Ruthi/Unsplash.com nuotr.

Artimieji Rytai yra itin dinamišką charakterį turintis regionas, kur, žvelgiant istoriškai, sienų persistūmimai, valstybių iškilimas ir žlugimas, civilizacijų gimimas ir smukimas buvo nuolatiniai, vienas kitą keičiantys reiškiniai. Todėl šiame regione valstybių sienos niekuomet neatspindėdavo tikrosios etninės ir religinės situacijos, o įvairios tautos visuomet pergyvendavo valstybes, kurias vėliau pradėdavo romantizuoti kaip savo aukso amžių. Vis dėlto ne visi etniniai vienetai gali atsiremti į unikalią savo praeitį, ir joms tenka kurti istoriją dabar. Tokia tauta yra ir kurdai, kurių žemėlapyje niekuomet nėra buvę, tačiau jų modernių politinių ambicijų ištakų atrasti galima 20 a. pradžioje. Byrant Osmanų imperijai įvairios, šioje valstybėje gyvenusios tautos ėmė politizuoti savo tautinius tikslus, vėliau šiems peraugant ir į militaristinius veiksmus. Vis dėlto kurdams nesisekė sukurti savo valstybės, o prie šio tikslo imta artėti tik šio tūkstantmečio pradžioje, kai buvo įtvirtinta Irako Kurdistano autonomija šiandienine forma, o apie nepriklausomybės paskelbimą itin aktyviai imta kalbėti prieš kelis metus.

Šiandien, kai Erbilis turi itin plačią, suverenumui artimą autonomiją, Irako kurdai susiduria su dviem iššūkiais kelyje į nepriklausomybės paskelbimą. Tarptautiniai Erbilio ryšiai bei užsienio valstybių interesai regione persipina su komplikuota Irako Kurdistano vidaus politika. Pirmasis elementas pasaulio spaudoje ir įvairiose konferencijose yra aptariamas bei diskutuojamas pakankamai dažnai, o antrasis neretai lieka neįvertinamas, nors stabilumas ir vienybė valstybingumo ambiciją turinčio politinio darinio viduje yra būtinos sąlygos kelyje į sėkmingą, nepriklausomą valstybę.

Balandžio 11 d. Erbilyje buvo pasiektas sutarimas suformuoti komitetą, kuris spręstų su referendumu dėl Irako Kurdistano nepriklausomybės paskelbimo susijusius klausimus. Šį komitetą sudaro septynios partijos – penkios kurdų, po vieną turkmėnų ir krikščionių, tačiau reikšmingiausia susitarimo dalis yra dviejų pagrindinių Irako Kurdistano partijų – Kurdistano demokratinės partijos (KDP) ir Patriotinės Kurdistano sąjungos (PKS) sutarimas ir bendradarbiavimas.

Tai buvo viena iš nedažnai pasirodančių kurdų vienybės apraiškų. Nors gyvenamose valstybėse įvairios kurdų organizacijos deklaruoja panašius siekius – Irano ir Turkijos atveju laisvių užtikrinimą, o Irako ir dabar jau Sirijos atveju – nepriklausomybę, tačiau būdai tai įgyvendinti yra suvokiami skirtingai ir dėl jų ši tauta yra itin susiskaldžiusi. Masudo Barzanio vadovaujama Kurdistano demokratinė partija su Turkija palaiko itin glaudžius santykius ir problemas sprendžia derybų keliu, o kiti Irako ar tuo labiau Sirijos kurdai į Turkiją žvelgia priešiškai ar bent jau įtariai. Įvairios mažumos Irako Kurdistane palaiko KDP ir santykių su kaimynais normalizavimą, tačiau neabejotiną judėjimą į atsiskyrimą nuo Bagdado, tuo tarpu kitos partijos Masudą Barzanį kaltina „tarnavimu užsienio interesams“.

Dabartinė Irako Kurdistano vienybė yra ganėtinai naujas reiškinys. Tradiciškai šiame regione nuolat konkuravo Barzanių ir Talabanių klanai, o vėliau ši konfrontacija įgijo politinį atspalvį ir tapo Kurdistano demokratinės partijos ir Patriotinės Kurdistano sąjungos konfliktu. 20 a. šių dviejų jėgų konfliktas ne kartą buvo peraugęs į karinius veiksmus, o 1994–1997 m. Irako Kurdistanas kentėjo nuo pilietinio karo, nusinešusio 3000–5000 karių ir iki 8000 civilių gyvybių. 1997 m. pasiektas taikos susitarimas numatė valdžios pasidalinimą tarp KDP ir PKS, o nuo 2005 m. į visus rinkimus šios dvi partijos eidavo kartu. Ir nors toks susitarimas turėjo pagrindo mintims apie vienybę regione, ji nebuvo stabili ir jau 2013 m. į Irako Kurdistano parlamento rinkimus šios dvi partijos vėl ėjo atskirai.

Tokią nusistovėjusią dvipolę Irako Kurdistano sistemą sudrebino 2009 m. buvusio PKS nario Nawshirwano Mustafa įkurtas Permainų judėjimas (arba Gorran), Irako rytuose esančioje Suleimanijos apskrityje surinkęs 51 % balsų. Ši partija save nurodo kaip opozicinę jėga abiems pagrindinėms Irako Kurdistano partijos, o 2013 m. rinkimuose į Irako Kurdistano parlamentą surinko 24 % balsų ir tapo pagrindine opozicine partija KDP, nusileidusia tik pastarajai.

Išnaudodama tokį savo populiarumą, Gorran boikotavo balandžio 11 dienos susitarimą. Partijos atstovas Ahmedas Azizas teigė, kad partijos nedalyvavimo priežastis yra protestas prieš pagrindines dominuojančias partijas. Samalas Abdullah, Gorran partijos narys, teigė, kad nepriklausomybės klausimas yra „visus kurdus liečiantis nacionalinis reikalas“, todėl „šį klausimą turi spręsti parlamentas, o ne politinės partijos“. Gorran taip pat teigia, kad ji, kuri derina savo poziciją su Islamo sąjunga ir Islamo grupe (Komal), nėra nusiteikusi prieš referendumą, tačiau išreiškė poziciją, kad šis turi būti rengiamas tik su parlamento sutikimu. Gorran atstovas teigė, kad referendumas ir nepriklausomybė buvo šios partijos esminiai principai nuo jos susikūrimo, tačiau tai „yra nacionalinis klausimas, kuris neturėtų būti dviejų partijų sprendžiamas“.

Taip pat Gorran išnaudojo ir senus KDP ir PKS nesutarimus bei balandį surengė susitikimą su PKS, nuo kurios kadaise atskilo pagrindiniai Gorran nariai. Po šio susitikimo, partijos bendrame pareiškime teigė, kad referendumas yra natūrali kurdų teisė, todėl jie jį palaiko net ir ginčitinose teritorijose tarp Bagdado ir Erbilio. Pastarasis taip pat patvirtino, kad referendumas turi apimti beveik visas ginčitinas teritorijas, tokias kaip Kirkukas, Sindžaras, Chanakanas ir Ninevės aukštumos, kurios į Erbilio kontrolę pateko po to, kai, iškilus „Islamo valstybei“, Irako kariuomenė pabėgo iš šių teritorijų ir jas atsikovojo Irako Kurdistano kariniai daliniai pešmerga. Tačiau PKS atstovai patvirtino, kad nepriklausomybei reikalinga vienybė bei kad dabar už referendumo rengimą Irako Kurdistano finansinės krizės įveikimas yra svarbesnis iššūkis bei pareiškė, kad referendumas negali būti įgyvendintas bei regiono problemos negali būti išspręstos be kurdų parlamento palaikymo.

Tačiau pati Goran partija nėra pareiškusi vienos ir absoliučios savo nuostatos dėl nepriklausomybės. Dar 2016 m. pasirodė pranešimų, kad Gorran partija oponuoja nepriklausomybei, kadangi „mažų valstybių laikai jau praėjo ir kurdų ateitis yra demokratiniame Irake“. Tačiau ji yra ir teigusi, kad palaikytų referendumo idėją iš principo, tačiau ją turi palaikyti ir Irako Kurdistano parlamentas, kurio veikla buvo sustabdyta dar 2015 m.

Būtent pastarasis yra tapęs oficialiu nesutarimų tarp įvairių kurdų jėgų objektu Irako Kurdistane. Šios autonominės srities parlamento veikla buvo nutraukta 2015 m. po Kurdistano demokratinės partijos nesutarimų su Gorran, kai Irako Kurdistano parlamento pirmininkas, su Gorran siejamas Yusufas Mohammedas Sadiqas, nebuvo įleistas į Erbilį.

Nesutarimai Irako Kurdistane yra neatsiejami ir nuo autonominės teritorijos prezidento Masudo Barzanio. Jo antroji kadencija baigėsi 2013 m. liepą, tačiau Irako Kurdistano parlamento nariai nusprendė, kad regionas nebuvo pasirengęs išsirinkti naujo lyderio, todėl Masudo Barzanio valdymo terminas buvo pratęstas dar dvejiems metams. Politinė krizė kilo pasibaigus šiam laikotarpiui, kai 2015 m. rugpjūčio 20 d. turėjusi pasibaigti kadencija nesibaigė, kadangi Masudas Barzanis atsisakė pasitraukti motyvuodamas tuo, kad nėra kam jį pakeisti „šiuo reikšmingu laikotarpiu“ ir tebėra šiame poste ir šiandien.

Tačiau Kurdistano demokratinės partijos atstovai opoziciją kviečia nepolitizuoti asmeninių ambicijų bei ragina referendumo dėl nepriklausomybės nepaversti vidinės kurdų politinių partijų kovos instrumentu, besireiškiančiu tapatinimu su parlamento funkcijų atnaujinimu. Kadangi didžioji dalis Irako kurdų, kaip teigia KDP atstovai, palaiko nepriklausomybės idėją, tai yra nacionalinės reikšmės klausimas, todėl parlamento atidarymo problema ir vidinių partijų kovų perkėlimas į derybinę poziciją nepriklausomybės klausimo fone nėra teisingas.

Į šį konfliktą buvo įveltas ir Bagdadas. Į jį kreipėsi Gorran, siekdama, kad Irako parlamentas teisiniais būdais atnaujintų Irako Kurdistano parlamento veiklą bei teigė, kad jo uždarymas buvo nekonstituciškas. Gorran tikisi išnaudoti tai, kad Bagdadas įtariai žiūri į kurdų atsiskyrimo siekį ir mano, jog kurdų nepriklausomybė paskatintų tolesnę Irako dezintegraciją, nes tokiu atveju šiitų dominuojamame ir nestabilumo kamuojamame Irake likę sunitai nebematytų savo ateities šioje valstybėje, kaip tai jau nutiko su Irako krikščionimis ir kitomis religinėmis mažumomis, labiau pasitikinčiomis Erbilio apsauga.

Erbilis kol kas vienašališkų veiksmų dėl nepriklausomybės paskelbimo nesiima bei siekia visą procedūrą atlikti teisiniu bei diplomatiniu būdu. Vis dėlto stringant tokiam keliui, tikėtina, kad Irako Kurdistanas skelbs nepriklausomybę nepaisydamas kaimyninių valstybių nepritarimo, kadangi Masudo Barzanio retorika nepalieka abejonių. Erbilyje jau yra sukurta visa valstybės valdymo struktūra, ir jau dabar Irako Kurdistanas yra iš esmės savarankiškas politinis darinys, todėl žingsnis į nepriklausomybę bus labiau formalus nei esminis. Nors šis žingsnis diplomatiniu požiūriu kol kas yra sudėtingas, kadangi, anot šiitų politinio aktyvisto Amaro Hakimo, Irako Kurdistano nepriklausomybę regione pripažins kol kas tik Izraelis. Tokiame kontekste Erbiliui būtinas vidinis stabilumas ir partijų sutarimas, kad referendumo skelbimas, o vėliau ir nepriklausomybės įtvirtinimas būtų sklandus ir neturėtų neigiamų pasekmių, todėl Kurdistano demokratinė partija bei Gorran turės susėsti ir kalbėtis. Parlamento veiklos atnaujinimas, kurį kaip privalomą sąlygą paramai į referendumą nurodo Gorran, tebūtų tik vienas iš daugelio niuansų, kuriuos reikės išspręsti siekiant vienybės, kuri kol kas atrodo miglotai. Erbilio atsiskyrimas nuo Irako, kuris neišvengiamas, neabejotinai paveiks regiono jėgų balansą, tačiau iki kol tai įvyks, Irako Kurdistano partijoms reikės labai daug nuveikti dėliojant politinę dėlionę, kad šis, regiono mastu stabilus darinys nevirstų dar viena įšaldyto konflikto vieta.