Steven Avila/Unsplash.com nuotr.

Esame raginami būti kuo lankstesni, atsiverti visoms galimybėms. Tačiau ar teisinga taip mąstyti? Šveicarų rašytojas ir verslininkas Rolfas Dobelli įsitikinęs, kad būtina išdrįsti drastiškai apriboti pasirinkimus.

1519 m. ispanų konkistadoras Hernánas Cortésas pasiekė Meksikos krantus. Netrukus Meksika buvo paskelbta Ispanijos kolonija, o Cortésas tapo jos gubernatoriumi. Tada jis paliepė nuskandinti savo laivus, taip iš savo įgulos atimdamas galimybę grįžti į gimtinę.

Ekonominiu atžvilgiu Cortéso sprendimas tiesiog beprasmis. Kam iš anksto apsiriboti? Kam atsisakyti galimybės? Juk vienas svarbiausių ekonomikos teiginių – kuo daugiau pasirinkimų, tuo geriau. Tad kodėl Cortésas atsisakė pasirinkimo laisvės? 

Nuoseklumas kaip galimybė 

Kelissyk per metus susitinku verslo pietų su vieno stambaus koncerno generaliniu direktoriumi. Jau ne pirmus metus pastebiu, kad jis kiekvieną kartą atsisako deserto. Dar visai neseniai tokį jo elgesį laikiau nelogišku ir perdėm asketišku. Kokia prasmė principingai atsisakyti šio malonumo? Kodėl neapsisprendus pagal aplinkybes? Kodėl sprendimo nesusiejus su kūno svoriu, pagrindinio patiekalo sotumu ar deserto patrauklumu? Sprendimas principingai atsisakyti deserto veikiausiai mažiau dramatiškas, nei galimybės grįžti namo atėmimas. Tačiau iš pirmo žvilgsnio ir viena, ir kita atrodo beprasmiška.

Vienas įtakingiausių verslo mąstytojų, Harvardo profesorius Claytonas Christensenas parašė bestselerį „Novatoriaus dilema“ (angl. The Innovator's Dilemma). Šis žmogus gyvena laikydamasis įžado, – jei ši sąvoka skamba perdėm senoviškai, galite tai vadinti „absoliučiu įsipareigojimu“. Vis dėlto aš renkuosi mažiau universalią sąvoką, nes žodis „įsipareigojimas“ (angl. commitment) vartojamas pernelyg dažnai ir veidmainiškai („Mes įsipareigoję gerinti pasaulio būklę“, angl. We are committed to improving the state of the world), juolab kad tik žmogus gali duoti įžadą, ne organizacija.

Jaunystėje Claytonas Christensenas sutiko daug verslininkų, kurie pirmąją gyvenimo dalį buvo paskyrę vien karjerai, kad antrojoje gyvenimo pusėje – jau būdami finansiškai nepriklausomi – galėtų visiškai atsiduoti šeimai. Kvailiausia, kad tuomet tos šeimos dažnai jau būdavo arba iširusios, arba vaikai seniausiai suaugę. Taigi Christensenas davė įžadą Dievui nedirbti savaitgaliais ir darbo dienomis vakarieniauti su šeima. Kartais jam tekdavo važiuoti į darbą trečią valandą nakties.

Sprendimų priėmimo nuovargis

Kai pirmą kartą tai išgirdau, Claytono Christenseno elgesys man atrodė neracionalus, radikalus ir neekonomiškas. Kokia tokio nelankstumo prasmė? Kodėl neapsisprendus pagal aplinkybes? Kartais būtina padirbėti savaitgaliais, užtat galima atsigriebti pirmadienį ir antradienį. Juk lankstumas yra turtas, ypač skubėjimo amžiuje. Šiandien manau kitaip. Lankstumas svarbiais klausimais nėra privalumas, veikiau – spąstai. Cortésui, deserto vengiančiam generaliniam direktoriui ir Claytonui Christensenui – visai šiai trijulei bendra tai, kad jie radikaliu nelankstumu pasiekė ilgalaikius tikslus, kurių lanksčiai elgdamiesi nebūtų pasiekę.

Kodėl taip yra? Dvi priežastys. Pirmiausia: tas, kuris kiekvieną kartą turi iš naujo apsispręsti, silpnina valią. Mokslo kalba tai įvardijama kaip sprendimų priėmimo nuovargis (angl. decision fatigue). Daugybės sprendimų nuvargintos smegenys pasirinks patogiausią variantą – ir neretai blogiausią. Todėl įžadas toks prasmingas. Jei davėte įžadą, neprivalote kiekvieną kartą apsvarstyti privalumų ir trūkumų. Jūs jau turite sprendimą ir nebešvaistote energijos mąstydami.

Jei įstengiate kitus įtikinti, kad priėmėte tvirtesnį įsipareigojimą, jūs laimėsite.

Antroji priežastis, kodėl nelankstumas toks vertingas, susijusi su reputacija. Tam tikrais klausimais būdamas nepalenkiamas, jūs kitiems signalizuojate, kokią poziciją užimate ir dėl ko neverta derėtis. Paliekate nepriklausomo ir taip lengvai neįveikiamo žmogaus įspūdį. Šiuo efektu iš dalies buvo grindžiama ir abipusė baimė Šaltojo karo metu. JAV ir SSRS žinojo, kad priešininko bandymas panaudoti branduolinį ginklą neliktų be atsako. Čia nėra ką svarstyti, jokio situatyvaus mąstymo. Sprendimas spausti ar nespausti raudonąjį mygtuką buvo iš anksto priimtas. Tiesiog nebuvo pasirinkimo pirmajam jį paspausti.

Kas galioja valstybėms, galioja ir jums. Jei nuolatos gyvensite pagal savo įžadus – kad ir kokie jie būtų, ilgainiui jums duos ramybę. Antai Warrenas Buffettas principingai atsisako derėtis. Kas nori parduoti savo firmą Buffettui, turi vienintelę galimybę iššauti, kitaip tariant, pateikti vienintelį pasiūlymą. Buffettas arba perka firmą už pasiūlytą kainą, arba pasiūlymą atmeta. Jei firma Buffettui per brangi, neverta nė mėginti siūlyti mažesnę kainą. Ne – tai ne, ir kiekvienas tai žino. Buffettas šitaip užsitarnavo nelankstaus žmogaus reputaciją – ir sykiu užsitikrino, kad iš pat pradžių sulauks geriausio pasiūlymo bei nešvaistys laiko smulkioms žuvelėms.

Du sunkvežimiai su sprogmenimis

Įsipareigojimai, įžadai, besąlygiški principai – skamba paprastai, bet taip nėra.

Įsivaizduokite, vairuojate sprogmenų prikrautą sunkvežimį siauru vienos juostos keliu. Priešais jus atvažiuoja kitas sunkvežimis, taip pat prikrautas sprogmenų. Kuris pirmasis duos kelią? Jei įstengsite įtikinti kitą vairuotoją, kad esate priėmęs tvirtesnį įsipareigojimą, laimėsite jūs. Vadinasi, kitas pasitrauks pirmasis (jeigu elgsis racionaliai). Pavyzdžiui, jei įstengsite įtikinti kitą vairuotoją, kad užblokavote vairą ir pro langą išmetėte raktą, signalizuosite labai tvirtą įsipareigojimą. Taigi, kad pasiektų kitus, jūsų įsipareigojimai turi būti tokie pat tvirti, įtikinami ir radikalūs.

Išsivaduokite iš lankstumo kulto. Lankstumas daro mus nelaimingus, pavargusius ir nepastebimai nukreipia nuo tikslų. Nepajudinamai įsitverkite savo įžadų. Paprasčiau laikytis įžadų visu 100 procentų nei 99 procentais.

Nzz.ch, vertė Dangė Vitkienė