Prancūzijos prezidentu tapus proeuropietiškų pažiūrų Emmanueliui Macronui, visos Europos centristai galėjo lengviau atsikvėpti. Solidi pergalė prieš tolimos dešinės kandidatę Marine Le Pen ne tik simbolizuoja atviros, veržlios ir įkvepiančios vizijos pergalę prieš uždarą, ksenofobišką ir proputinišką Prancūzijos raidos scenarijų. E. Macrono pergalė taip pat žymi intensyvios prieš jį nukreiptos dezinformacijos kampanijos pralaimėjimą.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turėtų būti labai nepatenkintas rinkimų rezultatais. Atrodytų, praleista unikali proga Prancūzijos prezidento poste matyti sau palankų asmenį – net trys iš keturių pagrindinių kandidatų kampanijos metu transliavo Maskvai palankius signalus. Lietuva turėtų dėkoti prancūzams, išsirinkusiems tą vienintelį kandidatą, kuris pasisako už Europos Sąjungos ir NATO stiprinimą.

Informacinėje erdvėje E. Macrono įvaizdį bandyta apjuodinti įvairiais būdais. Kremliaus ruporai RT ir Sputnikas, prokremliški ir netikri tinklalapiai, trolių ir botų armijos be paliovos kūrė įvairiausius „alternatyvius faktus“ apie naująjį Prancūzijos prezidentą. Daugiausia dėmesio socialiniuose tinkluose susilaukė šie melagingi prasimanymai:

  • E. Macrono rinkimų kampaniją neva finansuoja Saudo Arabija ir Al-Qaeda;
  • E. Macronas esąs neapibrėžtos „Sistemos“, „oligarchinio elito“, turtuolių Rotšildų statytinis (šis melas neretai prisodrinamas antisemitinių pustonių). Sputnikas skelbė, esą E. Macronas yra „JAV agentas“, atstovaujantis ne Prancūzijos, o „globalistinio elito“ interesams;
  • E. Macronas neva slepia savo turtus ofšorinėse užjūrio sąskaitose;
  • Nors yra vedęs 25 m. vyresnę moterį, E. Macronas esą yra užsislaptinęs homoseksualas.

Kompanijos „Bakamo“ atliktas tyrimas atskleidė, kad apie 50% vadinamuosiuose „alternatyviuose“ Prancūzijos informacijos šaltiniuose skleistos „informacijos“ turi rusiškų pėdsakų. Kaip ir ankstesniais „Brexito“ bei Donaldo Trumpo pergalės atvejais, Prancūzijoje prokremliški veikėjai išnaudojo ir radikalios dešinės, ir radikalios kairės sentimentus. Ypač aktyviai reikštasi virtualiose platformose, skirtose „grynosios prancūziškosios tapatybės“, antiislamizmo (radikali dešinė), antiimperializmo ir antiglobalizmo (radikali kairė) temoms. Visas šias platformas vienijo tradicinių žiniasklaidos priemonių menkinimas. Tai ypač išryškėjo barbariškos Sirijos dujų atakos metu – prokremliški šaltiniai nėrėsi iš kailio, mėgindami paneigti, sumenkinti arba reliatyvizuoti Rusijos ir jos remiamo Sirijos diktatoriaus Basharo al-Assado vaidmenį įvykdant šį nusikaltimą.

Prieš pat rinkimų kampanijos pabaigą neįvardinti programišiai išviešino gausybę E. Macrono kampanijos el. laiškų. Kaip teigia kibernetikos kompanijų Flashpoint ir Trend Micro analitikai, už šią vagystę atsakinga ta pati su Rusijos vyriausiąja žvalgybos tarnyba (GRU) susijusi grupuotė „APT 28“, įtariama ir Hillary Clinton el. laiškų nutekinimu. Be to, centrinį vaidmenį šioje nusikalstamoje operacijoje vėl atliko liūdnai pagarsėjusi Juliano Assange‘o vadovaujama organizacija „Wikileaks“, o sensaciją bandė kurstyti JAV kraštutinės dešinės marginaliniai forumai. Laimei, iki rinkimų jau buvo likę pernelyg mažai laiko, o ir E. Macrono persvara prieš M. Le Pen buvo kur kas ryškesnė nei JAV rinkimų išvakarėse H. Clinton turėtas trapus pranašumas prieš D. Trumpą. Pagirtinas ir nacionalinės rinkimų komisijos perspėjimas žiniasklaidai neviešinti nusikalstamu būdu gautos, neaiškios kilmės informacijos.

Vis dėlto esminis veiksnys šioje istorijoje – pačių prancūzų informacinis raštingumas ir pilietinis sąmoningumas. Oksfordo universiteto propagandos tyrėjų komanda užfiksavo, jog Prancūzijos (taip pat ir Vokietijos) socialinių tinklų vartotojai geba geriau atsirinkti kokybišką ir patikimą informaciją nei JAV rinkėjai. Tai patvirtina ir „Bakamo“ surinkti duomenys, parodę, jog artėjant prezidento rinkimų kulminacijai vis daugiau interneto vartotojų rėmėsi tradicinės, o ne „alternatyvios“ žiniasklaidos priemonėmis. Prancūzijos rinkimų rezultatams įtakos turėjo ir tai, jog po D. Trumpo pergalės Vakarų šalyse kur kas daugiau dėmesio skiriama informacinio karo ir „melagingų naujienų“ tematikai, o tai ugdo piliečių sąmoningumą ir atsparumą. Dauguma prancūzų visiškai pagrįstai įvertino, kad kibernetinės ir informacinės atakos prieš E. Macroną buvo įžūlūs išpuoliai prieš Prancūziją ir demokratijos principus, todėl nesusiviliojo šiais nuodais. Veikiau atvirkščiai: matydami prieš Prancūziją nukreiptus išorinės jėgos veiksmus, prancūzai įžvelgė aiškias sąsajas tarp M. Le Pen, V. Putino ir JAV dešiniųjų radikalų, rinkimuose tvirtai konsoliduodamiesi prieš tolimos dešinės kandidatę, finansuojamą priešiškos valstybės pinigais.

Nenuostabu, jog E. Macroną smarkiai supykdė prieš jį nukreipta informacinė kampanija. Neatsitiktinai naujojo prezidento komanda uždraudė Kremliaus ruporams RT ir Sputnikui dalyvauti E. Macrono kampanijos renginiuose. Kaip ir buvo galima tikėtis, po tokio akibrokšto Kremliaus propagandininkai ėmė mojuoti „žodžio laisvės“ korta. Galima pagirti E. Macrono komandą, kuri atsisakė RT ir Sputniką traktuoti kaip normalias žiniasklaidos priemones. Tokio aiškumo ir ryžto galėtų pasimokyti ir kiti Europos politikai.

Nors šįkart Kremliaus machinacijos nepasiteisino, tai nereiškia, kad Vakarai turėtų atsipalaiduoti. Tikėtina, kad Vokietijos federaliniuose rinkimuose rugsėjį proputiniški judėjimai mes dar daugiau pastangų, siekdami apjuodinti kanclerės Angelos Merkel įvaizdį, gilindami tarpetninę įtampą ir eskaluodami pabėgėlių grėsmę. Laimėjus mūšį, būtina išlikti budriems ir kruopščiai ruoštis būsimiems dezinformacijos antplūdžiams.

Simas Čelutka, Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas

Vilniaus politikos analizės institutas