EPA nuotrauka

Vargas istorijai, kuri tampa politikos įkaite. Tuomet nebereikalingi nei faktai, nei tiesa, o rūpi tik viena – sukonstruoti tokį pasakojimą, kuris tenkintų dabartinio politinio elito užmačias ir legitimuotų vykdomą politinį kursą. Be to, dažnai, norint įtvirtinti savo istorinį pasakojimą, siekiama delegitimizuoti kitus naratyvus a priori pakrikštijant juos istorijos perrašymu, revizionizmu ar kitomis etiketėmis.

Vladimiro Putino režimas būtent tam pasitelkia Antrojo pasaulinio karo, Rusijoje dar vadinamo Didžiuoju tėvynės karu, istoriją. Pažvelkime į kelias Kremliaus viziją transliuojančio „Sputniknews.lt“ publikacijas, kalbančias apie karo atminimą. Analizuojant šias publikacijas, svarbiausia yra suvokti du dalykus: kokie iškraipyti atminties kodai pasitelkiami skleidžiant dezinformaciją ir kaip derėtų atsakyti į šią dezinformaciją neužkimbant ant sąmoningai Kremliaus metamo kabliuko, siekiančio pavaizduoti Baltijos valstybes kaip simpatizuojančias fašizmui ir nacistiniams okupantams.

Pradėkime nuo vienos nuotraukos iš šiemetinio Pergalės dienos parado Maskvoje. Regime Stalino, kuris skelbiamas pergalės organizatoriumi, portretą ir vėliavą su užrašyta data – 1941–1945 metai. Rusijai, kaip ir anksčiau Sovietų Sąjungai, patogu vaizduoti, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo tik 1941 metais, kai nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Tai leidžia karą vaizduoti kaip herojišką kovą su nacizmu. Tačiau bandoma vengti esminio fakto, kad 1939 metais Sovietų Sąjunga su nacistine Vokietija sudarė slaptuosius protokolus, kuriais pasmerkė dalį Europos padalijimui tarp dviejų totalitarinių režimų, o vėliau ir pradėjo karą kartu su naciais puldama iš pradžių Lenkiją, o po to okupuodama ir Baltijos valstybes. Taigi Stalinas ir sovietai buvo nacių bendrai pradedant karą ir atveriant kelią masinėms žudynėms.

Dabar pereikime prie minėtųjų tekstų. Štai pirmajame, pavadintame „Didžioji pergalė – viena visiems“, užfiksuotas neva nugirstas pokalbis. Šis „pokalbis“ puikiai atskleidžia tai, kokį naratyvą apie Antrąjį pasaulinį karą Kremlius nori įtvirtinti. Skaitome: „Juk pats žinai, Europa nesutinka su Rusija dėl Sovietų Sąjungos vaidmens pergalėje prieš fašizmą. Bet aš manau, kad pergalė prieš fašizmą – ne priežastis diskusijoms ir nesantaikai.“

Visų pirma, Europa nesutinka ne su tuo, kad Raudonoji armija prisidėjo nugalint nacistinę Vokietiją. Nesutinkama su tuo, jog Raudonoji armija išlaisvino dalį Europos. Kalbant apie Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes, Sovietų Sąjunga ne išlaisvino mūsų šalį, o ją reokupavo. Lietuvos laisvė sovietams nerūpėjo, ir tą įrodo 1939 metų dokumentai ir iš to sekę imperijos veiksmai. Trumpai tariant, nesutinkama su teiginiais, kuriuos skleidžia tokie „Sputnik“ kolumnistai kaip Andrius Petrinis: „Lietuvos valdžia pasistengė ištrinti Gegužės 9-ąją (Pergalės dieną) iš istorinės visuomenės atminties, ir dabar tik nedidelė jos dalis dalyvauja „nemirtingojo pulko“ akcijoje ar eina į kapines pagerbti žuvusių didvyrių, kurie kovojo už Lietuvos laisvę.“ Juk pirmą kartą sovietiniai kariai į Lietuvą įžengė dar būdami tų pačių nacių bendrais ir pagal Molotovo–Ribbentropo paktą sunaikindami tų šalių valstybingumą. Tačiau Kremlius savo diskurse siekį paneigti „išlaisvinimo“ mitą įvardija kaip nereikalingą diskusiją ir nesantaikos kurstymą.

Kremliaus naratyve vyrauja manichėjiškas suvokimas, viską suskirstantis į „gera–bloga“. Jei sovietiniai kariai yra didvyriai, tai visi tuo abejojantys yra niekšai. Jei sovietiniai kariai yra didvyriai, tai jie kartu niekaip negali būti ir aukos arba nusikaltėliai. Norint ištrūkti iš Kremliaus spąstų, būtina pakeisti pačią diskurso struktūrą ir iš „arba…, arba…“ pereiti prie „ir…, ir…“. Kitaip tariant, sovietinis karys gali būti ir didvyris, kovojęs prieš nacizmą bei paaukojęs savo gyvybę, ir auka, Stalino rankose išnaudota taip pat ir brutaliam tikslui pavergti Vidurio ir Rytų Europą. Arba jis gali būti ir herojiškas kovotojas prieš nacizmą, ir kartu nusikaltėlis, jei su šautuvu rankose į okupuotas valstybes nešęs naująjį tikėjimą Stalino saule ir prievarta diegęs ten sovietinę tvarką. Turime vertinti konkrečius asmenis ir jų veiksmus – užjausti tuos, kurie tapo totalitarinių režimų aukomis, ir reikalauti teisingumo tiems, kurie patys buvo vieno ar kito totalitarinio režimo tarnai.

Toliau skaitome tariamai nugirstą pokalbį. „Mano senelis buvo Raudonosios armijos karys, žuvo 1943 metais Kurske. Tai ką, aš dabar turiu nekęsti Rusijos vien už tai, kad senelis žuvo tuo metu, kai išvadavo Rusijos žemę nuo fašistų?“ Keli svarbūs akcentai. Visų pirma šiandien galime girdėti, kad Rusija ir Sovietų Sąjunga nėra tas pats, kad Rusija pati buvo pavergta, todėl nėra atsakinga už sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimus. Šiame tekste akivaizdžiai teigiamas tęstinumas, o terminai Sovietų Sąjunga ir Rusija yra vartojami kaip sinonimai. O juk atsakant į cituotą teiginį, visai logiška būtų mylėti Rusiją ir nekęsti Sovietų Sąjungos, nes ji ir Rusijoje įvykdė daug kraupių nusikaltimų žmonijai. Tokiu atveju ir Kurske žuvęs senelis būtų ne tik karys, kovojęs prieš nacius, tačiau ir sovietinio režimo auka, pražudyta nacių ir sovietų sukeltame pasauliniame kare. Tačiau Vladimirui Putinui, kalbant apie Sovietų Sąjungos žlugimą kaip didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą, toks žingsnis tampa neįmanomas.

Skaitome dar toliau. Močiutė, kurios vyras dingo Kolymos lageriuose ir kuri puikiai atsiminė nacių nusikaltimus, teigusi, kad „negalima leisti, kad blogis sukeltų dar didesnį neapykantos ir keršto blogį. Laikas visiems susitaikyti.“ Puikūs žodžiai, tačiau čia kyla esminis klausimas, ar susitaikymas tarp valstybių, tarp tautų yra įmanomas be susitaikymo su tiesa. Tuo tarpu čia Kremliaus ruporas susitaikymo argumentą pasitelkia siekdamas primesti susitaikymą su Putino ideologų sukurpta iškraipytos istorijos vizija.

Šiuo atveju būtina pabrėžti, kad Lietuva taip pat siekia susitaikymo, o ne konflikto, kaip kad gali pasirodyti iš minėto rašinio. Lietuva siekia abiejų totalitarinių režimų pasmerkimo aiškiai pareiškiant, kad negalima teisinti nė vieno iš jų. Tačiau susitaikymui yra būtinos sąlygos, o tam Kremliui reikia aiškiai pripažinti savo vaidmenį pradedant Antrąjį pasaulinį karą ir vykdant nusikaltimus žmogiškumui, atsisakyti naratyvo apie Baltijos valstybių išlaisvinimą ir pripažinti okupacijos faktą, galiausiai atsisakyti nuostatų apie sovietinės imperijos žlugimą kaip geopolitinę katastrofą ir aiškiai pripažinti sienas, susiklosčiusias po Berlyno sienos griūties, įskaitant ir Ukrainos bei Gruzijos sienas.

Galiausiai jau minėto Andriaus Petrinio tekste skaitome štai tokią ištarą: „Pastaruoju atveju Pergalės dienos sumenkinimas yra tik vienas iš lietuviškos antisovietinės politikos aspektų. Be jo, galima paminėti baudžiamąją atsakomybę už sovietinės okupacijos neigimą, sovietinės simbolikos uždraudimą bei sąskaitos už okupacijos padarytą žalą Rusijai iškėlimą (nors dar neaišku, kas kam skolingas).“ Čia atkartojamas populiarus Kremliaus propaguojamas mitas, kad sovietinė okupacija galbūt net buvo naudinga okupuotiesiems. Taip bandoma nukreipti diskusiją nuo klausimų apie teisingumą, tarptautinę teisę ir akcentuoti grynai ekonominius skaičiavimus. Net nesigilinant į tuos skaičiavimus, būtina aiškiai akcentuoti, kad niekas negali mums kompensuoti sužlugdyto valstybingumo, nužudytų ir ištremtų žmonių, paminto žmogiško orumo, pamatinių žmogaus teisių bei laisvių. Nekompensuos jų nė Lietuvos išrašyta suma. Yra dalykų, kurių negalima įkainoti. Dėl tų neįkainojamų dalykų sutrypimo galime reikalauti bent jau atsiprašymo, kuris vestų į pastangą susitaikyti.

 

Vilniaus politikos analizės institutas