Evgenios Levin nuotrauka

Pirmas mano vaikystės atsiminimas: su mama ir tėčiu saulėtą dieną sėdime prie upės. Tiesą sakant, net nežinau, ar tikrai atsimenu, ar nuotrauka iš tos dienos man taip giliai atmintin įsirėžusi, kad jau tapo prisiminimu. Bet kuriuo atveju – sėdime mes trise prie upės, tėvai smagiai šnekučiuojasi, o aš žaidžiu su pievos smilgomis. Rodos, nieko nevyksta, o taip gera, visi laimingi.

Po to sekusių poros metų lyg nė nebuvo – bundanti sąmonė atmintyje tepaliko keletą laiko išblukintų šešėlių. Sulaukęs penkerių tarsi vėl pabundu – tais metais pradedu godžiai kaupti ir atmintyje konservuoti supančio pasaulio vaizdus. Jų daug, jie padrikai išsimėtę laike ir, atrodo, mažai kuo tarpusavyje susiję, bet jau ne iš nuotraukų ar pasakojimų. Aš pats juos sau išsaugojau. Tiesa, beveik nebėra juose vietos mums trims, vienuose aš – su tėčiu, kituose – su mama:

Štai penkiametis aš, ką tik į karštą puodą nusideginęs pirštą. Laikas miegoti, bet skausmas nepaleidžia, todėl vis laikau skaudulį panardinęs šalto vandens puoduke, vėsinu nudegimą. Pradedu migti, knapsiu, bet bijau išlieti vandenį, todėl gailėdama mama atsisėda prie lovos ir puodelį palaiko, kol užmiegu;

Su tėčiu kaime tvarkome kiemą, vieni iš šulinio semia vandenį, kiti laisto daržą. Tėtis garsiai juokdamasis pradeda vandens karą ir tęsia, kol visi kiaurai permirkstame. Tada valandėlei prigulame atsipūsti ant vasara kvepiančios žolės. Veidą ir rankas smarkiai šildo kaitri popiečio saulė, prie ausies čirpia žiogas. Stebiu tėtį ir pagalvoju, kaip svarbu sunkiai dirbant retsykiais atsipūsti;

Mane guldo į pušynuose įsikūrusią vaikų ligoninę, toli nuo namų. Aš dar toks mažas, ir man taip negera ten būti, kad skambinu taksofonu namo ir verkdamas prašau mamos atvažiuoti. Mama po darbo sėda į vienintelį ir tikriausiai patį lėčiausią pasaulio autobusą, neilgą atstumą važiuojantį keturias valandas, o išlipusi dar 6 kilometrus eina pėsčiomis miško keliu, kad mane paramintų ir porai dienų pasiimtų namo. Neplanavo, negalėjo, bet išsiverkiau. Taip pat suprantu, kad ne vien dėl mano zyzimo mama sukorė tokį kelią, o pirmiausia todėl, kad yra gera mama, kad nesavanaudiškai myli;

Su tėčiu einame į netoliese namų esantį parkelį, spardome kamuolį, grįždami nusiperkame ledų. Tėtis pasakoja, kad laikys teises, pirks mašiną, kad galėsime kartu važiuoti prie jūros. Žiūriu į jį išpūtęs akis, įdėmiai klausau ir žaviuosi jo planais, svajonėmis. Tai paskutinis mano atsiminimas su tėčiu;

Esu aštuonerių, ir man nesiseka matematika, todėl sėdime kas vakarą su mama ir sprendžiame rytdienos pamokos uždavinius. Kitą dieną visada ateinu pasiruošęs ir stebinu savo išmanymu mokytoją. Mamos kantri pagalba duoda vaisių – ilgainiui priprantu daugiau dirbti, pradedu suprasti ir sėkmingai su uždaviniais dorotis pats;

Man trylika. Prieš diskoteką su draugais ragaujame pigaus vyno, po to visą vakarą bloga. Nors grįžus namo mama tyli, bet matau, kaip jai dėl mano elgesio gėda, kaip nesmagu – to man pakanka, kad daugiau taip kvailai nebesielgčiau;

Man dvidešimt ketveri ir ryt mano vestuvės. Jau šešeri metai, kai gyvenu didmiestyje. Per tuos metus baigiau mokslus, pradėjau dirbti, sutikau būsimą žmoną. Dabar, santuokos išvakarėse, visai kaip tame pirmame atminty išlikusiame vaikystės vaizdiny, sėdžiu ant upės kranto ir mintimis permetu iki tol susikaupusius prisiminimus. Galvoju, kad už savo ankstyvojo gyvenimo sėkmes daugiausia turiu būti dėkingas mamai.

Net keista, kaip stipriai skiriasi atminties likučiai iš to, ką veikdavau su tėčiu ir su mama. Kai aš linksmas, sveikas, kai manęs neslėgdavo rūpesčiai – kažkur netoliese būdavo ir tėtis. Bet kai labiausiai reikėdavo, kai skaudžiausiai savo rankomis prisiliesdavau prie gyvenimo, šalia kantriai budėdavo ir drąsindavo mama. Visomis akimirkomis, kai buvau pats nepatogiausias, kartais, tikiu, ir visai nepakenčiamas. O kiek daug dar nepamenu? Žinau, kad baisiai rėkdavau, o paskui buvau išaugęs į didelį padaužą. Net nuostabu, kad užaugau.

Tėčiui galiu būti dėkingas už daugelį dalykų, bet pirmiausia esu dėkingas mamai. O juk šiandien puiki diena padėkoti. Už meilę poezijai, kūrybai, rašymui, gamtai, už parodytą stropumo, kantrybės, pagarbos bei meilės savo šaliai ir artimui pavyzdį. Už besąlygišką sąžiningumą, kurio niekur kitur gyvenime nesutikau. Ir už visa tai, ko nebepamenu, ko neįvardijau, bet kas giliai širdy visam amžiui išliko ir suaugo su tuo, kas dabar esu. Už viską lieku amžinai dėkingas.