Fabrizio Verrecchia (www.unsplash.com) nuotr.

Šiuo metu Prancūzijoje tebesitęsiant kalboms apie prezidento rinkimus verta aptarti ir šios šalies kultūrą, kuri pasaulyje išplitusi frankofonijos idėjos vardu. Mokytojas yra tas žmogus, kuris perduoda savąsias žinias, jomis dalijasi, tad pažįsta, žino ir išmano.

Vykinta ŠAULYTĖ-BUKAUSKAITĖ – prancūzų kalbos mokytoja ir vertėja, vedanti privačias pamokas, taip pat dirbanti įvairiose mokyklose, aktyviai organizuojanti prancūziškosios kultūros sklaidos renginius, kuriuose justi ypatingas dėmesys moksleivių įsitraukimui, asmeniškai pajaučiant prancūziškumą, ir begalinė pačios mokytojos meilė Prancūzijai. Taigi kas yra Prancūzija ir prancūziškumas? – paklausėme Vykintos Šaulytės-Bukauskaitės.

Vykinta Šaulytė-Bukauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Kas, Jūsų žodžiais, yra Prancūzija? Kokie dalykai ją įprasmina?

Žodis „Prancūzija“ sukelia daug sąsajų: tai kultūros židinys, etiketas, istorija, virtuvė, mokslas, politika. Tai šalis, kurioje puoselėjamas mandagumas, elegancija, rafinuotumas, žmogiškosios vertybės. Nors Prancūzija ir didelė šalis, tačiau pagalvojus apie ją iškart rodosi Paryžiaus vaizdai: Senos pakrantė, bukinistai, kurie nukelia į praeitį, Teisingumo rūmai, kurie primena Didžiąją revoliuciją ir trapiąją Mariją Antuanetę, gotikos perlas – Šventoji koplyčia, nutvieksta saulės spindulių ir sukurianti magiją, Orsė, Luvro muziejai, slepiantys įvairiausius kūrinius ir paslaptis.

Vis dėlto gyvename (post)postmodernizmo laikais, kur viskas nori nenori yra kintama. Kas, Jūsų patyrimu, žymi būtent šiuolaikinę, šiandienos Prancūziją?

Esu skaičiusi amerikiečių žurnale „Time“ straipsnį, kad Prancūzija nebekuria kultūros, kad gyvena praeitimi. Nesutikčiau. Ši šalis toliau kuria savastį. Pažiūrėkime į kino pasaulį, kuriame puikuojasi aktoriai Jeanas Reno, Juliette Binoche, Isabelle Adjani, Audrey Tautou.

Įženkime į literatūros pasaulį ir sutiksime Bernard'ą Henri-Lévy, Jeaną Marie Gustave'ą Le Clézio, Amélie Nothomb, 2014 m. literatūros Nobelio premijos laureatą Patricką Mondiano.

Prancūzijos mados pasaulį garsina Jeanas Paulis Gaultier, Hubertas de Givenchy, o kur muzikos pasaulis, kuriam atstovauja Mylene Farmer, Lara Fabian, Patricia Kaas, „Kids United“, Kendji Giracas, Indila, Patrickas Bruelis, Zaz ir t. t.

Gastronomija, be kurios neįsivaizduotume Prancūzijos, iki šiol karaliauja pirmose vietose.

Galvojant apie vietos kategoriją, Prancūzija yra Vakarų Europoje, tad nuo Lietuvos kiek tolėliau. Kaip ir kiek gyvendami Lietuvoje, iš jos neišvykdami, galime patirti, atrasti autentiško prancūziškumo?

Prancūzams mūsų šalis yra patraukli, nemažai jų yra pradėję savo verslą arba ruošiasi tai padaryti. Todėl galime lankytis prancūzų kepyklėlėse, restoranuose. Pierre'o de Coubertino licėjaus direktorius yra pasakęs, kad per virtuvę pažįstame tos šalies kultūrą – aš jam pritariu. Jei atsiverstume prancūzišką valgiaraštį restoranuose, pamatytume, kokie poetiški patiekalų pavadinimai, koks rafinuotas patiekalų patiekimas. Traškūs prancūziški rageliai taip ir nukelia į Paryžių.

Galime sutikti jaunimo iš Prancūzijos, studijuojančio pagal „Erasmus“ programą. Beje, jie noriai dalyvauja susitikimuose su Lietuvos jaunimu. Taip pat galime mėgautis prancūziška literatūra, muzika, kinu. Žiemą frankofonus ir frankofilus kviečia prancūziškų filmų festivalis „Žiemos ekranai“. Neilgai trukus galėsime keliauti į Patricijos Kaas koncertą. Lara Fabian irgi nepamiršo mūsų šalies.

Kai kuriose Lietuvos mokyklose įgyvendinamas „Emile“ projektas, kuriame tam tikro dalyko mokomasi prancūzų kalba. Įvairius renginius organizuoja, siūlo paskaitas Prancūzų institutas, VDU Frankofonijos šalių universitetinis centras, KTU prancūzų kultūros centras. O kur dar naujosios technologijos, kurios padeda nukeliauti į bet kurią šalį ir net leidžia virtualiai lankyti muziejų ekspozicijas, pasiekti norima kalba originalius šaltinius.

Esu skaičiusi amerikiečių žurnale „Time“ straipsnį, kad Prancūzija nebekuria kultūros, kad gyvena praeitimi. Nesutikčiau. Ši šalis toliau kuria savastį.

Kalbos mokytoja kartu yra ir kultūros perteikėja. Pasidalykite patirtimi, kaip, kur jaunoji visuomenė – vaikai – atranda ir pažįsta Prancūziją? Atskleiskite, kas Jums asmeniškai leidžia įkvėpti prancūziškumo ir kartu juo įkvėpti moksleivius?

Taip, mano gyvenimas labai susijęs su mokykla. Todėl pati to autentiškumo dažnai ieškau per mokinius. Tai prancūziškas teatras, dainos, literatūra. Gaila, kad literatūra išstumiama iš vadovėlių. Tačiau skatinu jaunimą susidomėti prancūziška poezija konkurse „Mano švelnioji poezija“. Moksleiviai, ieškodami širdžiai artimo eilėraščio, domisi autoriaus asmenybe, kūrinio rašymo istorija ir, žinoma, analizuoja patį tekstą. Be šių aspektų būtų sudėtinga perteikti eilėraščio nuotaiką.

Šiuolaikinis jaunimas labai įvairus, tačiau jį vienija prancūziško kino, muzikos trauka. Džiugu, kai jaunas žmogus susidomi teatru ir teatras jį taip užburia, kad jis pats ima statyti kūrinius, režisuoti, filmuoti, sukurtus vaidmenis pritaikyti kasdieniame gyvenime.

Asmeninio žavėjimosi dalykus sudėtinga išskirti. Labai daug kuo domiuosi. Bet pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai – teatras, literatūra, dailė, muzika. Tačiau pagalvojus apie kūrėjus iškart iškyla Auguste'as Rodinas, Eugène'as Delacroix, Claude'as Monet, Stendhalis, Albert'as Camus, Simone de Beauvoir, Marguerite Duras, Victoras Hugo, Paulis Verlainas.

Galvojant konkrečiai apie literatūrą, kuriuos kūrinius rekomenduotumėte skaityti kiekvienam, norinčiam geros knygos ne tik meniniu požiūriu, bet ir Prancūzijos autentikos, prancūziškosios grožinės kūrybos, stilistikos aspektais?

Patarčiau skaityti Marguerite Duras „Užtvara nuo vandenyno“, „Hirosima, mano meile“, Marcelio Pagnolio „Vaikystės prisiminimai“, Alaino Robbe-Grillet „Labirinte“, Kaouther Adimi „Akmenys kišenėje“, Colette „Katė“, Stendhalio „Raudona ir juoda“, reikėtų nepamiršti Alexandre'o Dumas, Jules'io Verne'o knygų, kurios panardina skaitytoją į nerealius nuotykius.

Jūsų linkėjimas Lietuvos kultūrai, visuomenei: kokias prancūziškąsias vertybes perimti ir įsiimti?

Mokėti džiaugtis gyvenimu kaip prancūzai: būti savimi, atsipalaidavusiems, mėgautis kiekviena akimirka ir nepamiršti sakyti daug nuostabių žodžių.