijas mes išvemiame viešai, ant kitų, savo artimųjų ar po ranka pakliuvusių pokalbiais, tekstais, ant artimųjų, draugų, komentaruose... Ir klausimas, ar čia objektyvus esamos realybės konstatavimas, ar susikaupusio negatyvo išmetimas, kurį prisirinkom vartodami neigiamą, bevertį informacinį šlamštą.

Ir tik sąmoningėdami, susimąstydami apie vartojimo pasekmes savo fizinei sveikatai imame ne reaktyviai imti, ką mums siūlo, o patys rinktis, ko ir kiek mums reikia, nevartodami viso aplink mus esančio šlamšto. Taigi kaip svarbu saikas, geriau mažiau nei daugiau, nes tęsiant toliau, blogis gali būti ne tik blogas maistas, bet ir per daug maisto. O kaip su informaciniu maistu, besibraunančiu į mūsų smegenis? Kadangi gyvename tokioj aplinkoj kiek daugiau nei 20 metų, tai daug kur neturim dar susiformavusių įgūdžių atsirinkti ne tik ko, bet ir kiek vartoti, kaip ir su maistu, piktnaudžiaujame ir jau tampam informacijos narkomanai, pripratę prie kasdieninių dozių ir vis jas didinančių, kol kūnas pasako stop, ir tai kone labiausiai žalojanti mūsų asmenybes penktoji jo savybė.

Man stop kūnas pasakė kaip kompiuteris, kuriame vienu metu atidaryta 30 failų dirba kiaurą parą maksimaliu pajėgumu, nepalankioje jo sistemas ardančioje streso terpėje, daugybę metų iš eiles. Jis padarė restart ir perėjo į safe mode, tai yra leido dirbti tik minimaliu, gyvybinėms funkcijoms palaikyti leidžiančiu režimu. Todėl kalbu iš asmeninės patirties, tačiau apie tą kasdienybę, kurioje gyvenam dauguma iš mūsų. Per dieną daugiau nei 100 darbinių laiškų, 20–30 asmeninių laiškų, žinučių, skambučių, keli susitikimai, visada didesnis kiekis spręstinų klausimų, nei laiko jiems išspręsti ir visa tai neša savo emocinį šleifą, kelia stresą, su kuriuo reikia susidoroti, taigi išmoksti multitaskinti, regis, visuomenė mano, kad sėkmingas žmogus tampa sinonimu produktyvaus žmogaus, tad vairavimo, stovėjimo eilėse, ėjimo gatve, pietų laiką išnaudoji tikrinti paštą, skaityti naujienas portaluose, bendrauti su artimaisiais telefonu, nes tik valgyti, tik vairuoti – laiko švaistymas.

Du, trys darbai vienu metu, pavyksta? Krauni dar. Ir smegenys nuo informacijos pertekliaus ima karščiuoti, jos veikia nuolatiniu parengties režimu belaukiant naujos informacijos porcijos apdorojimui. Vienoje konferencijoje girdėjau, kad vadovai, anksčiau neskaitydavę laiškų nuo nepažįstamų asmenų ir nekeldavę ragelių matydami nepažįstamą numerį, ėmė viską skaityti visiems atsiliepti, nes tai kažkas naujo, smegenys jau ima reikalauti kažko naujo, naujos porcijos apdorojimui, jos įpranta šokinėti nuo vieno punkto prie kito, prie trečio, reikalaudamos dopingo, ir nebesugeba išlaikyti dėmesio ilgesnį laiką ant vienos užduoties.

Su tokiais žmonėmis bendraujate arba save atpažįstate – regis, sėkmingų, efektyvių žmonių akys laksto po šonus, ieškodamos kokio naujo peno, nes vieno pašnekovo ir vieno pokalbio jau per maža – reikia multitaskinti, nuolat žvilgčiojama į telefoną naujų skambučių žinučių, o į laikrodį laiko, temos karštligiškai šokinėja nuo vienos prie kitos, ir tai vyksta tuo pat metu dar esant koncerte ar apžiūrinėjant parodą. Kiek matote vairuotojų, kurių vienoje rankoje vairas, kitoje telefonas, o kavinėse, kurių akys įbestos į telefoną, o kaire ranka keliančių šaukštą prie burnos ar gatvėje nematančių kur einančių, nes akys įbestos į telefoną? O kur mes patys, ar tik dirgliai reaguojančios, apdorojančios didžiulius informacijos srautus ir neutralizuojančios dirgiklius autopiloto režimu veikiančios sistemos.

Kai taip beprotiškai lekiam, kai niekam nebeturim laiko, maisto pusfabrikačiai mums tampa išsigelbėjimu ir progreso regimybe, lygiai taip pat kaip ir žinių pusfabrikačiai. Kinai sako – į pilną puodelį nieko nebeįpilsi, į pilną netvarkingai prigriozdintų daiktų kambarį nieko nebepadėsi, jo funkcija tampa sandėliu, saugykla. Taip ir su protu, jis geba esamą informaciją kaip lego kaladėles sudėlioti įvairiomis formomis, bet nieko naujo kurti negali, nes kūrybai, įkvėpimui, naujų įgūdžių formavimui reikia vidinės tylos, įkvėpimas iš informacijos pertekliaus neateina. Todėl nebežinome kur mes, kur mūsų mintys, mūsų požiūris, o kur kitų mintys, įtaka, o kur rinkodaros įteigtos mintys, suformavusios paklausą vartoti, nes tai madinga, tai siekiamo statuso, sėkmes ir laimės atributai.

Anksčiau sakydavau, kad kai kalbasi du protingi žmonės, tai ne jie kalbasi, o per juos ginčijasi jų skaitytos knygos, juos suformavusios asmenybės. Nes mes esame tai, ką perleidom per savo protus, dabar, matyt, tektų sakyti, kad per mus ginčijasi ir diskutuoja tarpusavyje tos informacijos, kurią per save prafiltravom visuma, ginčijasi valstybių, partijų viešųjų ryšių specialistų parengtos praryti nekramtant mintys, ginčijasi kanalai, portalai. Dar informacinio srauto suformuotas požiūris su tyliu vidiniu intuityviu vis slopstančiu jausmu, kad mums to visai nereikia.

Sudėtinga situacija ir neturiu nei atsakymų, nei receptų, tik vieną mažytį, neužimantį daug laiko, visiškai nieko nekainuojantį, bet gana brangiai už jį sveikata sumokėtą. Pauzę. Analogiškai, kaip tarp sakinių ir žodžių, taip pat tarp minčių galvoje ir laike. O jei tiesiog stabtelti, išlaukti pauzę pasidaryti erdvės ir laiko ir paklausti savęs, besiginčijant su kitais: ar čia mano mintis, ar čia reklamos, portalų, populizmo įteigta ir nekritiškai kaip mano paties perimta mintis? O jei skaitant internete informaciją stabtelti, atsitraukti, luktelti, klustelėti, ar ta informacija man naudinga, ar ji mane sustiprina, įkvepia, suteikia daugiau žinių, tvirtybės ir drąsos, ar nuo jos jaučiuosi stipresnis, ar jaučiu, kaip ji mane slegia, gąsdina, riboja?  Ir trečia, apskritai paimti pauzę. Nuo visko, kai jauti, kad jau reakcijos tampa automatinės, o ne sąmoningos, tuomet ne didinti tempą, o sulėtinti ir sustoti, trumpam. Veiksme, kalboje, mintyje.

Didžosios Britanijos psichologas Ričardas Vaizmanas, tyrinėjęs sėkmingų asmenų savybes, pastebėjo, kad jie geriau už kitus moka išbūti nieko neveikimo būsenoje, tai yra leidžia sau išlaikyti pauzę ir išbūti vidinėje proto tyloje, neveiklumo, laukimo būsenoje, jos neužpildant karštligišku telefono maigymu, ieškant naujos dar nematytos porcijos informacinio šlamšto, ar kitų išorinių informacinių dirgiklių. Juk kai netenkam vieno vieno pojūčio, aktyvuojasi kiti, tik tyloj aktyvuojasi vidinis balsas, mūsų vidinė intuicija, įkvėpimas, taigi mūsų vidinis pats tinkamiausias, teisingiausias, aktualiausias ir labiausiai reikalingas mums šią akimirką mūsų informacijos kanalas ir portalas. Tik jis labai tylus, tad jam išgirsti reikia tylos ir aplink, ir viduj.

Taigi prieš reklamą, prieš propagandą, prieš sistemą kaip visada vienas senas kaip pasaulis atsakymas – sąmoningumas, kad tikrai nebūtina stengtis patikti pasauliui, pasaulis turi stengtis patikti tau. Morkai prieš mėsainį neatsilaikyti, bet sąmoningai asmenybei tai pagal jėgas. Jei esi čia ir dabar mintimis ten kur savo kūnu, priimdamas informaciją, o ne klaidžiodamas praeity, ateity ar problemose, vėl analogiškai kaip su maistu, kurio, anot visų dietologų, negalima valgyti žiūrint televizorių, skaitant, ar dirbant, nes jei nesi sąmoningai tame procese, nestebi, ką dedi į burną, nejausi, kiek ir ko suvalgai, tada nepajausi, ar tas maistas tau tinkamas ir kokio kiekio gana, taip ir su informacija.

Man tokio sąmoningumo apraiškos programuojamos galimybės portalų turinį prisitaikyti pagal savo interesus nematant to, kas neaktualu, pagal propaguojamas vertybes, tikėjimą besikuriantys portalai ir kanalai, prenumeruojamos įdomios temos, autoriai, pirmųjų žiniasklaidos puslapių aplenkti, tačiau socialiniuose tinkluose masiškai besidalijami renginiai ir visuomeninės iniciatyvos. Ir esu įsitikinusi, kaip anksčiau žmonija skirstydavosi teritoriniu, valstybiniu principu, taip kuo toliau, tuo ryškiau skirstysis vertybių interesų ar profesiniu principu į vieną ar kitą komunikacinį lauką. Ir mes sąmoningai filtruosime, koks informacinis maistas į mus patenka ir kiek.

Ir ilgainiui tas penas, kuris nereikalingas žmogui augti, kuris neatskleidžia jo potencialo, nenaudingas jo protui ir sielai, stumsis vis toliau į komunikacines paraštes kaip kad dabar kiti marginaliniai straipsniai, analogiškai kaip iš savo gyvenimų stengamės išstumti negatyvius, manipuliatyvius, egoistiškus, kažko tik iš mūsų norinčius, mūsų laiką ir energiją siurbiančius žmones. Mano pasirinkimas būti sąmoningu infantilu, sąmoningai atsirenkančiu ir vartojančiu aplink esančią ir į mane pakliūvančią informaciją, pagal mano asmeninius kriterijus, aš žinau, kad taip aš išsaugosiu daugiau gyvybinės energijos ir laiko, tokia aš galėsiu būti naudingesnė visuomenei, kurdama kažką pozityvaus, o ne preciziškai tiksliai skaitydama tokią ne pagal fizikos, ne pagal objektyvumo, o pagal rinkos dėsnius veikiančią „realybę“, kokią į save susigeriu kartu su visu šlamštu ir negatyvu, nes vadovaujuosi taisykle, kad geriau sprendimus priiminėti paveiktai meilės, nei baimės.

Taigi pauzė reikalinga tam, kad susivoktum, kad atsirinktum, kad nesirinktum, nes refleksijai reikia stabtelėjimo, reikia atsitraukimo, taip pat kaip santykiui kurti reikia sveiko atstumo, nes jei per artimas turim simbiozę, kai du tampa vienu, jei per tolimi, jie trūksta, tinkamo atstumo nustatymas ir yra didysis santykių menas, nes sąmoningumui reikalingas atstumas laike, erdvėje, tyloje.  

Pauzėse tarp žodžių yra tyla. Erdvėje tarp daiktų – tuštuma. Toj tyloj ir tuštumoj randam save. Pažiūrėkim, gamta yra labai efektyvi, bet ji yra tyli. Tyliai žemė sukasi aplink savo ašį ir aplink saulę didesniu greičiu nei žmogus gali pasiekti, tyliai gilė tampa ąžuolu, taip gamtoje yra triukšmo, tik jis ten, kur gelmė susisieja su paviršiumi, vandenyno gelmėje tyla, bangos, dūžta į krantą garsiai, vėjas tylus, kelia garsą tai, ką jis paliečia. Taip pat gamtoj garsas sklinda ne iš gyvybės, o iš gerklės. Žmogus daugiau padaro tylėdamas, o ne kalbėdamas, nes savo turimą gyvybinę energiją išeikvojame skirtingomis formomis arba per žodžius, arba per veiksmą. Jei ją visą sudėjome į žodžius, šnekėjimą, jos proporcingai mažiau lieka veiksmui, taigi tie, kurie daug kalba, mažiau daro.

Taigi tyla nėra garso, veiksmo nebuvimas. Jei imi atsirinkti ir riboti tą informacijos, garso, triukšmo srautą, tai nebūtinai reiškia, kad kažką prarandi, bet, deja, tik išėjęs iš to srauto, gali suprasti, ką atrandi, nes tyla turi savybę, kurios niekaip nei aprašyti, nei argumentuoti žodžiais nepavyks. Kaip tam posakyje „žodžiai tėra upelio brastos akmenys, reikalingi pereiti į kitą krantą, bet perėjus jų jau nebereik“. Kaip prieš daug metų man draugai aiškindavo, kiek daug aš praradau metusi valgyti mėsą, vartoti alkoholį, rūkyti, bet tik uždarius tas duris, išsivalius juslėms, atsiveria kitos, kuruos duoda tokią gyvenimo kokybę, kurios niekas kitas atstoti negali.

„Mes visi gyvename labai triukšmingai“, – sako Sara Maitland savo „Tylos knygoje“. „Žmonės įsitikinę negalintys gyventi be mobiliųjų telefonų, be perstojo į aplinką, namus ir ausis plūstančių garsų, jie jaučiasi nejaukiai ar išsigąsta, jei tenka susidurti su tikra tyla. Bendravimas mums reiškia kalbėjimą. O vienas ir vienišas tapo beveik sinonimais, bet turbūt dar blogiau, kad žodžių „tylus“ ir „nuobodus“ prasmės irgi artėja viena prie kitos.“ Taigi triukšmo siena patikimai mus saugo nuo akistatos su savimi, o tai vienu metu ir viliojanti, ir bauginanti patirtis, kur pasaulis į tave išsilieja tiesiogiai aplenkdamas protą, žodžius ir tik iš tylos ateina tikrumas, kad tavo santykis su juo, tavo žodžiai yra tavo autentiški, o ne kieno nors nulemti.

Žodis be tylos negali būti, be pauzių nesuprastume kalbos. Žodžis yra logos, jis kuria pasaulį, kuria asmenybę, kuria individualumą, kuria ego, bet nuo jo ir atskiria, bet jų nebuvimas su juo sujungia, o per tą jungtį su pačiu savimi giliai giliai. Mes esame sociumo dalis, mes tapome tokie, kokie tapome protu, mes kuriame ir įtvirtiname savo pasaulį savo žodžiais, bet mes esame ir gamtos dalis, savo biologija ir savo dvasia ir tik tyloje mes susisiekiame su savimi pačiu ir toj pačioj giliausioj jungty su visu pasauliu, supratę, kad tai viena ir iš ten vėl kryptis atgal į pasaulį, į žodžius, su įkvėpimu, išreiškiant savo autentišką požiūrį. Tačiau tam reikia sąmoningumo ir atsisiejimo nuo tos triukšmo sienos kiek giliau į save tam, kad atsirastų santykis, mokytis (-iš)būti minčių tyloje, toje būsenoje iki gimstant žodžiui. Taigi be žodžių nebus pauzių, be pauzių nebus žodžių, o be sąmoningumo nebus nei vieno, nei kito. Taigi sąmoningai žiūrėkim, kiek ir kokio peno dedam ne tik į savo kūnus, bet ir į protus ir širdis.

Teksto autorė yra Vertimų biuro „Arslibris“ direktorė